Iš kartos į kartą keliaujantis keltas – kaip šeimos narys

Aštuonis dešimtmečius žmones bei automobilius per Nerį keliantis keltas jungia Kaišiadorių ir Širvintų rajonus. Be variklio ar irklų, tik upės srovės nešamas paveldu laikomas objektas yra vienintelis tokio tipo keltas Lietuvoje.

Įdomu tai, kad keltas turi du skirtingus pavadinimus: kaišiadoriečiai keltą vadina Padalių, o širvintiškiai – Čiobiškio.

Skirtinguose krantuose gyvenantiems žmonėms tai – arčiausias kelias pasiekti kaimyninių rajonų centrus.

Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio keltininkas Gediminas Dzeventauskas
Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio kelto šeimininkas ir keltininkas Gediminas Dzeventauskas

„Kelto istorija prasidėjo 1935 metais. Iki tol čia buvo tiltas. Po kurio laiko jis tapo nesaugus, tai tą tiltą tiesiog išardė... Žmonės buvo įpratę iš kranto į krantą keliauti, todėl mano senelis su draugu sugalvojo tokią avantiūrą – padaryti perkėlą“, – pasakojo dabartinis kelto savininkas ir vienintelis šalyje tokias paslaugas teikiantis Gediminas Dzeventauskas.

Keltas turi du skirtingus pavadinimus: kaišiadoriečiai keltą vadina Padalių, o širvintiškiai – Čiobiškio.

Nuo pavasario iki lapkričio pradžios kiekvieną dieną dirbantis keltas vienu metu gali perkelti du lengvuosius automobilius.

„Jo veikimo principas remiasi tuo, kad pati vandens tėkmė keltą stumia per upę. Kad išnaudotume jos jėgą reikia ašinės linijos per upę – turi būti atrama.

Taip pat reikia ir vairo gale kelto, kad jis laikytų kampą. Pati tėkmė jį stumdo. Taigi viskas priklauso nuo tėkmės“, – sakė keltininkas.

Kiek laiko plauks keltas į kitą krantą, priklauso nuo upės srovės, vėjo bei dumblių, kuriais apauga keltas. Paprastai tokia kelionė trunka apie penkias minutes.

Spalvinga kelto istorija

Per daugelį metų nutiko nemažai įsimintinų įvykių, susijusių su keltu. G.Dzeventauskas prisiminė tėčio pasakojimą apie ant kelto užvažiavusią „Volgą“, kuri kelionės vos nebaigė vandenyje.

„Tai buvo seniai, sovietmečiu, kolūkio laikais. Vyras užvažiavęs ant kelto vietoje stabdžių paspaudė akseleratorių ir jo priekiniai automobilio ratai nusviro nuo kelto.

Visiems buvo šokas, galvojome, ką daryti! Bet tuo metu technikos buvo pilni laukai, tai greitai čia atvažiavo traktorius, užkabino už galinio „Volgos“ tilto trosą.

Vis dėlto išgelbėti mašinos nepavyko: traktorius nutraukė galinį tiltą, o „Volgos“ neištraukė“, – su šypsena istoriją, kaip legendą, perpasakojo senojo keltininko sūnus.

Jo teigimu, automobiliui priekiniais ratais likus virš vandens buvo priimtas sprendimas, kad kito varianto nėra, kaip tik įstumti „Volgą“ į vandenį:

„Tai padarius „Volgą“ parplukdėme iki vietos, kur galima ją užkabinti, ir ištraukėme į krantą. Taip dvidešimt pirmoji „Volga“ savo istoriją ir baigė.“

Nors kelionė šiuo keltu trumpa, net ir per kelias minutes žmonės spėja keltininkui išpasakoti savo džiaugsmus ir vargus. 

„Aš daugeliu atvejų kelte jaučiuosi kaip kunigas: žmonės, kurie keliasi dažniau, išsipasakoja savo bėdas, savo džiaugsmus. Man pačiam ryšys su jais labai svarbus. Jei ne žmonės, čia būtų labai liūdna“, – sakė G.Dzeventauskas.

Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio keltą „šeimos nariu“ laiko visa Dzeventauskų šeima
Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio keltą „šeimos nariu“ laiko visa Dzeventauskų šeima

Senelių darbą tęs proanūkiai

Iki šiol keltas buvo perduodamas iš kartos į kartą – tarsi šeimos relikvija. „Keltas iš tikrųjų ir yra ta mūsų šeimos dalis, kuri jungia labiausiai“, – tikino dabartinio keltininko žmona Rasa Dzeventauskienė.

Turiu sūnų, kuris kalba apie ateitį, galvoja, kad galbūt susies savo gyvenimą su keltu. Jei taip atsitiks, jis būtų ketvirtos kartos amatininkas – keltininkas.

Apie keltą, kaip apie šeimos narį, kalbėjo ir dvi keltininko dukros Urtė ir Ugnė.

Palaikomas visos šeimos G.Dzeventauskas tikisi, kad keltas veiks dar daugybę metų, o kelto vairą galbūt perduos sūnui Arnui:

„Kai apsisprendi tapti keltininku, turi iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Reikia kasdien čia atvažiuoti ir kiekvieną mielą dieną prižiūrėti keltą, kad jis būtų techniškai tvarkingas ir funkcionuotų.

Turiu sūnų, kuris kalba apie ateitį, galvoja, kad galbūt susies savo gyvenimą su keltu. Jei taip atsitiks, jis būtų ketvirtos kartos amatininkas – keltininkas“.

Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio keltas
Astos Sabonytės nuotr./Padalių-Čiobiškio keltas

Tačiau šias svajones gali sužlugdyti planuojamos hidroelektrinės statybos. 

Šį rudenį Kaišiadorių rajono savivaldybėje buvo surengta spaudos konferencija, kurios metu UAB „Investavimo galimybės“ visuomenei pristatė hidroelektrinės ant Neries statymo projektą. Jis sukėlė nemažą nerimą keltininko šeimai.

Pasak G.Dzeventausko, dėl projekte numatyto ženklaus upės patvinimo Padalių-Čiobiškio keltas nebegalėtų veikti.

UAB „Investavimo galimybės“ direktorius Valdas Žiogelis teigė suprantantis vietos gyventojų prisirišimą prie Čiobiškio kelto ir jo kultūrinę vertę, tačiau jų nuogąstavimus dėl kelto likimo laiko nepagrįstais. 

„Kol kas vertinama hidroelektrinės statyboms strategiškai tinkamiausia vieta ties Liudvikiškių miesteliu. Ten upės krantai pakankamai aukšti ir statūs, o tai leistų minimizuoti bet kokį poveikį tiek gamtos, tiek kultūros paveldo objektams, juo labiau Čiobiškio keltui, kuris būtų nutolęs net 15 km.

Pagal jau atliktus preliminarius hidrologinius skaičiavimus bei toponuotraukas akivaizdu, kad net ir pastačius didžiausio pajėgumo hidroelektrinę vandens lygis Neryje ties Čiobiškiu pakiltų ne daugiau 20-30 cm.

Jei būtų nuspręsta statyti mažesnio pajėgumo elektrinę Čiobiškis jokio vandens lygio pokyčio apskritai nepajustų“, – teigė UAB „Investavimo galimybės“ vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų