„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Iš Indijos – į Nepalą: 3. Visa tiesa apie klampojimą per sniegą, šlapius batus ir lavinų grėsmę

Vieną vakarą apsistojame kalnų namelyje, kuriame nieko daugiau nėra – tik mes ir juo besirūpinanti šeima. Užsisakome vakarienę, o kol ją gamina – nepaliečiai pakviečia į virtuvę pasišildyti prie ugnies. Virtuvė kukli: per vidurį stovi nedidelis pečius, ant kurio verdamas vanduo, o virš jo rūkomi neaiškios mėsos gabalai.
Kalnuose
Kalnuose / K.Barecko nuotr.
Temos: 2 Himalajai Nepalas

Aplinkui sėdi penketas šeimynykščių, kurie iš rankų į rankas siunčia ir kalbina maždaug metų amžiaus kūdikį. Viena moteris tuo metu skuta bulves ir ruošia man tradicinį nepalietišką patiekalą – momo, kuris šiek tiek primena lietuviškus virtinius.

Angliškai šeimyna moka vos keletą žodžių, todėl pakalbinti jų, deja, nepavyksta.

Ledinio kibiro iššūkis

Kai kurie kalnų nameliai turi karštą dušą, kai kurie tik šaltą, o dar kiti – tik kibirą ir puoduką. Kadangi lauke ir taip šalta, prausimasis nėra pati populiariausia pramoga.

Užsipylus iš kalnų atbėgančio ledinio vandens jausmas toks, kad, atrodo, galva per pusę suplyš. Tačiau paprastai taip kankintis nereikia ir galima paprašius gauti kibirą karšto vandens.

Apskritai, stebėtinai daug žmonių žino, kur yra Lietuva. Smagu, kai nebereikia aiškinti, kas ta Lithuania, nes kitur Azijoje tik tai ir tenka daryti.

Pakilus iki maždaug 2800 m., visi kalnų nameliai jau turi nedidelį, malkomis kūrenamą pečiuką valgomajame, kuris vakarais tampa visų žygeivių traukos centru.

Susipažįstu su 50 metų perkopusiu airiu Davidu, jau daugybę metų gyvenančių Japonijoje.

Savo motyvus palikti gimtąją šalį jis apibūdina paprastai: „Norėjau gyventi kokioje nors įdomesnėje vietoje“.

Išsikalbėjus paaiškėja, kad jaunystėje Davidas dirbo įmonėje Australijoje, kurią buvo įkūręs per Antrąjį pasaulinį karą emigravęs lietuvis. Štai koks mažas pasaulis.

Apskritai, stebėtinai daug žmonių žino, kur yra Lietuva. Smagu, kai nebereikia aiškinti, kas ta Lithuania, nes Azijoje tik tai ir tenka daryti.

Netikėta grėsmė kelyje – sniego lavinos

Maždaug nuo 3000 m. aukščio prasideda sniegas. Pradžioje, jo visai nedaug – vos vos pabarstyta, tačiau jau netrukus esame priversti klampoti siauru, kitų žmonių pramintu takeliu, sniegui siekiant kelius.

Gerai bent tai, kad kelias dienas trukęs snygis baigėsi ir šviečia saulė. Tačiau tokios sąlygos atneša kitus nepatogumus – sniego lavinas.

2014 m. į Annapurnos žiedą išsiruošė 32 lietuvaičiai. Kiek iš jų sėkmingai įveikė visą maršrutą, neskelbiama. 

Paprastai, kol saulė dar nepakilusi aukštai, eiti nėra pavojinga. Lavinų grėsmė gerokai padidėja po 10 val. ryto, kai saulė įkaitina kalnus.

Nemažai keliautojų dienos žygį pradeda anksčiau nei įprastai, kad spėtų praeiti pavojingas vietas iki pietų.

Tačiau visada yra tikimybė, kad griūtis įvyks bet kuriuo paros metu. Kažkur toli kalnuose įvykusios lavinos gali ir nepamatyti – ore tik pasigirsta keistas ūžimas ir dundesys.

O kartais, ypač, jei tai nedidelė lavina, garso nebūna, tik sniego jūra purslais pakyla į orą.

Didingieji Himalajai
K.Barecko nuotr./Didingieji Himalajai

Eidami į viršų tolumoje pamatome net keletą jau įvykusių lavinų. Kai kurių plotis siekia 50 – 70 metrų. Keletą nedidelių lavinų, pasitaikiusių kelyje, tenka perlipti ir mums.

Sakoma, kad ten, kur įvyko sniego griūtis, didelė tikimybė, kad įvyks dar viena. Todėl einant per lavinas rekomenduojama pernelyg nestoviniuoti.

Šiuos pavojus atperka snieguotų Himalajų vaizdai. Kartais einame taip arti kalnų, kad norint apžvelgti visą kalną nuo apačios iki viršaus, tenka galvą užversti aukštyn arba nuleisti žemyn.

Sniego zonoje gausu pušų, šalia teka upė, o iš visų pusių slėnį įrėmina nebylūs milžinai. Norisi atsisėsti ir tiesiog į juos žiūrėti.

Gaila, kad einant tenka daugybę laiko praleisti spoksant į savo kojas ir mąstant, kur statyti pėdą, todėl nėra kada džiaugtis vaizdais.

Keturi muškietininkai sušlapusiais batais

Kadangi baiminamės lavinų grėsmės – į kelią išsiruošiame trise: kartu su mumis eina olandas Danielis. Vėliau kelyje mūsų grupelė padidėja iki keturių, prisidėjus beveik angliškai nekalbančiam kiniečiui.

Įdienojus pasiekiame Upper Pisang miestelį, kuris įsikūręs ant didžiulio šlaito ir apdovanoja mus įspūdingomis panoramomis. Visų batai peršlapę, todėl vakare džioviname juos prie pečiaus.

Nors tai batams ne į naudą, bet galimybė žygiuoti su šlapiais nevilioja.

Aistė su bendrakeleiviais
K.Barecko nuotr./Su bendrakeleiviais

Kartais kelyje pasipainioja policijos postas, kuriame reikia užregistruoti savo žygio leidimus.

Taip Nepalo valdžia neva siekia užtikrinti keliautojų saugumą ir pradingus kalnuose gali greičiau surasti pražuvėlius.

Tokiuose postuose žygeivių duomenys įrašomi į paprastą sąsiuvinį, todėl, įsivaizduoju, kaip komiškai ir neefektyviai turėtų atrodyti jų paieškos.

Anot statistikos, 2014 m. į Annapurnos žiedą išsiruošė 32 lietuvaičiai. Kiek iš jų sėkmingai įveikė visą maršrutą, neskelbiama. Tikriausiai ir šįmet šis skaičius bus panašus – smagu būti tokios mažos bendruomenės dalimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs