Aplink Kipšą kinkomi dar aštuoni kaimiškų prekių pakrauti vežimai, kurių šeimininkai, kaip ir Donatas, apsirėdę senoviniais drabužiais – kas pasipuošęs senoviniais marškiniais ir juostomis, kas drobinėmis kelnėmis ir apsiaustais, užsimaukšlinę šiaudines skrybėles, damos pasikaišę raštuotus sijonus su prijuostėmis, apsisiautę gūniomis. Lietuvių kelionė į turgų prasideda taip, kaip prieš gerą šimtmetį. Toks septynių dienų žygio sumanymas ir planas.
Įveikti tris šimtus kilometrų per savaitę žemaitukui nesunku, o ir vežimai neperkrauti – kiekviename po du žmones ir kelis maišus mantos. Tik žirgeliai išdykę – ne visi nori leistis kinkomi į ratus. Kipšas dantimis traukia vantą iš kito vežimo, suviliotas beržų lapelių žalumos. Po akimirkos snukis jau vežime, vanta ant žemės, Kipšas mėgina atsikąsti į drobę suvynioto pyrago. Donatas juokiasi, tapšnoja žirgui per šoną, paslepia pyragą giliau.
Lipu į vežimą – važiuosiu su Kipšu ir Donatu. Taip galvoju keldama koją per vežimo kraštą, bet atsisėdusi suprantu, kad klydau. Kipšas metasi atbulas, stoja piestu, vežimas skersas, o mano užrašų knygelė lekia žemėn paskui rašiklį, saldainį ir butelį vandens. Donatas išlipęs laiko eržilo vadžias. Kitų keturiolikos keliautojų, jau įsitaisiusių septyniose vežimuose, pradžia lengvesnė – linksmi ir aikštingi žirgeliai – lyg neklaužados vaikai, bet paplušėję šeimininkai susitvarko. Tik Kipšas neklauso.
Tenka lipti iš vežimo, kad neišlėkčiau žemėn paskui savo daiktus. Trumpam persėdu į kitą vežimą, pas žygio organizatorių, Arklio muziejaus vadovą Mindaugą Karčemarską. Ilgo vežimo vadeliotojas Vidas Kūlokas paragina du į jį pakinkytus žirgelius ir pajudame iš Luokės į Biržuvėnų dvarą. Ratai darda kaip pašėlę, negirdžiu, nei ką man sako, nei ką pati kalbu. Pasileidus nuo kalnelio dardėti pradeda ir galvoje, vaizdas šokinėja, liaujuosi kalbėti, kad neįsikąsčiau į liežuvį. Pro šalį skrieja žalias Lietuvos kraštovaizdis, kelelis dulka, kartkartėmis vaizdas virsta debesėliu.
Prie Biržuvėnų dvaro jau lūkuriuoja būrys žmonių, vieni filmuoja, kiti fotografuoja telefonais. Iš čia patraukiame link Šatrijos kalno, kur mus pasitinka Šatrijos Romuvos žynys Darius Ramančionis. Čia stabtelime ilgėliau. Palikę žirgus papėdėje keliaujame į ugnumą. Tai aukštas medinis namelis Ugniai, į kurį telpa vos keli žmonės. Viduje palei apvalią sieną sukaltas suoliukas, o viduryje rusena Amžinoji Ugnis. Priešais ją – kailiu apklotas Ugnies sargo sostas. Šventa Ugnis ant Raudonkalnio kūrenama dieną ir naktį savanorių pastangomis, kurie čia pasilieka parą jos prižiūrėti ir kurstyti.
Žynys Darius primena, kad Amžinoji Ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas. Kūrendamas ją žmogus sujungia regimą ir neregimus pasaulius, palaiko ryšį su gimtine ir Tautos Dvasia. Amžinoji Ugnis, degusi nuo neatmenamų laikų, prieš šešis amžius buvo paniekinta ir išplėšta iš Bočių rankų. 1994 m. ant Šatrijos kalno pagal Aisčių papročius a.a. Žemaičių Garbės Krivio Adolfo Gedvilo pastangomis Ugnis vėl buvo įžiebta ir daugiau nei du dešimtmečius saugoma jo sodyboje. Nuo 2017 m. Ugnis sugrįžo į Šatrijos šventvietę.
Žynys paima keletą rusenančių žarijų iš Aukuro ir visi keliaujame į Šatrijos kalną. Prieš užlipdami prausiamės rankas ir veidus vandeniu iš vaidilučių laikomo ąsočio, nusišluostome lininiu rankšluosčiu. Užlipę sustojame ratu aplink įžiebtą ugnį. Po trumpų apeigų ir žynio bei vaidilučių palinkėjimų lipame žemyn, kur mūsų laukia svetingos šeimininkės su samčiu ir dideliu puodu žemaitiško žirnių šiupinio.
Išsrėbusi puodelį šiupinio grįžtu į Donato vežimą – Kipšas nusiramino, kramsnoja žolę žiūrėdamas į kalną. Kol dardame miškų keliukais į Varnius, Donatas pasakoja apie žirgus. Iki baigė vidurinę mokyklą, tėvų ūkyje jų užaugino net penkis. Draugų kalbos apie automobilius jo nedomino – jam reikėjo tik žirgų. Po studijų užgriuvo kiti darbai, pareigos ir reikalai, tačiau prieš penkerius metus Donatas vėl grįžo prie savo mylimo užsiėmimo. Dabar jo ūkyje auga 12 žemaitukų ir keli mišrūnai. Kipšui pasisekė – šeimininkas rūpestingas, atlaidus, supranta jo šėliones. Net už sulaužytą vežimą nepyksta, kurį pačią pirmąją žygio dieną eržilas apspardė koja.
Miškų keliukuose per veidą braukia nusvirę žilvičių kasos, o žvilgtelėjus į vėžes ir duobes šiaušiasi plaukai. Bijau, kad vežimas neapvirstų, bet ši transporto priemonė stabili, ne taip lengvai virsta patekusi net ir į didelę duobę. Išsilenkdami šakų išlendame iš miško ir keliu atriedame į Bavydžių kaimą, kurio gyventoja Daiva, išbėgusi iš kiemo, padovanoja žirgams du maišus avižų. Viekšnalių kaime kita svetinga šeimininkė savo sodyboje jau paruošusi visą stalą vaišių – geriame arbatos, skanaujame lašinių, kumpių, duonos, saldumynų. Ko nesuvalgome, gauname vežtis į kelionę. Tik kelionė užtrunka, pasisukusi į kaimo medžiotojų šventę. Ir vėl – vaišės, linksmybės, padėklai žvėrienos. Kol atidardame į Varnius nė vakarienės nebereikia.