Pirmąją ciklo dalį skaitykite čia.
Maskvoje geriau veikė butelis, nei Lietuvos politikų protekcijos
Užmezgę ryšį su kunigus-mediku Aleksandru Benrodoraičiu, gavę menką tačiau itin svarbią visuomenės paramą Lietuvoje, 1990-ųjų liepą, penkiolika, žaliomis pačių siūtomis uniformomis apsirėdžiusių, ekspedicijos dalyvių pasiekė Maskvą iš kurios lėktuvu jie turėjo skristi į Peru sostinę Limą.
Kaip prisimena Rimantas Zakarevičius – Maskva buvo kritinis ekspedicijos taškas, mat „nebuvom tikri, kad iš Maskvos mus išleis“. Iš tiesų, byranti sovietinė imperija, ekonomine blokada baudžianti neseniai nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos respubliką, buvo neprognozuojama.
Ekspedicija kreipėsi į tuometinį Lietuvos atstovą Maskvoje Egidijų Bičkauską: „Tai mes dar jo klausėm – gal jis galėtų mums pagelbėt, ten muitinėje, ar pasienio tarnyboje, kad tikrai mums kliūčių nebūtų išvykti iš Maskvos? Bet jisai sako, kad padėtis tokia įtempta, sako – tikėkimės, kad bus viskas gerai, bet – sako, – negaliu, jeigu pradėčiau kažko prašyt, tai gal būtų dar blogiau, negu, kad nieko nedaryt“.
Maskvos pasieniečių gerumą ekspedicija nusipirko tradiciniu SSRS būdu – alkoholiu. „Mes vežėmės, aišku, kiek pakėlėm vaistų, bet ir vieną kitą butelį degtinės buvom įsidėję. Patarė, važiuojant į šiltus kraštus, medicininiais tikslais išgerti kažkiek tai gramų alkoholio. <...> tai mes ten atrodo vieną kitą butelį degtinės, ten tiems pasieniečiam padovanojom ir tada mažiau problemų buvo.“
Raudonojo Kryžiaus ekspediciją palaikė narkotikų prekeiviais
Lėktuvas sėkmingai pakilo iš Maskvos ir per Liuksemburgą, Airiją ir Kubą pasiekė Pietų Ameriką – Peru. Tačiau, čia ekspedicijos nuotykiai tik prasidėjo. Šešiais autobusais, pavojingais kalnų keliais, persiritusi per Andus ji pasiekė Bolivijos pasienį.
Būtent čia pagelbėjo iš Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerijos gauti raštai, skelbiantys apie labdaringą pirmosios Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicijos tikslą. Mat Bolivijos pasieniečiai pagalvojo, jog krūvą įvairiausių vaistų gabenanti ekspedicija gali būti narkotikų platintojai: „Tai šitą raštą mums teko parodyti kertant sieną tarp Peru ir Bolivijos, nes mes vežėm įvairių vaistų ir ten kai kurios ampulės sudužo, o tie pasieniečių šunys užuodė, kad čia kažkas panašaus į narkotikus <...> pasieniečiai tuoj parodė didelį dėmėse, pradėjo kratyt viską, kai parodėm jiems tą raštą tada jau jie taip jau nesikabino, kai pamatė, kad čia tikrai ne kažkokie narkotikų prekeiviai važiuoja.
Kilnus ekspedicijos tikslas ir įgaliojimai pagelbėjo ir vėliau – tuometinėje Bolivijos sostinėje La Pase, ekspedicijos dalyviai kreipėsi į Karo ministeriją, ir ši, kartu su Bolivijos kareivių transportu, juos nuskraidino į Guajaramerino miestą, kuriame jų jau laukė kunigas Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis.
Grįžti – be cento kišenėje
Bolivijos džiunglėse lietuviai buvo džiaugsmingai sutikti – Aleksandras Bendoraitis buvo išsiilgęs lietuvių: „Jisai sako: – Aš lietuvių nematau. – Jisai tik ten su ta seserim, vienuole Ksavera [lietuvių kilmės vienuolė, medikė Emilija Šakėnaitė, dirbusi kartu Aleksandru Bendoraičiu – aut. pastaba] reiškia, kad, nu, ta lietuviukų grupė – Jūs atvešit dalelę Lietuvos. Tik tai jis ir per radiją [prieš kelionę – aut. pastaba] nebijojo pasakyt, sako: – Tik komunistų neatvežkit“.
Tačiau susitikimo džiugesį netruko pakeisti darbų rūpesčiai, kurių, prieš penkis metus pradėtai kurti klinikai, netrūko. Medicinos studentai ir atvykę gydytojai kibo į pagalbą gydant vietinius gyventojus, kiti prisidėjo statant naują ligoninės korpusą, tuo tarpu Rimantas Zakarevičius griebėsi tvarkyti Aleksandro Bendoraičio radijo ryšių antenos ir tinklų.
Radijo ryšys ir lietuvių parama ekspedicijai padėjo ne tik pakliūti į pačią Amazonės širdį, tačiau ir iš jos ištrūkti – mat, po ilgos kelionės visų ekspedicijos dalyvių kišenės buvo tuščios, o atlygio už mėnesį trukusį darbą džiunglėse jie negavo.
Šį kartą lietuviai pagalbos šaukėsi per A. Bendoraičio radijo anteną: „Kadangi jis turėjo stotį, radijo stotį ir namuose, ir ligoninėj, tai aš pagrinde dirbau su ta stotim kuri yra jo namuose, tai yra buvo pakankamai moderniai įrengta ir antena galinga, ir stiprintuvas. Tai aš iškarto susirišau su lietuviais Amerikoj, nes mes jau ryšius palaikėm ir gavom paramą apčiuopiamą, toks Vilius Rapšys sako: – Aš jums išsiunčiu tūkstantį dolerių! – Tūkstantis dolerių tuo metu tai buvo oho pinigas!” – prisiminė R. Zakarevičius. Pinigų lietuvių ekspedicijai paaukojo ir kiti JAV lietuviai, Lietuvių katalikų religinės šalpos centras.
JAV lietuvių dosnumas nustebino ir patį Aleksandrą Bendoraitį, jis Rimantui siūlė pasilikti Bolivijoje: „Bendoraitis žiūri, sako: – Kaip čia dabar tu Rimai tvarkaisi, kad tu sėdi, o čia už savaitės ateina tūkstantis dolerių, už kelių dienų vėl tūkstantis dolerių? – Tai sako: – Tu gal čia pasilik ir toliau taip veiklą vystyk?“.
Visgi Rimantas nepriėmė pasiūlymo, tačiau gavusi apčiuopiamą paramą, ekspedicija sugebėjo lėktuvu grįžti į Bolivijos sostinę El Pasą, iš ten jiems jau nebereikėjo kalnų takais, autobusais trenktis iki Peru sostinės Limos („nes ten buvo baisi kelionė“ – konstatuoja Rimantas) ir sėkmingai grįžti į Lietuvą.
Plačiau apie pirmosios Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicijos nuotykius pačioje Pietų Amerikoje, kitoje straipsnių ciklo dalyje, pasakos ekspedicijos dalyvis – Aleksandras Guobys.