O dabar faktai. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais – „kalnuose.lt“ komanda kartu su keliautojų klubu „Žygiuojanti lapė“ Kovo 11 d. minėjo kalnuose ant slidžių. Šiais metais buvo pasirinkti Kaukazo kalnai Sakartvele. Kovo 8 d., 26 žmonių grupė, iš Vilniaus oro uosto išskridome į Kutaisį iš kur važiavome į Gudauri kurortą. Pakeliui prie mūsų prisijungė „Žygiuojančios lapės“ seni pažįstami vietiniai, kurie visos kelionės metu lydėjo mūsų grupę.
Dvi dienas (kovo 9–10 d.) slidinėjome Gudauri kurorte, saulės apšviestuose Kaukazo kalnuose. Pasikalbėdavome su vietiniais ir apie koronavirusą. Tuo metu Lietuvoje buvo 3 atvejai, o Sakartvele 7-8. Bet Lietuvoje ir toliau leidosi lėktuvai iš Italijos, kur žmonių ne tik užsikrėtusių, bet ir mirštančių nuo koronaviruso daugėjo kiekvieną dieną.
Kovo 11 d. išvykome į Stepantsminda gyvenvietę (1700 m virš jūros lygio) iš kur žygiavome iki Gergeti šventos trejybės bažnyčios, esančios 2200 m aukštyje. Pakeliui lydėjo įspūdingas kraštovaizdis: nuo vietinių gatvelių, kaimo gyventojų su gyvūnais iki snieguoto kalnų kelio, kuriuo važiavo ir automobiliai varomi keturiais ratais ir motoroleriai.
Diena buvo puiki, todėl visą žygio laiką prieš save matėme Kazbeko kalną (5047 m virš jūros lygio). Tiek vietinių, tiek draugų iš „Žygiuojančios lapės“ klubo buvome tikinami, kad tokį vaizdą gan retai pamatysi, kai šis kalnas nepasislėpęs debesyse. Kopėme, kopėme ir užkopėme, užlipome iki Gergeti šventos trejybės šventyklos – vaizdai įspūdingi, Kaukazas didingas, puiki vieta paminėti Kovo 11-ą dieną! Ir vėl mūsų rankose Lietuvos trispalvė plevėsuoja kalnuose, kiekvienais metais vis aukščiau ir aukščiau.
Gaila, bet laikas negailestingas, leidžiamės atgal į Stepantsminda gyvenvietę, kur susitinkam su senais pažįstamais, pietaujame, klausomės vietinių pasakojimų apie gyvenimą skirtinguose Sakartvelo regionuose. Labai įdomu, tikra informacija iš vietinių lūpų, daug emocijų, bet laikas grįžti į Gudauri.
Vakare vėl dalinamės informacija apie įvykius pasaulyje, virusus, Lietuvą. Uždaromos sienos tarp valstybių. Keista, bet iš padidintos rizikos zonos ir toliau skrenda lėktuvai ir leidžiasi Lietuvoje.
Kovo 12 d. – vėl ant slidžių, ir vėl gaivus kalnų oras, saulė ir vaizdai į Kaukazo viršūnes. Po pietų oras niaukiasi ir slidinėti baigiame debesyse, kurie užklojo kalnus – kalnai visai kitokie, niūresni, pasislėpę, tik viena kita viršūnė matosi. Vakarienės metu vėl visa grupė diskutuoja apie NBA sezono uždarymą, futbolo varžybų stabdymą skirtingose lygose ir nuo kovo 13 dienos stabdomus skrydžius iš ir į Italiją.
Bendraujame su vietiniais – jokios panikos Sakartvele. Sergančių daugiau nei Lietuvoje, bet tikrai ne kritinis skaičius. Gyvenimas verda įprasta vaga. Visus norinčius pasitikrinti dėl koronaviruso – tikrina be didelių eilių. Sakartvelo bankai jau žada trijų mėnesių mokesčių ir palūkanų mokėjimo sustabdymą, kad žmonės jaustųsi ramiau ir nekeltų panikos. Sergančiųjų skaičius – 23 (kovo 13 d.).
Kovo 13 diena – paskutinė slidinėjimo diena, žadėto snygio tikriausia nebus, oras šiltas, debesys kaupiasi po slidinėjimo trasomis ir gan greitai juda link mūsų. Čiuožti baigiame kiek anksčiau nei įprastai, turime priduoti įrangą, susitvarkyti visus organizacinius reikalus. Po pietų apsiniaukę, rūkas, prisimename filmuką „ežiukas rūke“. Gerai, kad laiku grįžom iš trasų.
Kovo 14 d. – važiuojam į Kutaisį, vienas komandos narys taria – „net negaila palikti kurorto, lietus lyja, ką čia daugiau veikti“. Pakeliui atsisveikinam su mus lydėjusiai vietiniais – „Didi madloba“ (ačiū labai) ir „Iki kito karto“! Kutaisyje apsistojame puikiame viešbutyje, aplankom miesto turgų – skanumynų, prieskonių, saldumynų į namus
Vakarienė kavinėje – puikus maistas, gera atmosfera, skaniai, sočiai baiginėjam dieną. Vakaronė viešbučio terasoje – visi išjudinti su just dance programėle.
Visas viešbutukas skamba nuo vaikų ir tėvų šokių. Prieš miegą žvilgsnis į žiniasklaidą – valstybės uždarinėja sienas, atšaukiami skrydžiai, neįleidžia žmonių. Mūsų grupėje irgi matosi nerimas, bet kaip vadovai kažkodėl jaučiamės užtikrintai ir net nedvejojam – grįšim, spėsim, viskas bus gerai.
Kovo 15 d. – skrydis Kutaisis-Vilnius, Kutaisio oro uoste renkasi lietuviai iš įvairių slidinėjimo kurortų. Lėktuvas beveik pilnas žmonių. Grįžtame namo. Vilniaus oro uoste mūsų tik paklausia, ar iš Gruzijos atvykom, užpildome paprastą anketą, ir sveiki sugrįžę! Tik vakare suprantame, kad pralindome pro orlaidę, vos vos spėjome, tobula!
Kovo 16 d. paaiškėja, kad Gudauryje lankėsi čekas ir slovakas, kurie grįžę namo susirgo koronavirusu. Kaip ir minėjau pradžioje – prasidėjo... skambučiai, atakos draugų, pažįstamų: „Parvežėt užkratą? Kaip vaikai? Kaip jūs taip galit?“
Atsukim laiką gera savaite atgal... Keista, bet niekas neklausė sportininkų, valdžios ir verslo atstovų ir visų kitų keliautojų, kai prieš savaitę parvyko iš Italijos, kur jau tuo metu tūkstančiai sirgo ir šimtai mirė per dieną. Lygiai taip pat niekas nepaklausė, kiek sergančių Sakartvele (kovo 17-ai dienai 33 sergantys ir nei vieno mirties atvejo). Susidaro įspūdis, kad vežėm draugus, pažįstamus ir savo vaikus į valstybę, kur vieni kitiems kojas graužia, kur nėra jokios medicinos sistemos, ir norėjom visus pražudyti…
Kovo 17 d. – susisiekiame su vietiniu draugu Sakartvele, kuris lydėjo mus visą kelionę – jis kovo 16 dieną pasitikrino dėl koronaviruso, o kovo 17 d. gavo neigiamą atsakymą – neserga, yra sveikas, bet ar tai ką nors sako išsilavinusiai visuomenei, kur visa apimanti panika užgožia šaltą protą. Taip pat kovo 17-ai dienai nei vieno oficialaus susirgimo koronavirusu iš Gudauri slidinėjimo kurorto Sakartvele nėra užfiksuota. Ramybės, šalto proto ir sveikatos visiems keliavusiems.
Laikomės karantino, laikomės saviizoliacijos, saugome draugus, savo vaikus, bet tikimės ir planuojame rudenį sugrįžti į šviežiu derliumi kvepiantį, įvairiomis spalvomis spindintį ir skanų maistą siūlantį Sakartvelą – važiuosime, kopsime, eisime ir vėl grožėsimės didingu Kaukazu.