Intensyvusis Varanasis
Indija yra sudėtinga vieta keliauti jautriems žmonėms, ir niekur kitur Indijoje šitas faktas netampa toks ryškus kaip mieste, nuo kurio pradėjome savo kelionę, – Varanasyje. Ši vieta net labiausiai patyrusį keliautoją persotina jutiminiais potyriais. Tai pats intensyviausias miestas, kuriame man teko lankytis gyvenime. Tas intensyvumas yra sunkiai nupasakojamas – klaidžiojant po šį miestą sunku net suprasti, ar tave užvaldo geros, ar blogos emocijos. Visgi vieno dalyko neįmanoma nuginčyti – jos yra labai stiprios.
Iš vienos pusės, tai yra liūdnas miestas, nes ten žmonės važiuoja numirti ir būti sudeginti. Iš kitos pusės, mirtis ir kremacija tokioje vietoje yra laikoma didžiausia palaima ir išsivadavimu iš mirties ir gyvenimo rato. Aš net pasakyčiau, kad tai vienu metu ir vieta, kur būtent gyvenimas yra švenčiamas labiau nei mirtis.
Plaukdami valtimi Gango upe saulei tekant pradedame lėtą kelionę po miestą. Upių krantai yra iškloti mūriniais ghatais, arba laipteliais, žemyn į vandenį. Plaukdami pristabdome pažiūrėti, kaip žmonės maudosi šaltame Gange, kruopščiai šveičia savo kūnus rudos spalvos vandeniu, užmerktomis akimis meldžiasi ir atlieka kitus religinius ritualus. Piligrimų srautai susikerta su vietiniais gyventojais, o kremavimo darbininkai kūrena gaisrus ir atneša sudeginti naujus kūnus. Pakeliu galvą virš laužų – matau pilką, apžėrusį pastatą. Kaip vėliau paaiškina man vietinis gyventojas, tai hospisas, kur ligoti ir seni žmonės laukia mirties. Dūmai iš sudegusių kūnų eina tiesiai į šito pastato langus. Numirus net nereikės niekur nešti sunkaus kūno – viskas šalia.
Toliau tęsiame savo kelionę po miestą pėsčiomis. Praeinant pro turgų vietinis prekeivis pavaišina mus keistu žalios spalvos gėrimu, vadinamu lassi, po kurio viskas dar labiau suintensyvėja. Kai trumpam stabtelėji šitame chaose, atrodo, miestas ir toliau juda aplink tave, o tu stovi tyliai vietoje bijodamas net įkvėpti oro, kad nesugriautum tos atmosferos. Atrodo, patekom į didelį skruzdėlyną, kur kiekvienas turi savo darbą ir paskirtį: prie Gango upės atlieka masažus, sakralines procedūras-palaiminimus, kerpa plaukus, barzdas, piešia ant kūno indiškus ornamentus. Tai spektaklis, kuriam net nebūtinas teatro pastatas, užtenka atsisėsti kažkur ant laiptelių ir tiesiog stebėti nesibaigiantį gyvenimo ir mirties ratą.
Varanasyje patyriau ir romantiškiausias savo gyvenimo akimirkas. Puja – tai vakarinė ceremonija Gango pakrantėje, kurios metu deginama šventa ugnis, smilkalai, skamba varpeliai ir sakralinė muzika, o turistai pasineria tarsi į transą.
Po apsilankymo Varanasyje labai rekomenduoju nuvykti į du gana ramius miestelius, nutolusius apie 200 km, – Kadžurahą ir Orčą. Čia galite atsipūsti po visų Varanasyje išgyventų emocijų. Kadžurahas yra gana pikantiška vieta – visame pasaulyje garsėja nuostabiomis viduramžių šventyklomis, kurių sienas dengia erotinės skulptūros ir scenos iš „Kamasutros“. Be lankytinų vietų, tai labai jaukus miestelis, pilnas mažų viešbučių ir restoranų. Rekomenduoju išsinuomoti motorolerį ir nuvažiuoti į netoliese esantį nacionalinį parką, kur galima stebėti laukinius gyvūnus, krokodilus. Gera alternatyva bus ir dviratis – galite aplankyti aplinkinius kaimus, kurie sudaro įspūdį, lyg laikas juose sustojo.
Kita mūsų stotelė buvo Orča – taip pat ramus mažas miestelis centrinėje Indijos dalyje, stebinantis viduramžių atmosfera. Miestas pilnas fortų, rūmų ir šventyklų, centre yra gyvybinga turgaus aikštė. Labiausiai mane sužavėjo galimybė „paliesti“ vietos gyvenimą. Vaikščiodami palei upės krantus, stebėjome gyventojų kasdienybės įpročius – maudynes upėje, žvejybą, moteris, vis dar nešiojančias ant savo galvų didžiulius medžio ryšulius. Vaikščiodami upės krantais, prieiname niūrius, bet labai įspūdingus viduramžių valdovų rūmus, virš kurių skraido grifai, suteikdami šiai vietai dar labiau užburiančią, lyg siaubo filmo atmosferą. Pastatai geriausiai atrodo anksti ryte arba saulėlydžio metu apgaubti gražia aukso spalva.
Iš Orčos vykstame tiesiai link Agros – miesto, kuriame yra garsiausias Indijos pastatas Tadž Mahalas. Jau važiuodami taksi sužinojome, kad penktadieniais Tadž Mahalas yra atidarytas tik musulmonams maldos tikslais. Šventykla buvo pagrindinis mūsų tikslas, todėl neslėpėme savo nusivylimo. Be gana įdomaus Raudonojo forto, miestas pasirodė varginantis ir purvinas.
Atgaiva kurorte
Po savaitės, praleistos labai aktyviai keliaujant, keleto naktų Indijos traukiniuose, apsupti nuolatinio triukšmo, purvo ir dulkių, nusprendėme skristi į Goa, nors anksčiau to neplanavome. Skrydžių Delis–Goa kaina – 150 eurų. Goa – kurortas ir atskira valstija Indijos pietuose, turinti daugybę portugalų kolonijinių laikų palikimo. Nusileidimas Vasco Da Gama oro uoste Goa buvo tarsi saldus apdovanojimas – netrukus džiaugėmės šilta Arabijos jūra ir plačiais paplūdimiais.
Goa nerasite aukštų viešbučių su „viskas įskaičiuota“. Visa pakrantė yra nusėta mažais, jaukiais, mediniais nameliais, paslėptais tingiai siūbuojančių palmių pavėsyje, ir daugybe restoranų su gardžiu maistu. Rytas Goa puikiai tinka jogos užsiėmimams paplūdimyje, kuriuos veda vietinis guru. Dienos metu, jei pavargote nuo gulėjimo paplūdimyje, už 500 rupijų (apie 6 eurus) galite išsinuomoti motorolerį ir pasivažinėti po aplinkinius miestelius, nueiti į barus, kur ruošia šviežias sultis (geriausias, kokias aš kada nors esu ragavusi, o jų kaina apie 50 euro centų), arba palepinti save ajuverdos masažu (apie 500 rupijų).
Naktinis Goa gyvenimas taip pat nenuvils – pakrantė garsėja savo vakarėliais. Didžiausia staigmena greičiausiai buvo tai, kad vietiniai Goa gyventojai laisvai kalba rusiškai – tai lėmė didžiulis skaičius poilsiaujančių ten turistų iš Rusijos.
Baimės prieš kelionę
Tai, ko labiausiai bijojau vykstant į savarankišką kelionę po Indiją, buvo logistika. Keliavimas Indijos traukiniais, autobusais ir rikšomis be anksčiau įsigytų bilietų ir tikslaus kelionės plano man atrodė kaip siaubo filmo scenarijus. Realybėje tai virto į lengviausią kelionės dalį. Užteko išeiti iš viešbučio, o rikšų vairuotojai kovojo už mus, mažindami kainas daugiau nei perpus.
Indijos geležinkeliai veikė kaip mechanizmas be priekaištų. Traukiniai atvykdavo punktualiai, nebuvo problemų įsigyti bilietus, o geresnės klasės vagonuose gaudavome švarią patalynę, plačią lovą ir skanų maistą. Traukiniuose taip pat lengviausia susipažinti su vietos gyventojais – ilgos kelionės metu jie mielai papasakos apie tradicijas, sutartų santuokų nykimą ar apie savo kasdienį gyvenimą. Baltieji turistai jiems yra kaip langas į pasaulį, todėl jie labai aktyviai bando susidraugauti.
Kita mane gąsdinanti problema buvo įsitikinimas, kad nepavyks išvengti skrandžio problemų, todėl pasiruošiau visą maišą vaistų. Kelionės pradžioje valgėme tik geresniuose restoranuose ir visada prieš valgį išgerdavome 50 g stipriojo alkoholio. Kelionės pabaigoje jau drąsiai valgėme nuo gatvių prekystalių, visiškai pamiršdami apie „būtiną“ alkoholio dozę. Turiu pripažinti, kad nė karto neturėjome skrandžio problemų, o maistas buvo vienas geriausių, kokį valgiau kelionėse: skanus, aromatingas ir, svarbiausia, šviežias. Tai yra taip pat vienas iš Indijos paradoksų, kad tokiame purve jie sugeba pagaminti tokius skanius, įvairius ir šviežius patiekalus.
Po dviejų savaičių, praėjusių nuo šios kelionės pabaigos, patirtos emocijos pamažu slopsta. Jei prieš kelionę žinočiau, ką žinau dabar, tikrai nepraleisčiau tiek dienų Delyje, o prailginčiau savo viešnagę Varanasyje. Šis miestas visiškai sunaikina visus Vakarų pasaulio stereotipus. Kūno mirtis ir sudeginimas šalia Gango ten laikomi išsilaisvinimo momentu. Šeima, kuri stovi virš deginamo kūno, neverkia.
Prieš kelionę kai kurie žmonės perspėjo, kad Varanasis gali būti per daug šokiruojantis miestas pirmosios kelionės į Indiją metu. Sąmoningai padariau tai savo pirmąja stotele šioje šalyje. Ir tai buvo mano geriausias sprendimas. Atrodo, užpildžiau savo stiprių potyrių poreikį metams į priekį.
