Išblizginta tik viena gatvė
Po beveik keturias dienas trukusios kelionės Transsibiro traukiniu iš Rusijos sostinės išlipus Irkutsko stotyje akivaizdu, kad Angaros upės krantuose išsidėstęs miestas nė iš tolo neprimena Maskvos.
Irkutske turistus pasitinka netvarka, nušiurę pastatai, duobėtomis gatvėmis vos dardantys tramvajai ir troleibusai, juodus dūmus skleidžiantys seni iš Pietų Korėjos perpirkti autobusai bei niūrūs žmonės. Ir garsi muzika.
Gražiausia ir labiausiai sutvarkyta Irkutsko vieta – 130 kvartalas-gatvė. Į nedidelę išblizgintą gatvę su atstatytomis sibirietiškomis rąstinėmis trobomis vakarais plūsta tiek čia esančiose viešbučiuose apsigyvenę turistai, tiek vietiniai.
Barų ir kavinių, siūlančių ne tik valgyti, išgerti, bet ir parūkyti kaljaną,130-ajame kvartale netrūksta.
Valgis pigesnis nei Maskvoje
Tiesa, sutaupyti norintys turistai turėtų nepatingėti nueiti į kvartalo gale esantį prekybos centrą, kurio paskutiniame aukšte galės pasirinkti iš pigesnių alternatyvų įvairiuose tinkliniuose restoranuose. Juose, kaip, beje, ir maisto parduotuvėse, kainos kiek žemesnės nei Maskvoje.
Alaus bokalas vidutinio lygio užeigoje atsieina 180 rublių (apie 2,5 Eur), karštas patiekalas kainuoti gali ir 200 – 250 rublių (2,8 – 3,5 Eur). O už sibirietiško bruknių pyrago gabalėlį restorane suplosite apie 160 rublių (apie 2,2 Eur).
Įžymybės – palei išblukusią liniją
Norintiems kelias valandas paskirti pažinčiai su Irkutsko lankytinomis vietomis geriausia yra pasinaudoti kelių metų senumo vietos valdžios sumanymu – žaliąja linija. Tai per centrinės miesto dalies šaligatvius besitęsianti žalios spalvos dažais nubrėžta linija, kurią sekant galima pamatyti visas Irkutsko įžymybes – pradedant paminklu carui Aleksandrui III, baigiant menų centru ar filharmonija paversta anksčiau lenkų bendruomenei priklausiusia katalikų bažnyčia.
Nors žaliosios linijos sumanymas turėjo prisidėti prie turistams draugiškesnio miesto kūrimo, tačiau linijos priežiūra, panašu, kad niekam nerūpi. Nenustebkite, jeigu kartais žalioji linija tiesiog išnyks arba matysite tik jos likučius.
Vaikščiojant palei žaliąją liniją smalsumo dėlei stabtelėkite prie memorialo Antrojo pasaulinio karo aukoms. Šiuolaikinėje Rusijoje Sovietų Sąjungos pergalė tapusi kultu, į kurį orientuojama ir jaunoji rusų karta. Sargyboje prie amžinosios ugnies žuvusiems kariams stovi ir žygiuoja uniformomis papuošti moksleiviai.
Azijos dvelksmas
Patriotiškai nusiteikę Irkutsko gyventojai įvairia Pergalės dienos simbolika nevengia aplipdyti ir savo automobilių, iš kurių neretas turi vairą dešinėje pusėje. Tiesa, masiškai paplitę tokio pobūdžio automobiliai būdingi ne tik Irkutskui, bet ir visam Rytų Sibirui ir Rusijos Tolimiesiems Rytams ir yra geografinio Japonijos artumo rezultatas.
Patriotiškai nusiteikę Irkutsko gyventojai įvairia Pergalės dienos simbolika nevengia aplipdyti ir savo automobilių, iš kurių neretas turi vairą dešinėje pusėje.
Pusdienio tikrai užteks susipažinimui su Irkutsku, tad po cerkvių lankymo ir plombyro ledų valgymo palei Angaros upę galima patraukti centrinio turgaus link, kur laukia į Baikalo pakrantę vežantys mikroautobusai.
Pats Irkutsko turgaus rajonas jame tvyrančiu chaosu primena Pietryčių Aziją – kelių eismo taisyklės negalioja, žmonių srautai juda visomis kryptimis, o ant prekybos paviljonų puikuojasi hieroglifai.
Pastaruosiuose tiek vietos, tiek iš Vidurio Azijos ir Kinijos atvykę prekeiviai siūlo visko, ko tik gali užsigeisti čia apsilankęs pirkėjas – ir drabužių su padirbtais garsiais prekių ženklais, ir elektronikos gaminių ar papuošalų.
Čia galite pamatyti ir jau minėtus mikroautobusus, kurie jus už 120 rublių (apie 1,7 Eur) nuveš į už 59 km įsikūrusią Listvyjanką – kaimą prie Baikalo ežero.
Baikalas: graži gamta, bet ne aplinka
Po valandos kelionės kalniukais nusėta magistrale atsidursite prie didžiausio gėlo vandens telkinio pasaulyje, šalia kurio galima ir pamiršti, jog tai tik ežeras, o ne jūra.
Net ir plieskiant 30 laipsnių karščiui Baikalo lankytojus gaivina nuo ežero atkeliaujanti vėsa, juntama ne tik stovint ant kranto, bet ir vaikštinėjant po Listvyjanką.
Nors paties Baikalo vaizdai, augmenija ir ežero mastas žavi, tačiau to paties pasakyti apie ežerą supančią teritoriją, deja, negalima.
Besimėtančios šiukšlės prie pat ežero ar ant virš jo esančių skardžių ir prie pat parduotuvių durų, apleisti griūvantys namai, kurių kaimynai – skonio ir saiko neturintys kiču dvelkiančių pilaičių savininkai, dešimtis metų remonto nematę takai, keliai ir nakvynės namai sukuria slogią atmosferą. Džiaugsmo ir optimizmo nesuteikia ir ežero vandenyje matomi įvairūs gelžgaliai fone aidint rusiško popso akordams.
Tačiau skanus maistas praskaidrina nuotaiką. Taigi, turguje ar pakelėje nusipirkite plovo bei karštai rūkytos žuvies iš Baikalo ežero ir užkopę į vieną iš šalia esančių kalvų pasidarykite iškylą su panorama į švariausiu pasaulyje laikomą ežerą. Tai padaryti tikrai verta.
Lankytojų laukia ir dvasių buveinė
Irkutske ir jo apylinkėse planuojant praleisti daugiau nei dieną ar dvi, būtina nuplaukti ir į didžiausią Baikale, 730 kv. metrų Olchono salą – sakralią vietą aplink gyvenantiems budistams ir šamanistams buriatams, tikintiems, kad ji yra rūsčių ežero dvasių buveinė.
Į salą, nuo Irkutsko nutolusią net 256 km, patogiausia vykti tiesiai iš šio didmiesčio. Pigiausia kelionė mikroautobusu iki Olchono, įskaitant persikėlimą keltu, atsieina apie 1000 rublių (virš 14 Eur).
