Iš kelionės Šiaurės Korėjoje klaipėdietis grįžo kaip iš kitos planetos

Paprasto darbininko vidutinis mėnesio uždarbis – 15 eurų, bet kasdien kiekvienas dirbantis vyras gauna du talonus alui ir 350–400 g ryžių kiekvienam šeimos nariui. Mobilųjį telefoną ar automobilį turi vos vienas kitas gyventojas, tad nenuostabu, kad benzinas čia pardavinėjamas kilogramais. Čia nėra ir civilizuotam pasauliui puikiai žinomų įrankių, tad žolę pakelėse žmonės tiesiog skabo rankomis...
Kelionė Šiaurės Korėjoje
Kelionė Šiaurės Korėjoje / A.Mockaus nuotr.

Tokie klaipėdiečio Aurimo Mockaus įspūdžiai iš neseniai aplankytos Šiaurės Korėjos verčia aikčioti iš nuostabos. Vyras atviras – viešnagė šioje šalyje buvo ne tik įdomi, bet ir gana nejauki. Griežtos taisyklės, nuolatinis jausmas, kad esi sekamas, žinojimas, kad slapčia fotografuodamas kai kuriuos objektus darai nusikaltimą, vertė jaustis nejaukiai. Tačiau Aurimas rizikavo. Užtat parsivežė į Lietuvą ne vieną unikalų kadrą ir vaizdo įrašą.

Be gidų – nė iš vietos

Komunistinėje Šiaurės Korėjoje turistai beveik nesilanko. O tiems, kurie atvyksta, parengti specialūs maršrutai ir parodomoji programa. Tad visos viešnagės metu A.Mockų su draugais visur lydėjo dvi gidės – rusakalbė Sun ir anglakalbė Lee. Jos pačią pirmąją dieną surinko visų pasus, kuriuos grąžino tik išvykstant, ir akylai stebėjo, kad svetimšaliai elgtųsi taip, kaip ir dera šioje šalyje.

„Žinoma, iš mūsų gidžių aiškaus atsakymo į visus tiesius klausimus tikrai nesitikėjau gauti. Pavyzdžiui, iš jų taip ir nepavyko iškvosti, kiek pas juos vidutiniškai uždirba žmonės.

Kiekvienoje įtartinoje situacijoje gidės bandydavo nukreipti pokalbį į šoną arba meluoti. Pavyzdžiui, kai buvo visiškai akivaizdu, kad mus nuolatos seka keistais valstybiniais numeriais pasidabinęs automobilis, jos mūsų dėmesį bandė nukreipti kalbomis, kokios spalvos ir kam kokie numeriai priklauso. Joms yra griežtai nurodoma, kad jų turistai lankytųsi tik tose vietose, kurios buvo suderintos iš anksto, ir tik pagal tam tikrą maršrutą.

Ne kartą buvo tokių kurioziškų situacijų, kada, aplankius objektą vienoje kelio pusėje, tam, kad aplankytume kitą vietą kitoje kelio pusėje, mus veždavo aplink 10–15 minučių tik todėl, kad, apsisukdami artimiausiai esančioje leistinoje sankryžoje, netyčia nepamatytumėme kokio labiau apleisto pastato ar viso rajono. Šie, beje, dažniausiai dar būna aptverti kokių trijų metrų betonine tvora, kad tik kuo mažiau būtų matoma skurdo“, – prisiminė Aurimas.

A.Mockaus nuotr./„Pritrūkome butų? Maža problema! Tuoj pastatysime dar vieną aukštą„, - statybų projektai Šiaurės Korėjoje neįprasti lietuvių akiai.
A.Mockaus nuotr./„Pritrūkome butų? Maža problema! Tuoj pastatysime dar vieną aukštą„, - statybų projektai Šiaurės Korėjoje neįprasti lietuvių akiai.

Pabendrauti su vietiniais, deja, jokių šansų, nes daugelis jų kalba tik korėjietiškai. O ir į kalbas su svetimšaliais jie vargiai ar leistųsi.

„Žmonės labai susikaustę“, – minėjo Aurimas.

Skurdas ir absurdai

Klaipėdiečiui pro akis nepraslydo itin skurdus vietinių gyvenimas, ypač provincijoje.

„Akylai stebėjau, kaip atokiau nuo kelio įsikūrę kolūkių kaimai, kaip pavyzdingai paruošti ryžių laukai. Žinoma, kai kurie iš tų kaimų tikrai atrodė apgailėtini: spalvoti namų fasadai nuo saulės išblukę, sienų tinkas aptrupėjęs, stogai apgriuvę, bet pameluočiau, jei pasakyčiau, kad aplinka jų atrodė netvarkinga. Tvarka ten vyravo absoliučiai visur.

Nors ir buvo lapkričio pabaiga, bet dirbančių žmonių laukuose tikrai netrūko. Įdomiausia, kad dirbama tik rankomis. Neteko pastebėti nė vieno žmogaus, kuris naudotųsi mums ūkyje įprastais pagalbiniais įrankiais, pavyzdžiui, benzininiu pjūklu, žoliapjove ar panašiais įrenginiais... Pavyzdžiui, pakelėse žolę iki reikiamo aukščio būrys vietinių skabė tiesiog rankomis. Teko matyti ir tai, kaip šalinami medžiai. Tiesiog žmonės aprišę medį virve jį bandė išklibinti. Tiesa, elgetaujančių neteko matyti, visi ką nors dirba“, – matytais vaizdais stebėjosi klaipėdietis.

A.Mockaus nuotr./Šie vartai, ties įvažiavimu į Pchenjaną, simbolizuoja pietų ir šiaurės Korėjų susijungimą
A.Mockaus nuotr./Šie vartai, ties įvažiavimu į Pchenjaną, simbolizuoja pietų ir šiaurės Korėjų susijungimą

Šiaurės Korėjoje išbuvęs kiek daugiau nei savaitę, jis aplankė ne vieną miestą ir pavažinėjo užmiesčio keliais. Labai stebino tai, kad per visą tą laiką teko pamatyti vos dvi degalines.

„Nesunkiai galima suprasti, kad degalų stygius – nemenka problema. Šį mano įtarimą sustiprino kelyje ne kartą matytos karinės mašinos, kurios varomos tiesiog deginant kietąjį kurą. Niekur pasaulyje daugiau nėra tekę matyti panašaus fenomeno, kad tokia dūmais apsipylusi technika dalyvautų eisme. Gidės griežtai draudė tokius vaizdus filmuoti, motyvuodamos tuo, kad čia juk kariuomenė, bet greičiausiai joms tiesiog įsakyta neleisti filmuoti nieko, kur galima būtų įžvelgti skurdą ir absurdą. Tad filmuoti tekdavo slapčia, stengiantis kuo mažiau atkreipti į save jų dėmesį“, – pasakojo Aurimas.

A.Mockaus nuotr./Karinis transportas varomas ir kietuoju kuru
A.Mockaus nuotr./Karinis transportas varomas ir kietuoju kuru

Automobilis – retenybė

Nors vietiniai gyvena itin skurdžiai, šalis negaili pinigų gigantiškoms statyboms. Šiaurės Korėjos gyventojai didžiuojasi 11 metrų aukštesne už Paryžiuje esančią triumfo arka, didžiausiu pasaulyje stadionu, kuriame telpa per 150 tūkstančių žmonių, ir 100 metrų gylyje po žeme nutiestu metro.

Dar vienas įdomus faktas, kad į sostinę leidžiama įvažiuoti tik švariomis transporto priemonėmis, tad prie automobilių plovyklų driekiasi nemenkos eilės.

A.Mockaus nuotr./100 m po žeme įrengtas garsusis metro. Svarstoma, kad taip giliai jis įrengtas turint vieną tikslą - kad vietiniams būtų kur pasislėpti kilus branduoliniam karui
A.Mockaus nuotr./100 m po žeme įrengtas garsusis metro. Svarstoma, kad taip giliai jis įrengtas turint vieną tikslą - kad vietiniams būtų kur pasislėpti kilus branduoliniam karui

„Tiesa, automobilių Šiaurės Korėjoje itin mažai. Gatvėse daugiausia važinėja viešasis transportas. Važiuojant „autostrada“ mus vežusio autobusiuko vairuotojui nuolatos tekdavo spaudyti signalo garsą, nes transporto keliuose tiek mažai, kad žmonės tiesiog neįpratę jo saugotis. Dažnas jų tiesiog eina ar stabdo mašinas išėjęs į greitkelio vidurį. Apie atšvaitus ar žibintuvėlius, kad tamsiu paros metu būtų matomi kelyje, čia niekas tikrai nėra girdėjęs.

Pagrindinį srautą keliuose sudaro pėstieji ar dviračiais keliaujantys žmonės. Nemažai ir valstiečių, kurie tuo metu nuimtą kopūstų derlių transportavo buivolų traukiamais vežimais“, – pasakojo klaipėdietis.

A.Mockaus nuotr./Kaimas
A.Mockaus nuotr./Kaimas

Viskas armijai

Įdomus faktas, kad daugelį darbų Šiaurės Korėjoje atlieka kareiviai. Pavyzdžiui, jie yra pagrindiniai statybininkai. Tad nėra ko stebėtis, kad daugelis pastatų šioje šalyje atrodo itin nekokybiškai – šleivi kreivi. Bet, matyt, niekas į tai nekreipia dėmesio, vietiniams svarbiau tai, kad būstą galima gauti nemokamai.

Nemenką įspūdį lietuviams paliko vietinė pionierių stovykla.

„Pasakysiu atvirai – tokios stovyklos ne tik vietos pionieriai, bet ir mūsų milijonierių vaikai galėtų pavydėti. Joje įrengtos modernios patalpos (kuriose, deja, bent jau mums lankantis nebuvo elektros), eskalatoriai tarp aukštų, o stovyklos centre – įspūdingas jūrų muziejus. Panašus, kaip mūsiškis Klaipėdoje, tik mažesnis“, – pasakojo Aurimas.

A.Mockaus nuotr./Vaikų darželio kolektyvas. „Tikėtina, kad čia atrinkti patys talentingiausi Šiaurės Korėjos vaikai“, - turistams specialiai surengtą pasirodymą vertino klaipėdietis
A.Mockaus nuotr./Vaikų darželio kolektyvas. „Tikėtina, kad čia atrinkti patys talentingiausi Šiaurės Korėjos vaikai“, - turistams specialiai surengtą pasirodymą vertino klaipėdietis

Strategiškai patogesnėse vietose teko pastebėti ir ne vieną karinį įtvirtinimo punktą, kai kur įrengti stebėjimo punktai, kareivinės, kurios ne kartą labiau priminė apleistus ir spygliuotomis tvoromis aptvertus fermų kompleksus, bet ne kareivines.

Šalyje vadovaujamasi „Song gun“ (viskas armijai) filosofija. Tad nenuostabu, kad gatvėse pilna kareivių.

„Kareivius draudžiama fotografuoti. Jei būtume paisę šio draudimo, realiai nebūtų galima padaryti nė vienos nuotraukos, nes kas antras žmogus gatvėje vilki kareivio uniformą“, – pasakojo A.Mockus.

Pro akis nepraslydo ir tai, kad kone ties kiekvienu tuneliu ar šiaip kalnuotesnio kelio susiaurėjime įrengti specialūs kelio užtvarai – maždaug 10 m aukščio ir 2 m skersmens pločio gelžbetoniniai stulpai, kurie, prireikus, nesunkiai būtų užverčiami ant kelio, taip stipriai apsunkinant priešiškų pajėgų judėjimą.

A.Mockaus nuotr./Šie vartai, ties įvažiavimu į Pchenjaną, simbolizuoja pietų ir šiaurės Korėjų susijungimą
A.Mockaus nuotr./Šie vartai, ties įvažiavimu į Pchenjaną, simbolizuoja pietų ir šiaurės Korėjų susijungimą

Atskira tema – vado kultas. Korėjiečiai cituoja visus buvusius ir esamus lyderius, bet kokia proga stato jiems paminklus, kabina plakatus, o vado paveikslas privalo kabėti kiekvieno gyventojo namuose.

Elektra ir šildymas – gyventojų rūpestis

Nors sostinėje Pchenjane vaizdai įspūdingesni nei provincijoje, tačiau ir čia problemos akivaizdžios. Pasak Aurimo, keisčiausia buvo stebėti, kaip, jau sutemus, dalis namų skendėjo tamsoje ir tik po gero pusvalandžio pavieniuose languose pradėjo žybsėti namų apšvietimas. Nors kelios gatvės ir jų stabų stendai su plakatais buvo apšviesti.

„Kiek man žinoma, tokia didžiulė šalis teturi vienintelę hidroelektrinę, tad nereikėtų labai stebėtis, kad žmonės energija privalo stengtis apsirūpinti patys, nors už lango ir XXI amžius... Daugelis gyventojų ne tik elektra, bet ir šiluma turi rūpintis patys. Ten būnant nieko nebestebina vaizdas, kai iš modernaus daugiaaukščio namo balkono pamatai kyšantį kaminą. Tiesiog žmonės visaip bando išgyventi“, – įspūdžiais dalijosi Aurimas.

A.Mockaus nuotr./„Kai kurie nusprendė paragauti šunienos. Ji atrodo būtent taip. Patiekalo kaina 15 eurų. Beje, šunys nėra valgomi visi be išimties, tiesiog auginama speciali jų veislė. Nors kas ten juos žino...“ - svarstė Aurimas
A.Mockaus nuotr./„Kai kurie nusprendė paragauti šunienos. Ji atrodo būtent taip. Patiekalo kaina 15 eurų. Beje, šunys nėra valgomi visi be išimties, tiesiog auginama speciali jų veislė. Nors kas ten juos žino...“ - svarstė Aurimas

Beje, įdomu tai, kad turistams griežtai draudžiama lankytis vietiniams skirtose parduotuvėse.

Viskas labai paprasta: jei ta parduotuvė nėra skirta turistams, paprasčiausiai kasininkė iš jūsų neims pinigų. Vietiniai gyventojai tikrai nežino, kaip atrodo doleris ar euras, o vietinių vonų turistai taip paprastai negauna. Pinigus į vietinę valiutą turistai gali išsikeisti tik specialiai jiems skirtuose prekybos centruose, į kuriuos vietiniai užeina nebent kaip į muziejų. Tačiau, jei tame prekybos centre nepavyksta išleisti visų iškeistų vonų, išeinant juos vėl privaloma iškeisti į eurus ar dolerius, išsinešti vietinės valiutos neleidžiama. Tiesa, Aurimas surizikavo.

„Galima sakyti, kad, jų akimis žiūrint, vykdžiau vieną nusikaltimą po kito – slapčia fotografavau ir filmavau tai, ko negalima, namo parsivežiau vonų. Tad nežinau, ar dar man būtų galimybė grįžti į šią šalį. Tiesą sakant, nežinau, ar ir norėčiau. Gal nebent šiltesniu metų laiku.

A.Mockaus nuotr./Šiaurės Korėjos gamtos grožis telpa į keletą žodžių - stulbinamai graži
A.Mockaus nuotr./Šiaurės Korėjos gamtos grožis telpa į keletą žodžių - stulbinamai graži

Šiaurės Korėja man tikrai paliko didžiulį įspūdį. Kad ir kaip giliai ši šalis yra įstrigusi kažkur Stalino epochoje, kad ir kaip nejaukiai ten teko jaustis, aš manau, kad vieną kartą vis tiek verta šią šalį pamatyti. Ir ypač rekomenduočiau tiems, kurie nuolatos viskuo nepatenkinti Lietuvoje“, – svarstė klaipėdietis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis