Atvykus mūsų traukiniui niekaip nerandame savo vagono: ketvirtas, trečias, antras – o, štai pirmo, į kurį mums reikia, ir nėra.
Mūsų blaškymąsi pastebi pro šalį einantis indas, kuris paaiškina, kad dar ne visas traukinys atvažiavo, o tik pusė. Ir iš tiesų, už kelių minučių pasirodo kitas sąstatas, jie susijungia ir tada jau randame savo vietas.
-
Lietuvis Indijoje 2. Mokykla be langų ir fizinės bausmės – kaip mes tapome mokytojais
-
Lietuvis Indijoje 3: kaip mes mokėme mažuosius indus apie Lietuvą
-
Lietuvis Indijoje 4: kaip mes atsidūrėme vietinių nuotraukose ir kokiu oru kvėpuojame
-
Lietuvis Indijoje 5: kaip aš išėjau iš darbo ir tapau krepšinio treneriu kitoje mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 6: dvi Indijos – už grašius dirbančios tarnaitės ir pompastika mokykloje
-
Lietuvis Indijoje 8: pasiplaukiojimas po Rytų Veneciją ir smalsūs indai paplūdimyje
-
Lietuvis Indijoje 9: šventyklų miestas Hampi – traukiniu, dviračiu ir kojomis
-
Lietuvis Indijoje 10: Aurovilis – miestas utopija, kuriame visiems mokamas toks pat atlyginimas
-
Lietuvis Indijoje 11: kaip aš pavargau nuo Indijos
Šis regionas yra vienas skurdžiausių Indijoje, todėl keleiviai irgi atrodo varganai. Po savo dingusių šlepečių istorijos šįsyk viską susidedu ant gulto.
Kitą dieną persėdame į naują traukinį ir dardame iki Gorakhpuro. Prieš kelias savaites bandėme užsisakyti šiame mieste kambarį, bet mums atsakė, kad kambarių nerezervuoja. Sulaukę tokios žinios, į daugiau nakvynės namų neskambinome. Tikėjomės nakvynę rasti vietoje.
Prie stoties įsikūrę keliolika viešbučių, tačiau vieną po kito juos aplankę iš visų išgirstame atsakymą, kad vietų nėra. Pradedame skambinti visiems internete rastiems viešbučiams iš eilės, bet niekas neturi laisvo kambario.
21 val. vakaro, tamsu, lengvai lynoja, o mes stovime su visa savo manta viduryje gatvės nežinodami, kur eiti, ir jau lenda neramios mintys, kad teks eiti laukti ryto į stotį.
Likimas galiausiai nusprendžia mums nusišypsoti ir kažkokiu stebuklingu būdu randame viešbutį. Kambarys varganas ir už jį sumokame dvigubai daugiau negu įprastai mokame už apgyvendinimą Indijoje, bet tokioje situacijoje tai visiškai neberūpi.
Autobusu važiuojame iki autobuso
Kitą dieną iš ryto nusikratome į Indijos – Nepalo pasienio miestelį – Sunauli. Pusė jo yra vienoje šalyje, pusė – kitoje, o gyventojai laisvai vaikšto tarp dviejų valstybių.
Gauname „štampą“ Indijos pusėje, tada pėsčiomis nueiname į Nepalo migracijos poskyrį ir susimokame po 40 dolerių už vizas. Mokesčio jokiomis kitomis valiutomis čia nepriima, tik doleriais.
Nepalo pusėje daugybė kompanijų siūlo nuvežti į sostinę Katmandu. Vienoje jų nusiperkame bilietą ir kartu su vairuotoju patraukiame iki autobuso, kuris, pasirodo, yra už kelių kilometrų. „Na, negi tiek eisime“, – pagalvoju, tačiau viskas kiek kitaip.
Vairuotojas viduryje gatvės susistabdo prigrūstą vietinį autobusą, į kurį vos ne vos įsispraudžiame. Pavažiavę tuos kelis kilometrus, išlipame ir ten jau laukia mūsų autobusas ir ilga kelionė į Nepalo sostinę vingiuotais keliais ir iš visų pusių kylančiais kalnais.
Nepale yra beveik visos aukščiausios pasaulio viršūnės ir daugybė pėsčiųjų žygių (vadinamųjų trekingų) maršrutų, kurie traukia kalnų mėgėjus iš viso pasaulio.
Pirmosios dienos Katmandu: Nepalas – ne Indija
Mūsų viešbučio pašonėje įsikūręs roko baras, todėl tiek kambaryje, tiek koridoriuje girdisi griaudėjanti muzika. Mes, žinoma, nepraleidžiame progos užsukti paklausyti nepalietiško elektrinių gitarų skambesio.
Didesnė dalis publikos – Nepalo jaunimas, šiek tiek mažiau užsieniečių. Viduje rūkoma, todėl porą valandų pabuvę koncerte keliaujame miegoti ir vėdinti plaučių. Ausų kištukai tampa labiausiai pasiteisinusiu pirkiniu.
Rajonas, kuriame įsikūrėme Katmandu, yra prigrūstas barų, restoranų ir įvairios kalnietiškos įrangos parduotuvių. Dauguma jų siūlo Vakarų prekių ženklų kopijas ir niekas to net neslepia. Kainos kelis ar net keliolika kartų mažesnės už originalų, todėl vakariečiai šluote šluoja pigius miegmaišius, striukes, kuprines ir kitą inventorių.
Pirmą pusdienį į medžioklę išsiruošiame ir mes, nes planuojame keliauti į kalnus ir reikia šiek tiek papildyti savo turimos įrangos sąrašą. Daugumą kalnuose reikalingų dalykų atsivežiau iš Lietuvos ir sąžiningai tampausi jau šeštas mėnesis.
Svarbiausias dalykas – niekas į mus nebespokso! Nežinau, ar vietiniai taip pripratę prie svetimšalių, ar tiesiog santūresni, bet tai šioks toks palengvėjimas po penkių mėnesių Indijoje.
Nors Nepale gyventojų nepalyginamai mažiau negu Indijoje, oras Katmandu ganėtinai užterštas.
Skirtingai nei Indijoje čia dauguma vietinių dėvi kaukes. Svarbiausias dalykas – niekas į mus nebespokso!
Nežinau, ar vietiniai taip pripratę prie svetimšalių, ar tiesiog santūresni, bet tai šioks toks palengvėjimas po penkių mėnesių Indijoje.
Kai kurios gatvės mieste primena arimus, o štai kitos – plačios ir sutvarkytos. Elekra, kaip ir Indijoje, dingsta keletą kartų per dieną ir viešbutyje mums net duoda žvakę. Vis dėlto visu kūnu jaučiu, kad čia ne Indija ir turbūt dėl to čia taip gera būti.
