Kopų prižiūrėtojai Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje bei Naglių gamtiniame rezervate saugo didžiausią gamtinę vertybę Kuršių nerijoje – smėlio kopas. Kasmet 4-5 jauni žmonės ryžtasi šiam darbui. Viena tokių, iš Kauno kilusi, sostinėje kostiumų dizaino studijas baigusi ir gyventi Vilniuje likusi Barbora Boguševičiūtė. Su mergina kalbėjomės apie kantrybės reikalaujantį kopų sargo darbą, į kurį ją nubloškė likimas. Iki karantino mergina sukiojosi Lietuvos ir užsienio filmavimų aikštelėse, padėdama aktoriams derinti kostiumus.
– Barbora, kiek laiko jau esate Nidoje ir ką ten veikiate?
– Nidoje esu nuo birželio pradžios, mano darbo pozicija yra iki spalio 12 dienos. Na, iš pradžių buvau kopų sarge. Turime du rezervatus – Grobšto draustinis (Parnidžio kopa, – red. past.) ir Naglių rezervatas, juose kas dvi dienas keičiamės. Atsikeli ryte, eini prižiūrėti Parnidžio draustinio arba Naglių rezervato, kad juose tinkamai elgtųsi žmonės.
Parnidžio draustinyje svarbu, kad laikytųsi taisyklių – nečiuožinėtų nuo kopų, nešiukšlintų, nesidegintų, nedarytų piknikų. Nors skamba keistai, bet vaikai atsineša lentas čiuožti nuo kopų, o tėvai džiaugiasi, ploja rankom. Pagrindinis darbas – būti kopose ir prižiūrėti, kad visi jomis džiaugtųsi ir gerbtų. Per dieną daug vaikštai, nueini apie 20-25 km. Žinoma, gali visą dieną sėdėti ant suoliuko ir šnekėt su žmonėm, bet darbas trunka 10 valandų, tad vaikštai per kopas, susipažįsti pats, atrandi naujų vietų, randi žmonių, paaiškini, kodėl kai kur negalima būti. Kiekvieno žmogaus nekalbini, bet jei piknikauja, įspėji, kad viešoje vietoje negalima gerti. Draustinyje negalima rekreacine veikla užsiiminėti, gimtadienių švęsti negalima. Draugiškai pašneki, pasakai, kad išsineštų šiukšles.
Nors skamba keistai, bet vaikai atsineša lentas čiuožti nuo kopų, o tėvai džiaugiasi, ploja rankom.
Prieš mėnesį mano kolega sugrįžo dirbti mokytoju, jo pozicija buvo važinėti po Kuršių neriją, Juodkrantę, Preilą, Smiltynę, stebėti, kad nebūtų kemperių, kur negalima, palapinių miškuose, ugnies kūrenimo, mašinų ne vietoje pastatytų. Tad šį mėnesį platesnis darbas, daugiau pamatai ir gali daug kur nuvažiuoti.
– Kokių pažeidėjų pasitaiko daugiausiai?
– Daugiausia tenka įspėti, kad nesileistų kopų šlaitais. Sakyčiau, esu nustebus, kad koks 80 proc. žmonių, kurie, atrodo, atvažiuoja atostogauti, prisikrauna pilna daiktų, užrakina smegenis ir daro ką nori, sako: „Netrukdyk mums atostogauti“. Būtent šios frazės labiausiai nepasiilgsiu: „Netrukdyk man atostogauti“.
Būtent šios frazės labiausiai nepasiilgsiu: „Netrukdyk man atostogauti“.
Pažeidėjai įvairaus amžiaus, sakyčiau, daugiausiai nuo 30 iki 50 metų. Ką jie veikia tokio? Pavyzdžiui, Naglių rezervate, kur Negyvosios kopos, yra 1,1 km trasa, vienintelė vieta, kur galima lankytis. Yra ženkliukai, kur negalima eiti, kur yra kopų šlaitai.
Nežinau, kodėl būtina 1-3 metrus į šalį paeiti, užlipti, darytis nuotraukas, nors vaizdas nesikeičia. Žmonės išmindo kopas, o taip išjudina dvi tonas smėlio. Lieka pėdų milijonas ir jokio vaizdo. Kiti nepatenkinti būna, kai moralizuoji, ir tradiciškai: „Netrukdyk man atostogauti“. Visur yra įspėjamieji ženklai. Atrodo, kad į viską žiūri ne savo akimis, o pro telefono objektyvą – kiek rodo vaizdo, tiek ir eina, o kad eina už ženklų, šlaito, kad griauna, nesvarbu. Svarbu, kad telefono ekrane gražus vaizdelis.
Tokių pažeidėjų būna kasdien, aišku, savaitgaliais daugiausiai. Sezonas baigėsi, dabar jau mažiau, tačiau savaitgaliais pilna. Vasarą kiekvieną dieną. Iš tiesų, pavargsti tą patį šnekėti. Ir šneki ne su jaunuoliais, o aiškini suaugusiems žmonėms, savo tėvų amžiaus, kas keista ir absurdiška, kaip reikia elgtis gamtoje. Stengiesi nesukelti konflikto, gražiai, mandagiai pasakyti, kad susiprastų, atsistotų į kitą pusę pažiūrėti.
– Užsiminėte apie čiuožinėjimą nuo kopų. Daugelis, ko gero, nelabai supranta, kodėl tai draudžiama?
– Labiausiai norima leistis nuo Parnidžio kopos, čia draustinis, didžiausia traukos vieta. Nidą poilsiautojai žino dėl Parnidžio ir smėlio laikrodžio. Atsiveria visi plotai, dykumos vadinamos, smagu po jas eiti. Kur neišmindžioti šlaitai, smagiausia eiti. Aš pati nuo vaikystės prisimenu, kad buvo galima nuo šlaito nučiuožti, nė motais, kokios pasekmės. O juk kopa yra sumažėjusi.
Aš pati nuo vaikystės prisimenu, kad buvo galima nuo šlaito nučiuožti, nė motais, kokios pasekmės. O juk kopa yra sumažėjusi.
Parnidžio kopoje, kadangi tai ne rezervatas, o draustinis, galima vaikščioti visoje apačioje, yra ženklai, du pažintiniai takai – palei pamarį, per kopas, kur galima vaikščioti, bet bevaikštant kyla noras užlipti ant kalno, pasižiūrėti, leistis nuo šlaito. Aišku, smagu žmogui, o kad vaizdelis ne koks ir kitiems nelieka kuo pasidžiaugti, visai nebesvarbu.
Ir vaikai klausia, kodėl negali. Vaikui aiškinu, kad slenka smėlis. Iš tiesų, vaikui nėra sudėtinga išaiškinti, reikia su tėvais kalbėtis. Vaikas mato kalną ir nori čiuožti, tėvai turi atsakingiau žiūrėti.
– Edukacinis darbas, bendravimas su žmonėmis reikalauja didelės kantrybės, neretas turbūt ir atgalios kokį piktą žodį pasako. Ar kitą vasarą ketinate vėl sugrįžti į šį darbą?
– Abejoju.... Išvargino bendravimas su žmonėmis, apie 80 proc. tokių, kur, atrodo, per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo. Nuolatinis bumbėjimas apie tą patį. Nežinau, ar dar kartą tam pasiryžčiau, nes daug šnekėti reikia. Šią poziciją įsivaizdavau panašiai, tik maniau, kad mažiau bendrausiu su žmonėm. Kadangi karantinas ir poilsiautojai negalėjo išvykti į užsienį, šiais metais Nida buvo perpildyta, gal kitais metais bus mažiau žmonių, išvyks į Ispaniją, Italiją, bus šiek tiek ramiau.
Nuo vaikystės leidžiu laiką Nidoje, giminaičiai turi butą. Ypač smagu čia žiemą, mano tėtis mėgsta žvejybą ant ledo, tad šią vietą aplankau po keletą kartų per metus. Šįkart kiek apkarto. Ir tėvams sakiau vasarą nevažiuoti, nes žmonių srautai buvo per dideli. O dabar pats geriausias laikas – oras dar geras, prie jūros gali vienas pabūti ramiai, gatvės tuščios.
– Esate baigusi kostiumo dizaino studijas. Kaip jūs apskritai atsidūrėte Nidoje, kopų sargo pozicijoje?
– Dirbau filmavimo aikštelėse laisvai samdoma darbuotoja, pagrindinis darbas su aktoriais. Dirbau dideliuose projektuose, vienas tokių „Černobylio“ serialas, metus trukęs projektas, taip pat „Jekaterina Didžioji“, dalis filmuota Lietuvoje, taip pat Latvijoje, Sankt Peterburge. Dirbau daug ir su skandinavų serialais.
Nuo kino buvau pavargusi, pagalvojau, kad noriu paprasto darbo, kuris būtų fizinis, galva pailsėtų, kad ir gatves pašluočiau, per pietus grįžčiau namo. Taip, pinigėlių ne milijonai, bet galvą pravėdinčiau.
Po vieno ilgo projekto grįžau iš Švedijos, prasidėjo karantinas, kadangi sustojo kino verslas, nes nebegalėjo vykti filmavimai su užsieniečiais, po dviejų savaičių karantino supratau, kad namie neišsėdėsiu ir man reikia imtis darbo. Nuo kino buvau pavargusi, pagalvojau, kad noriu paprasto darbo, kuris būtų fizinis, galva pailsėtų, kad ir gatves pašluočiau, per pietus grįžčiau namo. Taip, pinigėlių ne milijonai, bet galvą pravėdinčiau. Išsiunčiau porą CV dėl kiemsargės darbo, bet niekas nepriėmė. Tada draugas priminė, kad pernai dirbo kopų sargu. Išėjo dar geriau, nes visą laiką praleidau gamtoje. Dabar pagalvoju ir apie studijas, susijusias su gamta, apie ekologiją susimąsčiau.
– Kaip bendrai apibūdintum šią patirtį? Daug laiko visgi teko praleisti vienai, gamtoje, kopose.
– Kadangi plotas didžiulis, gali nueiti ir kur niekas nenueina, į rezervatą. Taip, tiems kurie nemoka būti su savimi, būtų kančia toks darbas. Būni viena su mintimis kopose arba miške. Jei neprisigalvoji sau darbų ir pramogų, kaip ir kiekvienam darbe, tada ir laikas neįdomus, bet jei prisigalvoji daryti naujų ženklų, smėlio gaudykles daryti, renki šiukšles, tokių mažų dalykėlių, tai ir diena greičiau praeina.
Tai viena iš geresnių vasarų, jaučiuosi kaip 18 metų. Visada gamtoje, streso nėra, eini miegoti ramia galva, negalvoji, ką darysi rytoj. Išeini į gamtą ir bendrauji su žmonėm. Tikrai, viena įdomiausių vasarų.
Sargai – pagrindinės akys
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės pavaduotoja Lina Dikšaitė 15min pasakojo, jog kopų sargų pozicija egzistuoja jau gerą dešimtmetį, tačiau jų skaičius pagausėjo prieš penkerius metus, kuomet Naglių gamtos rezervate buvo atnaujintas takas, padidėjo lankytojų srautas.
„Poziciją padiktavo žmonės. Reikia juos įspėti, informuoti apie teritorijoje galiojančią tvarką, prevenciją vykdyti. Kopų sargai – pagrindinės mūsų akys, tiesioginis kontaktas su mūsų lankytojais. Jautriausia vieta – Parnidžio kopa, kuri jautri lankymui, ir Naglių gamtinio rezervato takas“, – pasakojo ji.
Anot pavaduotojos, ši pozicija iš tiesų reikalauja didelės kantrybės, noro bendrauti su žmonėmis, reikia išdrįsti pasakyti pastabą, pamokyti.
„Reikia tokių žmonių, kurie eina į kontaktą, o nesislepia nuo turistų. Per dieną kopų sargai susiduria su dešimtimis žmonių, tad kantrybės reikia. Čia labai geras išbandymas. Būna po pirmo sezono sako, kad jau ne, kitais metais negrįš, o ateina, bet tokių mažuma. Jaunimas dažniausiai ateina į šias pareigas. Nori išbandyti save, galbūt šis laikas yra tarsi apsisprendimas, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, kur judėti“, – kalbėjo L.Dikšaitė.
