Danas praėjusių metų pabaigoje leidosi į 5 mėnesius trukusią ekspediciją po Afriką ir Artimuosius Rytus (daugiau skaitykite čia: Pusę metų trukusi D.Pankevičiaus kelionė: kariniai konfliktai, mirtinos ligos, pandemija ir atrastas rojaus kampelis).
Viena iš stotelių buvo ir Afganistanas, kurį lankė tiek norėdamas pamatyti išskirtinę jo gamtą, tiek ir savo akimis pamatyti, kaip šalis pasikeitė praėjus 15 metų nuo paskutinio jo apsilankymo.
Danas pelnęs jau daug žmonių simpatijų ne tik dėl nuotykių sunkiai pasiekiamuose pasaulio kampeliuose, bet ir dėl to, kaip jis keliauja. Nesivaiko tiesiog gražių vaizdų ar sensacijų – domisi šalies istorija, geopolitine situacija, vidaus politika. Susipažįsta su vietiniais, bando kuo geriau pažinti bendruomenes, palaiko su sutiktais žmonėmis ryšius ir prabėgus daug laiko po kelionės.
Todėl ir pastarąją savaitę kasdien bendrauja su pažįstamais afganistaniečiais, desperatiškai bandančiais ištrūkti iš talibų užvaldytos šalies. Jie nuo Talibano bėgo iš savo miestų į Kabulą, vildamiesi surasti čia prieglobstį. Tačiau šiam miestui atitekus talibams, jie bijo dėl savo gyvybių.
„Nevilties apimti žmonės klausė manęs, ar yra bent kokia galimybė man juos ištraukti iš šalies, – teigė D.Pankevičius. – Visi dirbę su užsieniečiais. Situacija nepavydėtina. Kuo toliau, tuo rečiau pavyksta su jais turėti kontaktą.“
Interviu su Danu – apie tai, kaip jo akimis pasikeitė šalis nuo 2006 m., kodėl dalis vietinių visgi palaiko talibus, kaip jam teko slapstytis Kandahare ir apie skaudžias žinutes iš Afganistane likusių pažįstamų.
Pavojus vietinių sveikatai kils ir ne tik dėl fizinių ar net mirties bausmių, bet ir dėl to, kad talibai draudžia bet kokius skiepus. „Man viešint Afganistane, buvo nužudytos trys moterys, kurios vaikščiojo po namus ir siūlė pasiskiepyti nuo poliomielito“, – 15min teigė Danas.
– Dar prieš kelis mėnesius 15min studijoje sakei – pasitraukus užsienio kariams, šalies kontrolę perims Talibanas. Kodėl buvai tuo įsitikinęs?
– Šiais metais, kai užsienio karinės pajėgos dar buvo dislokuotos Afganistane, daugiau nei pusė šalies teritorijų buvo kontroliuojamos talibų. Sunku šį kartą buvo keliauti, stengiantis jiems nepapulti į rankas.
Tiek amerikiečiai, tiek kitų šalių kariai nesugebėjo per tiek metų jų įveikti. Negana to, talibai pastaraisiais metais vis plėtė savo teritorijas ir nuolatos rengė teroristinius išpuolius oficialios valdžios kontroliuojamose žemėse. Tai vyko tiek pačiam Kabule, tiek kituose šalies regionuose kone kasdien. Net aš sprogimus girdėjau, bet pasaulis sužinodavo tik apie daugiausia aukų nusinešusius įvykius.
Sunku šį kartą buvo keliauti, stengiantis talibams nepapulti į rankas.
Talibai nuolat kartojo apie savo planus valdyti šalį, būtų buvę naivu tikėtis, kad užsienio pajėgoms atsitraukus, jie pakeistų planus. Nacionalinė armija su tvirtu užnugariu nenugalėjo talibų, tai likus be jo – situacija pasikeitė iš esmės.
Nuomonę apie tai susidariau ir po pokalbių su vietiniais, kurie su nerimu ir nežinomybe laukė rugsėjo 11 dienos – termino, iki kada JAV ketino išvesti pajėgas. Ši data pasirinktina neatsitiktinai, sukanka lygiai 20 metų nuo Al Qaeda išpuolio prieš JAV, kuris ir išprovokavo šį ilgai trukusį karą.
Nacionalinė armija su tvirtu užnugariu nenugalėjo talibų, tai likus be jo – situacija pasikeitė iš esmės.
– Kiek kalba ekspertai, Talibanas gerai dirba su vietos bendruomenėmis, pelno jų palankumą. Kokia buvo tavo patirtis – kaip afganistaniečiai žiūrėjo į talibus?
– Talibanas – išvertus pavadinimą iš puštūnų kalbos reiškia mokinius, tai puštūnų etninės grupės sukurta organizacija. Daugiausia juos ir palaikė puštūnų etninės grupės žmonės, kurie sudaro apie 40–50 proc. Afganistano gyventojų. Tikslus skaičius nežinomas.
Vienaip talibai elgėsi su puštūnais, kitaip su kitų etninių grupių atstovais. Juos palaikė paprasti, bemoksliai ir gan konservatyvūs gyventojai, dauguma jų gyvenantys kaimuose. Jie laukė jų atėjimo, tikėdamiesi, kad bus įvesta tvarka šalyje. Minėjo, kad nusikalstamumas auga, daug vagysčių. Sakė, kad kai talibai, remdamiesi šariato teise, pradės rankas kapoti vagims, situacija bus daug geresnė.
Didžiųjų miestų gyventojai, kurie labiau išsilavinę ir su kuriais man teko bendrauti, talibų tikrai nelaukė ir jų valdymą 1996–2001 metais prisimindavo su siaubu.
Vieni sakė, kad kai talibai, remdamiesi šariato teise, pradės rankas kapoti vagims, situacija bus daug geresnė.
– Teko tau bendrauti ir su Afganistano pareigūnais, kariais. Ar galėtum ką nors pasakyti apie jų nuotaikas, motyvaciją? Dalį stebina, dalį ne, kad oficialios Afganistano pajėgos taip greitai pasidavė.
– Su armija ir policija bendravau tik tiek, kiek tai buvo susiję tvarkantis asmeninius reikalus. Angliškai jie nešneka, pokalbių ir neturėjau.
Talibai neįtikėtinai sėkmingai pradėjo kovines operacijas ir užimamų teritorijų pagreitis tik didėjo. Vietos karius toks netikėtumas gerokai išgąsdino. Talibai beveik visur be kovų užiminėjo miestus. Didesnis pasipriešinimas vyko Kandaharo mieste, kuriame buvo antra pagal dydį amerikiečių karinė bazė Afganistane, o pastaruoju metu ja naudojosi NATO pajėgos.
Nacionalinės armijos kariai buvo tokie išsigandę, kad palikdavo savo postus, karo bazes talibams dar net nepasirodžius. Aš seku kelias afganistaniečių grupes socialiniuose tinkluose, tai tokių nufilmuotų kadrų – apstu. Talibai skleidė žinią, kad pasidavusių karių bus pasigailėta, tad absoliuti dauguma nusprendė neberizikuoti savo gyvybe kovose. Buvo daug atvejų, kai patys kariai susisiekdavo su talibais ir pereidavo į jų pusę.
Nacionalinės armijos kariai buvo tokie išsigandę, kad palikdavo savo postus, karo bazes talibams dar net nepasirodžius.
Aišku, dar ir matant, kaip bėga iš šalies aukšti valdžios pareigūnai, kariams tai stiprybės nepridėjo.
Bet ne visa šalis krito po Talibano kojomis – kovai ruošiasi etniniai tadžikai, gyvenantys Pandžširo slėnyje. Nedidelė ir vienintelė dar neužimta teritorija. Karo su Sovietų Sąjunga metu, būtent tame slėnyje vyko patys kruviniausi mūšiai. Iki šių dienų pakelėse stovi gausybė susprogdintų tankų.
Vietos kariams vadovavo šalies nacionalinis herojus – Achmadas Šachas Masudas. O dabar etninių tadžikų kovotojams vadovauja jo sūnus. Manau, šie žmonės tikrai neišsilakstys, prireikus kovos už savo gimtinę. Teritoriją gan sudėtinga užimti, nes per jų žemes vingiuoja vienas pagrindinių siaurų kelių tarp kalnų, kuris gali būti apšaudomas iš visų pusių kalnuose pasislėpusių kovotojų.
– Liūdnai atrodė tavo „Instagrame“ pasidalinti vaizdai, filmuoti per kelionę – kad štai tokių šokių ir muzikos nebebus šalyje... Kaip Afganistanas pasikeis prie talibų valdžios?
– Galiu vertinti tik pagal tai, kaip talibai elgėsi iki šiol, savo valdomose teritorijose. Jokių linksmybių, jokių dainų, šokių, įmantresnių šukuosenų, grožio salonų. Draudžiama rūkyti kaljaną, net leisti oro aitvarus į dangų – tai gan populiarios pramogos Afganistane. Paminėjau tikrai smulkmenas.
Neleido moterims mokytis, joms dirbti viešose vietose, išeiti į gatvę be vyro palydos, privalėjo dengti visą kūną ir nešioti burką. Iš esmės – Afganistano moterys ten neturi jokių teisių.
Talibanas skiria fizines ar mirties bausmes už bet kokią kritiką jų pusėn, už neištikimybę ir daugelį kitų dalykų. Vietos gyventojams buvo apribojamas laisvas judėjimas.
Talibanas draudžia bet kokius skiepus, tai žmonės net ir norėdami negalės jų gauti. Man viešint Afganistane, buvo nužudytos trys moterys, kurios vaikščiojo po namus ir siūlė pasiskiepyti nuo poliomielito. Yra tik dvi šalys pasaulyje, kur dar vis registruojami šios ligos susirgimai. Afganistanas ir Pakistanas.
Talibanas draudžia bet kokius skiepus. Man viešint Afganistane, buvo nužudytos trys moterys, kurios vaikščiojo po namus ir siūlė pasiskiepyti nuo poliomielito.
– Talibai žada neatimti iš moterų galimybės mokytis ir dirbti, kalba apie malonę oponentams. Kiek, manai, galima tikėti jais? Juk jau pasirodė ir nemažai pranešimų apie nužudytas, nuplaktas moteris ir merginas.
– Norėčiau, kad tai, ką grupuotės lyderiai skelbia, būtų tiesa. Manau, kad bent dalis pažadėtųjų pokyčių įvyks. Leis moterims mokytis ir dirbti tam tikrus darbus, o tai jau išties neblogai. Neapribos judėjimo šalies viduje.
Laikai keičiasi, net ir talibai, matyt, suvokia, kad norint klestinčios šalies, žmonės turi turėti galimybę gauti išsilavinimą ir dirbti. Talibų valdymo laikais prieš 20 metų, žmonių raštingumas siekė tik 18 proc.
O visi kiti apribojimai, kuriuos išvardinau, greičiausiai ir išliks.
Laikai keičiasi, net ir talibai, matyt, suvokia, kad norint klestinčios šalies, žmonės turi turėti galimybę gauti išsilavinimą ir dirbti.
Bet iš vietinių afganų dar vis girdžiu apie draudimus moterims eiti į mokyklas ar universitetus. Talibano kovotojai į mokymo įstaigas neįleidžia. Prieš kelis mėnesius tie patys kovotojai net ir pačiame Kabule mergaičių mokyklas sprogdino.
Girdžiu ir apie susidorojimo atvejus su tarnavusiais Afganistano kariuomenėje. Susidorojimas vykdomas ir su užsienio pajėgomis bendradarbiavusiais žmonėmis. Kėsinamasi ir į bet kokį kontaktą su užsieniečiais turėjusius, per daug nesigilinant. Kovotojai vaikšto po namus ir ieško žmonių.
Pažįstamas žmogus prieš kelias dienas papasakojo apie įvykį, kaip jo bičiulį apšaudė Kabule. Prieš tai sulaukė kelių grasinančių žinučių, o paskui jau sulaukė ir veiksmų. Jam pasisekė, kulkos nepataikė.
Kėsinamasi ir į bet kokį kontaktą su užsieniečiais turėjusius, per daug nesigilinant. Kovotojai vaikšto po namus ir ieško žmonių.
– Afganistane esi lankęsis ne kartą. Ar jutai kažkokius pokyčius – teigiamus ar neigiamus – šalyje, kai buvai joje paskutinį kartą?
– Pirmą kartą keliavau po Afganistaną 2006 metais, intensyvių karo veiksmų laikotarpiu. Sostinėje beveik nebuvo pastato, kuris nebūtų susprogdintas ar suvarpytas kulkų.
Šalies teritorija – stipriai užminuota. Besisaugodamas vaikščiojau ir važiavau tik jau pramintais takais. Kitur kojos ant žemės net nestatydavau.
Greit pasimokiau, kai kažkas netoliese užlipo ant minos, ir ji sprogo prie mano akių. Matydavau daug dirbančių išminuotojų, kurie užminuotas teritorijas žymėdavo raudonais dažais, o jau išvalytas – baltais.
Buvo labai didelė koncentracija ISAF pajėgų šalyje, Kabulo gatvėse važinėdavo šarvuotos ir ginklais apkarstytos karo mašinos, iš kurių per garsiakalbius sklido reikalavimas nesiartinti prie jų, nes atvers ugnį.
Dabar situacija pasirodė gana ryškiai geresnė, Kabulas atstatomas, atsirado net naujų statinių. Duris atvėrė net prabangūs restoranai. Vietinės avialinijos, kurios buvo laikomos pačiomis nesaugiausiomis pasaulyje, atnaujino lėktuvų parką.
Ypač sostinėje daug jaunimo nebenešioja tradicinių rūbų, mieliau renkasi vakarietiško stiliaus. Darosi įmantrias šukuosenas, net ir tatuiruotes ant kūno. Mačiau vairuojančias automobilius moteris.
Ypač sostinėje daug jaunimo nebenešioja tradicinių rūbų, mieliau renkasi vakarietiško stiliaus.
Bet gatvėse labai daug narkomanų, kurie net nesislėpdami vartoja heroiną, opiumą ar marihuaną. Nuverstoji valdžia į tai žiūrėjo pro pirštus.
Vienas dalykas, kuris tikrai nesikeitė, tai teroristiniai išpuoliai. Jie vyko tiek pirmąjį kartą man lankantis šalyje, tiek ir dabar.
– Nors buvai Afganistane jį dar kontroliuojant oficialiai valdžiai, bet nuvykai ir į Kandaharą – talibų bastioną. Koks gyvenimas ten tau pasirodė? Kaip talibai tvarkėsi savo mieste?
– Būtent Kandahare ir prasidėjo Talibano istorija. Organizaciją čia įkūrė mula Mohammadas Omaras. Šiame mieste kurį laiką gyveno ir Osama Bin Ladenas, Al Qaeda lyderis ir įkūrėjas. Jie kartu daug laiko praleisdavo mečetėje, kurioje ir man teko apsilankyti. Mano vizito metu talibai laikinai buvo išstumti už miesto ribų, vien dėl to ir ryžausi ten skristi.
Teko imtis ypatingų apsaugos priemonių, kad nepatekčiau jiems į rankas. Rengiausi tradiciniais rūbais ir veidą dengdavau skara. Keliavau po miestą su patikimais žmonėmis, senučiu taksi automobiliu. Taip pat atrodančių automobilių pilnos gatvės, mažiau pritraukia dėmesį.
Kandaharas – puštūnų miestas. Jei pačio Talibano atstovo kelyje ir neišvysiu, tai tarp miesto gyventojų jie turi daug informatorių, grupuotės palaikytojų. Teroristai taikydavosi į užsieniečius, jei papulsi jiems į rankas – nebeištrūksi.
O talibų net atskirti negali, jie visi rengiasi ir atrodo taip pat, kaip ir šio miesto gyventojai puštūnai. Tradicinėmis aprangomis, galvos apdangalais ir ilgomis barzdomis. Identiškai. Teko ir iš Kandaharo išvažiuoti kelioms valandoms į Afganistano armijos jau nebekontroliuojamas teritorijas. Tai suprasti labai lengva, nes nebelieka patikrinimo postų ir virš jų kabančių šalies vėliavų.
Teko imtis ypatingų apsaugos priemonių, kad nepatekčiau talibams į rankas Kandahare. Rengiausi tradiciniais rūbais ir veidą dengdavau skara.
Mieste buvau tik 2 dienas, per daug rizikinga. Girdėjau paleistų raketų sprogimus, šūvius, vyko kovos šalia miesto. O dieną prieš miesto centre buvo sušaudytas policininkas ir kūdikio besilaukianti jo žmona.
Mieste ypač daug sunkiosios karinės technikos, dangų nuolat raižo sraigtasparniai. Vien norint patekti į oro uostą, kuris visiškai šalia, tenka gyvatėlės principu po truputi artėti link jo, važiuojant tarp storų betoninių sienų iš abiejų kelio pusių. Užtrukom virš 1,5 val., buvome stabdomi gal 15 kartų, atliekama detali visų turimų daiktų patikra. Tokie veiksmai tik parodo, kad tai labai pavojingas miestas.
– Teko tau palaikyti kokį nors ryšį su pažįstamais afganais po to, kai talibai perėmė valdžią? Ką jie daro – gal ieško kelių iš šalies?
– Visi mano pažįstami pabėgo nuo talibų iš savo gimtųjų miestų į Kabulą. Tikėdamiesi, kad tai saugiausias miestas šalyje. Deja, netrukus ir jis buvo užimtas. Gavau žinučių iš sostinės, kuriose buvo rašoma, kad talibai jau mieste, ir jie nežino, kas dabar bus. Nevilties apimti žmonės klausė manęs, ar yra bent kokia galimybė man juos ištraukti iš šalies.
Viena mergina, su kuria susipažinau Herato mieste ir palaikau ryšį, sulaukė pagalbos ir turėjo sprukti į Pakistaną lėktuvu, nes pasienio perėjimo punktai tuomet buvo uždaryti. Mergina labai nerimavo, kad iki to laiko talibai neperimtų oro uosto kontrolės.
Visgi skrydis, numatytas rugpjūčio 16 dieną, neįvyko. Iš vakaro JAV kariai uždraudė civilinius skrydžius tam, kad galėtų pirmiausiai išgabenti savo piliečius ir kartu su jais dirbusius afganus.
Nevilties apimti žmonės klausė manęs, ar yra bent kokia galimybė man juos ištraukti iš šalies.
Mergina iš oro uosto teritorijos vėl grįžo į Kabulą ir šiuo metu slapstosi. Ji jauna ir yra pirmoji moteris gidė Afganistane. Jos gyvenimo istorija nuskambėjo didžiausiuose pasaulio dienraščiuose. Ji tikrai jaučia talibų grėsmę, net prieš kelis mėnesius man minėjo, kad turi būti labai atsargi. Ji nedėvėjo burkos, dirbo ir dar su užsieniečiais.
Kiti bičiuliai susidūrė su problema, nes neturi galimybių užsisakyti paso. Milžiniškas jų poreikis, daug žmonių nori palikti šalį. Gyventojai naudoja asmens korteles, o kai nekeliauja po užsienio šalis, tai ir pasas nereikalingas. Už dokumento išdavimą dabar prašoma net 400 USD.
Vizas išduoda tik Pakistanas ir Iranas. Bet gauti jų irgi beveik nėra galimybių – tiek daug norinčių. Neseniai prisijungė ir Indija, siūlydama vizas internetu. Teorinės galimybės papulti į šias šalis būtų, bet praktiškai – labai sunku. Skrydžiai šiandien iš esmės neegzistuoja, tik Iranas atidaręs sausumos sieną, bet per ją ištrūkti taip pat be galo sudėtinga.
Visi mano pažįstami slapstosi Kabule, visi praradę pajamų šaltinį. Visi dirbę su užsieniečiais. Situacija nepavydėtina. Kuo toliau, tuo rečiau pavyksta su jais turėti kontaktą. Pastaruoju metu ypač retai prisijungia prie interneto, kartą per dieną ar dvi. Ir tik labai trumpam. Gal taip elgiamasi dėl savo pačių saugumo?
Daug pasako faktas, kad šie žmonės stengiasi bet kokia kaina pasprukti į visiškai svetimą šalį. Jos skurdžios, bet daug saugesnės.
– Kokią matai Afganistano ateitį? Kokią ją mato tavo pažįstami vietiniai?
– Šviesios ateities tikrai nepiešiu. Nebuvo lengvas žmonių gyvenimas ir prie nuverstos valdžios, o talibams valdant viskas bus dar sudėtingiau. Manau, kad ir toliau Afganistanas išliks įvairių teroristinių grupuočių bastionu. Vis didės pabėgėlių srautai neapsikentusių sunkaus ir pavojingo gyvenimo.
Su pažįstamais afganais apie šalies ateitį dabar nešnekėjau, nenoriu jų trikdyti. Jie patiria labai didelį stresą, stengiasi išgyventi. Bet daug pasako faktas, kad šie žmonės stengiasi bet kokia kaina pasprukti į visiškai svetimą šalį. Jos skurdžios, bet daug saugesnės. Paliks šeimas, draugus, darbus, gimtinę. Iškeliaus į visišką nežinią pradėti gyvenimą iš naujo.
