Tačiau apsilankęs mažai kam pažįstamoje, regis, savotiška širma pridengtoj šalyje parsiveži šį bei tą daugiau – internete sunkiai susemiamų praktinių žinių.
Kol kas lietuviams ten patekti paprasčiau nei britams ar amerikiečiams: skirtingai nuo jų, galime prašyti oro uosto vizų, turime teisę panorėję po šalį keliauti savarankiškai, be grupių ir gidų.
Paslaptinga, informacijos gausa tikrai netvieskianti Irano Islamo Respublika skiriasi nuo turistui įprastų kraštų, kur gali lengvai susikalbėti angliškai, prancūziškai arba rusiškai, rezervuotis viešbučius iš anksto ir atsiskaitinėti kortelėmis ar bent jau naudotis bankomatais.
Prasivaikius pirmuosius klausimus, tokius kaip „ar nepavojinga?“, domėjimosi srautas tvoksteli visa jėga. Draugams pasiūlius, į šį be sau įprastų vingrybių sudėstytą tekstą pabersiu šiek tiek prikibusių patirties dalelyčių, kurios dar kurį laiką gali būti naudingos vykstant į jau ketinančią atsiverti šalį.
Kol kas lietuviams ten patekti paprasčiau nei britams ar amerikiečiams: skirtingai nuo jų, galime prašyti oro uosto vizų, turime teisę panorėję po šalį keliauti savarankiškai, be grupių ir gidų.
Kelionės organizavimas
Paskirti Iranui vertėtų bent dvi savaites – šalis didžiulė, ir vienos (apmaudu, bet aš kitaip negalėjau) tikrai ne gana. Nusprendus skirti tiek laiko sustiprėja pagunda rinktis oro uosto vizą, galiojančią 15 dienų.
Kad gautum vizą reikės kelionės draudimo poliso duomenų, kuriame turės būti ir palaikų pargabenimą (repatriaciją) apimantis draudimas – kažkodėl šią nejaukią detalę kelissyk pabrėžė ambasada.
Tačiau norint tikrumo, jog šalis įsileis, apdairiau darytis brangesnę vizą Irano atstovybėje Varšuvoje.
Bet kuriai iš jų gauti reikės pridėti ir nuotraukų, taip pat kelionės draudimo polisą, kuriame turės būti ir palaikų pargabenimą (repatriaciją) apimantis draudimas – kažkodėl šią nejaukią detalę kelissyk pabrėžė ambasada.
Kad būtų išduota viza, pirma būtina gauti iškvietimo numerį (angl. reference number), kurį elektroniniu paštu galima užsisakyti iš iranietiškų kelionių agentūrų (tačiau jas rinktis patartina atsargiai).
Užsiimti šiais klausimais galima tada, kai jau turi lėktuvų bilietus. Patarčiau juos įsigyti bent prieš trejetą mėnesių, o žemiausių jungiamųjų skrydžių kainų ieškoti maršrutuose per Stambulą arba Minską (turint atliekamo laiko, žinoma, įmanomi ir kitokie žaismingi deriniai, pvz. skristi į Kutaisį, mikriuku pasiekti Tbilisį, naktiniu traukiniu iš jo – Jerevaną, o iš ten autobusu – Tabrizą ar Teheraną).
Beje, svarbu: Irano vizos negaus tie, kurių pasuose bus Izraelio lankymo ženklų, todėl turintiems šios šalies štampų pirma teks pasidaryti naują pasą (esu girdėjęs, jog Izraelio pasieniečiai dabar asmeniui pageidaujant štampų nebededa, o įklijuoja išimamus lapukus; savo ruožtu jie Irane buvusius paprastai įsileidžia, tačiau po ilgesnės apklausos).
Irano vizos negaus tie, kurių pasuose bus Izraelio lankymo ženklų, todėl turintiems šios šalies štampų pirma teks pasidaryti naują pasą
Kad vizų tvarkymasis yra tik įžanga į kitus laukiančius vargus, paaiškės pradėjus internete ieškoti nakvynės vietų ir planuoti, kaip bus keliaujama šalies viduje.
Įprastinėse svetainėse kaip Hostelworld ar Booking.com Irano man keliaujant vis dar nebuvo (Airbnb – taip pat) – viešbučių paieška vykdoma „Google“, ir jie rezervuojami arba tiesiogiai jų tinklalapiuose esančiomis formomis (iš anksto neapmokant), arba per retesnius, kartais ne visai aiškaus plauko puslapius kaip Otel.com, leidžiančius atsiskaityti per Paypal – nors pasirinkimas nėra didelis, užduotis įvykdoma.
Erzinanti tokių nakvynių organizavimosi aplinkybė yra netikrumas, kada kuriame mieste atsidursi. Turistas Irane itin daug prarastų, jei apsispręstų ilgam likti viename mieste – privalu pasiblaškyti bent po kelis.
Keliauti Irano viduje yra džiuginančiai pigu – naktinis didelį atstumą įveikiantis ir visai patogus traukinys tekainuos apie 10 eurų, panašios sumos bus ir už tarpmiestinių autobusų bilietus, santykinai nebrangūs net užsieniečiui (kuriam keliamos kainos) bus ir miesto taksi, o metro kainuos keliskart pigiau nei vienkartinės kelionės troleibusu Vilniuje.
Užsisakyti tolimesnes vidaus keliones (ir viešbučius kituose miestuose) galima ir jau atsidūrus Irane, užsukus į vieną iš gausių vietinių agentūrų kontorėlių, kurioje gurkšnojant arbatą bus galima palengva pradėti pratintis prie lėtokų vietinių apsukų.
Jas šiek tiek pagreitins tikslus žinojimas ko nori, pvz. traukinių datos ir laikai, kuriuos galima susižiūrėti mėgėjiškoje neoficialioje ewww.iranrail.net svetainėje, tačiau rezervuotis per ją nesiūlau.
Svarbiausia nesugalvoti tokiems reikalams skirti penktadienio, nedarbo dienos, per kurią uždarytos ne tik dauguma įstaigų, bet net ir turgūs bei kai kurie turistiniai objektai.
Irane apsilankiau rugsėjo-spalio sandūroje. Apskritai keliauti į šią šalį patartina rudenį ar pavasarį, tik reikėtų vengti persiškų Naujųjų (Nauruz), kurie ateina maždaug per pavasario lygiadienį – jie pasižymi didžiuliais besiblaškančių vietinių srautais visoj šalyje.
„Išsirinkote patį geriausią orą“, – nuoširdžiai pagyrė vairuotojas pakeliui į Persepolį. Ir pridūrė: „Dabar jau nebekaršta“.
Šypsojausi, bet nieko neatsakiau – toliau gaudžiau tegu ir trisdešimties laipsnių kaitra atsiduodantį, bet visgi orą: taksi net gatvėse stovėti ten neretai paliekami atvirais langais. Kitą dieną jis pastebės, jog nudegiau dalį veido, nors ir dėvėjau kepuraitę nuo saulės.
Pamatytinos vietos, patirtini dalykai ir paragautos gėrybės
Šiuo klausimu išsiplėsti nenoriu – ne tik dėl to, jog tai yra viena iš retų sričių, kur informacijos netrūksta, tačiau ir dėl to, jog keliautojų norai ir galimybės paprastai skiriasi.
Iš angliškų šaltinių visiškai tinka wikitravel.org (ir wikivoyage.org) esantys sąvadai, taip pat labai vertas dėmesio prieš porą metų Irane keliavusio, ir apskritai daug šalių mačiusio Augustino tinklaraštis augustinas.net.
Lankytinos vietos išsibarsčiusios šimtus ir tūkstančius kilometrų – per visą valstybę. Teheranas gali sudominti gausybe muziejų (brangakmenių, kilimų ir t.t.), buvusių valdovų – šachų – rūmais, o kai ką gal ir politizuotais grafičiais apipaišyta buvusia JAV ambasada.
Isfahanas, senoji sostinė, žymi viena didžiausių pasaulyje aikščių, įspūdingais tiltais per jau išdžiūvusią upę, bei senuoju armėnų kvartalu.
Kita senoji sostinė, Širazas, žinoma dėl poetų ir religinių figūrų mauzoliejų bei gražių sodų, taip pat – ir dėl artumo dar senesnei valdovų gyvenvietei – Persepoliui, bene įspūdingiausiam iš Irano turistinių objektų.
Architektūriškai unikalus dykumos miestas Jazdas didžiuojasi bokšteliais – badgyrais, leidžiančiais panaudoti vėjo vėsą bei zoroastristų šventove.
Iranu mėgausis ne tik akys – jei nepasiduosite pigaus gatvės maisto, dažniausiai dešrainių, pagundoms, anksčiau ar vėliau paragausite gero kebabo (vizualiai panašaus į šašlyką), susiplėšysite dar karšto lavašo, užsikąsti jums pasiūlys svogūno galvutę.
Dėmesio verti ir Azerbaidžano kultūra persisėmęs, didelį turgų turintis Tabrizas, pietinė Kaspijos jūros pakrantė, Kašano žalumos ir dykumos kontrastai, Kermanas, persiškų kilimų sostinė, uolų kapai (Nekropolis) ir kiti objektai pačiose dykumose; mažai kalnų mačiusį žmogų žavės ir paprasčiausi Irano pakelės vaizdai – didinga dykumų ir kalnų dermė.
Labai brangūs turistiniai objektai nėra – lankytieji paprastai kainuodavo 2-6 eurus.
Iranu mėgausis ne tik akys – jei nepasiduosite pigaus gatvės maisto, dažniausiai dešrainių, pagundoms, anksčiau ar vėliau paragausite gero kebabo (vizualiai panašaus į šašlyką), susiplėšysite dar karšto lavašo, užsikąsti jums pasiūlys svogūno galvutę.
Pasitaikys ir mėsingų sriubų, rūgščių košių su pupelėmis, ar saldesnių, su trintomis slyvomis, pachlavos, ar įdomaus, ledus atstojančio, iš šaldytų makaronų padaryto falode širazi deserto.
Iranas žymus pistacijomis, kurių čia galima rasti ir šviežių, anakardžių riešutais, šafranu, nugomis, panašiomis į turkiškus lakumus.
Atsigerti veikiausiai teks arbatos, ar airaną primenančio gėrimo doogh, nors neretai bus bandoma įsiūlyti atšaldytos kolos, kuri išdidžiai telkšos keistokuose Coca ar Pepsi pažymėtuose buteliukuose.
Svarbus klausimas – ar saugu
Iranas nėra Irakas. Centrinė valdžia čia gana stipri, o ir pats kraštas, iš pažiūros, pakankamai homogeniškas: teroristams čia įsitvirtinti būtų sunku, dalinai ir dėl militarizacijos lygio.
Gatvėse tai šen tai ten matosi karių ar pareigūnų, tiesa, dažniausiai neginkluotų ir vaikštančių savo reikalais. Musulmonų šiitų dominuojamas Iranas yra ne mažiau priešiškas sunitiškąjai „Islamo valstybei“ (ISIS), nei Vakarai.
Iranas nėra Irakas. Centrinė valdžia čia gana stipri, o ir pats kraštas, iš pažiūros, pakankamai homogeniškas: teroristams čia įsitvirtinti būtų sunku, dalinai ir dėl militarizacijos lygio.
Vietinių draugiškumas – vienas maloniausių kelionės aspektų. Jie nepratę prie užsienio turistų, todėl itin draugiški (panašų širdingumą tesu patyręs nebent Gruzijoje).
Per visą kelionės laiką buvau ir apdalintas naudingais patarimais, ir pavaišintas, ir nemokamai pavėžėtas, ir pavedžiotas, ir vienos šeimos pakviestas vakarienės.
Visi griežtai atsisakinėja atlygio – įbruksi nebent simbolinį suvenyrą iš Lietuvos (toks jų elgesys turėtų priblokšti visus, kurie susidūrę su garsiu Egipto, Turkijos ar Maroko prekeivių ar „savanorių gidų“ įkyrumu. Irane šiek tiek atkaklesni nebent taksistai, bet ir jais nesunku nusikratyti).
Apskritai miestuose saugu (žinoma, žmonių minioj daiktus saugoti protinga visada ir visur): niekada nejutau grėsmės, jog kas nors piktybiškai kabinėtųsi dėl to, jog esi užsienietis, norėtų apiplėšti, ar taikytųsi apvogti – nei dieną, nei vakare, nei pilnam žmonių bulvare, nei atokioje gatvelėje.
Paprasti žmonės (ir vyrai ir moterys, ir vaikai) objektyvo visiškai nebijojo, priešingai – nemažai jų norėdavo nusifotografuoti kartu, apsikeisti elektroninio pašto adresais.
Tiesa, nuoširdžiu draugiškumu geriau nepiktnaudžiauti – pernelyg didelės draugystės gali būti įsidėmėtos turistinės policijos, kurios, jei tikėsime internetu, vienas tikslų – neleisti užsimegzti pernelyg draugiškiems ir dėl to turizmo sektoriaus pelnui kenksmingiems santykiams su atvykėliais.
Galbūt prie saugumo pojūčio prisideda ir griežtas alkoholio draudimas – net oro uosto duty free gėrimai tik nealkoholiniai.
Bene pavojingiausia turistui – eiti per gatvę, net jei tai perėja su degančia žalia šviesa, bei piko metu lipti į bendrus (t.y. užpildomus stumdytis itin mėgstančių vyrų; moterys turi teisę lipti ir į atskirus) metro vagonus.
Galbūt prie saugumo pojūčio prisideda ir griežtas alkoholio draudimas – net oro uosto duty free gėrimai tik nealkoholiniai. Ar prie saugumo kaip nors prisideda ir kitas – kiaulienos – draudimas, įžvalgų neturiu.
Šalyje galioja griežtos taisyklės aprangos reikalavimams – jas pažeidę gali turėti rūpesčių su pareigūnais.
Vakarietės turistės privalo rengtis taip pat, kaip vietinės – būti su plaukus pridengiančiomis skarom (hidžabais), taip pat ilgomis kelnėmis ir platesniu apsiaustu (spalva nesvarbi, tačiau tarp vietinių dažna juoda, ypač konservatyvesniuose miestuose). Tik mažos mergaitės čia kartais laksto atvirais plaukais.
Šortai bei berankoviai marškinėliai draudžiami ir vyrams. Į viešai rūkančias moteris neretai šnairuojama, tačiau, bent jau turistėms, pastabų nelaidoma.
Apskritai moterų viešose vietose daug – jos čia ir vairuoja, ir dirba greta vyrų – kartais jiems ir nurodinėja. Tačiau verta nusiteikti, kad vietinės moterys, bent jau mezgant kontaktą, teiks pirmenybę bendravimui su moterimi, o vyrai – su vyru. Grąžą atiduoti, pirmiau patiekti maistą bus stengiamasi vyrui.
Reikėtų susilaikyti, bent jau neatsiklausus, ir fotografuojant pareigūnus ar svarbius valstybinių – paprastai iš spygliuotos tvoros atpažįstamų – objektus, tokius kaip karinės bazės, kurių, ypač užmiesty, nemažai. Kitais klausimais su pareigūnais rūpesčių nebuvo – prie dokumentų niekas nekibo.
Tęsinys – antroje pasakojimo dalyje, kuri bus publikuojama rytoj.
