Po kiekvienos išvykos aptarinėjome, kas jaunimui labiausia patiko, kuri edukacija sukėlė daugiausia klausimų, dvejojome – ar tikrai to reikia, ir jei reikia – tai kaip parodyti Lietuvos gamtą? Visada išvada būdavo, kad REIKIA tai tęsti.
Taip kilo klausimas-idėja parodyti jaunimui pelkę, girią, nematytus ir beveik išnykusius augalus, atsakyti į klausimą – ar tikrai gamtoje išgyventi labai ekstremalu. Šiam žygiui-edukacijai pasirinkome liepos 4-6 d. ilgąjį savaitgalį, nes į dviejų dienų savaitgalį netilpo mūsų žygio maršrutas. Dėliojant, planuojant, peržiūrint edukacijas, pasirinktus keliavimo būdus iškildavo daug klausimų: ar gerai, ar ne per sunku bus, ar patiks, ar įveiksim, kaip su saugumu? Su Tadu ginčijomės, dėliojome maršrutą iš naujo, bet atsakymas būdavo vieningas – reikia ir tokio žygio.
Ir štai liepos 4-oji. Visi susirinkome Labanoro kaimelyje, kur laukė susitikimas su Andreju Gaidamavičiumi, kuris yra gamtininkas ir tikras Labanoro girios žinovas.
Pažintį su giria pradėjome ramiai, kaip ir priklauso – Labanoro pažintiniu taku, kuriame jaunimas buvo supažindintas, ką daryti, jei būna sunku tuštintis – tikriausia žinote apie šaltekšnį...? O kas padeda panaikinti šaltekšnio poveikį? Mėlynes visi pažino. Žinoma, kaip gamta apsisaugotų, jei nebūtų nuodingų augalų, tokių kaip kūpolis, ir ji tikrai nebūtų tokia graži be orchidėjų, kurių radome net 5 rūšis. Apie gailius, kiminus daugelis buvo girdėję, bet prisiminti – visada pravartu.
Apėję pažintinį taką, persikėlėme į Labanoro girios glūdumą, kur pajautėme, pamatėme, kas yra tikroji giria, kuo skiriasi ji nuo įprasto miško. Dėka gamtininko ir mūsų gido A.Gaidamavičiaus sužinojome ir pamatėme pušis, kurių amžius siekia kelis šimtus metų, sužinojome, kad seniausias Lietuvos ąžuolynas yra kur? Kaune. O kaip kelionėse be SPA? Jaunimas įsitikino, kad šernai ne tokios jau ir kiaulės, jie puikiausiai naudojasi vandens procedūromis, o kai išsipurvina dumble – puikiausiai nusivalo į medžius.
Sužinojome, kur medžioklės sezonu susirenka ir slepiasi bei draugiškai gyvena ir vilkai, ir stirnos, ir briedžiai su šernais, jau nekalbant apie paukščių gausybę. Ir tik medžioklės sezonui pasibaigus, jie visi išsilaksto į skirtingas puses, palieka slaptavietes, kad netrukdytų vieni kitiems. Įdomu, tikrai įdomu, tai įrodė ir jaunimo susikaupimas ir įsitraukimas į pasakojimus. Kaip bebūtų gaila, laikas spaudžia, o pamatyti, patirti ir paliesti dar turime labai daug.
Po Labanoro girios glūdumos aplankymo pajudėjom į gamtos „atrakcionų“ pusę. Pakeliui Arkliašūdžio ežero link aiškinomės, kas yra sakinimas, kaip sakinimas daro įtaką pušų gyvavimo amžiui, ar pušų sakinimas ir sulos leidimas iš beržų vienodai blogai, o gal gerai? Priėję pušis, ant kurių matėsi sakinimo žymės, aiškinomės, kiek metų jos buvo sakinamos iš paliktų įpjovimų medžiuose. Bestovint prie sakintų pušų ir jaučiant, kaip skruzdėlės bėgioja aplink, iškilo klausimas - ar visur tokios pat skruzdėlės? Gamtininkas A.Gaidamavičius pasiūlė paragauti šių skruzdėlių. Komanda žingeidi, paragavo – rūgštu. Pasirodo, tai citrininės skruzdėlės.
Visi susiraukusiais veidais judam toliau ir leidžiamės link ežeriuko pavadinimu Arkliašūdis, kuris yra mažas, nenutekantis, pelkėtais krantais. Kas nenori sušlapti, aunasi batus ir basi, linguodami ant samanų žygiuoja aplink ežerą. Niurkt – vieno žygeivio koja dingsta akivare... ištraukia - koja visa rusva nuo purvo, dumblo, o gal nuo to, koks ežero pavadinimas? Ne, tai tik durpės, kurios greitai nusausėja ir nubyra nuo kojos.
Visi pajunta pelkės drėgmę: kas giliau, kas mažiau, bet kojas sušlampa – karštą dieną tokia vėsa maloni. Prieiname atvirą akivarą, į kurį įšokus gali pranerti samanas ir išnirti jau pačiame ežere. To nebandome, tikime patyrusio gamtininko žodžiais. Baigiant apeiti ežerą aptinkame mažą salą, kuri nuo kranto nutolusi per kelis metrus. Daugelis iš mūsų eina povandeniniu taku iki salos, bet sausiems išlikti pasiseka tik keletui – kas iki juosmens, kas iki krūtinės, o kas ir pilnai išsimaudo. Sala pasiekta, vaizdas ir jausmas puikus, bet laikas jau spaudžia – džiovinamės kojas, aunamės avalynę, ir lieka paskutinė praradimų – atradimų atkarpa.
Palikus ežeriuką ir gamtos „pramogas“ už nugarų, būtina apžiūrėti lašišų ir upėtakių nerštavietes. Taip, ir tai yra Labanoro girioje. Eidami palei Peršokšnos upelį, žvalgydami jo užutėkius, apžiūrėjome, kur plaukia ir neršia upėtakiai. Šalia upelio aptikome didžiules „statybvietes“ – bebrų stichiją. Buvo labai įdomu pamatyti eglę, kuri skiriasi nuo kitų savo forma. Įspūdingo dydžio ir išvaizdos medis, į kurį nežinodamas tikrai nekreiptum dėmesio, bet su puikiu gidu mišką pamatai visai kitokį.
Paskutinis edukacinės programos akcentas – išnykęs augalas Lietuvoje, kur visai nesenai žiniasklaidoje buvo sakoma, kad Lietuvoje jo nėra – kukmedis. Tiek žygio dalyviams, tiek man ir Tadui buvo labai įdomu matyti augalą, kuris traktuojamas kaip išnykęs, bet mes jį radome pasislėpusį Labanoro girioje.
Dienai einant į pabaigą ir jaučiant nedidelį nuovargį ir alkį, susėdom prie laužo šviežių voveruškų sriubos. Kas su grietine - kas be, kas su duona – kas be, bet visi valgėm ant laužo virtą miško gėrybių sriubą. Pasistiprinę ir sutvarkę poilsiavietę atsisveikinome su Labanoro girios žinovu gamtininku A.Gaidamavičiumi. Nesakėm viso gero, sakėm – iki kitų kartų.
Buvo labai įdomu matyti augalą, kuris traktuojamas kaip išnykęs, bet mes jį radome pasislėpusį Labanoro girioje.
Pasiėmę viską, ką susidėję žygiui (palapines, maisto davinius, vandenį, puodus, miegmaišius ir asmeninius daiktus), žygio dalyviai išėjo ieškoti nakvynės vietos, kurią suradome netoli Antakalnio kaimo, Aiseto ežero apylinkėse. Greit įsikūrę stovyklavietę, pasistatę palapines, budintieji užkūrė laužą, puodai pilni vandens padėti virti. Kol laukiama vakarienės, turėjome laiko padiskutuoti skirtingomis temomis.
Vadovas Tadas pasakojo apie kelionių techninius dalykus, kas iš tikrųjų yra „išgyvenimas“ ir kad nereikia to žodžio sureikšminti, ypač keliaujant Lietuvoje. Kad kelionėje reikia naudotis visais turimais įrenginiais, tik jie turi būti tinkamai paruošti. Be abejo, aptartas ir klasikinis orientavimasis ir tam reikalingos priemonės – kompasas, deklinacija, žemėlapis, azimutas, pasaulio šalys – ką visa tai reiškia ir kaip šiais dalykais naudotis orientuojantis.
Iš savo pusės pasakojau apie skirtingas gamtines sąlygas, kurias būtina žinoti prieš keliaujant, kaip fiziškai ir emociškai ruoštis žygiams, kelionėms, kaip vertinti situacijas ir išlaikyti kiek įmanoma blaivesnį protą kritinėse situacijose. Taip bekalbant, atsakinėjant į užduodamus klausimus, sulaukėme ant laužo paruoštos vakarienės, arbatos. Pavalgę ir pakėlę akis nuo laužo supratome, kad jau senokai sutemę. Ryt anksti keltis, ir tikrai reikia poilsio.
Antra diena prasidėjo 7.00 val ryto. Kaip ir priklauso vadovams – guliesi paskutinis, keliesi pirmas. Sužiūrėjome, ar budintieji atsikėlę, ar kuriasi laužas ir ruošiami pusryčiai. Vienas po kito pradėjo keltis ir visi keliautojai. Papusryčiavome, susidėjome daiktus, sutvarkėme stovyklavietę ir išėjome į Vilnakiškio sodybą, kur sodybos šeimininkas Gintaras mūsų jau laukė su paruoštomis baidarėmis. Taip, šiandien plaukimo diena. Tik kiek kitokio plaukimo...
Į Aiseto ežerą išplaukėme apie 9.30 val. Šios dienos maršrutas – 17 km ilgio, ir jie tęsis Aiseto, Žiezdrelio, Švento, Pakalo, Žiezdro bei Ūsių ežerais. Atstumas neatrodė labai didelis tol, kol jaunimas nepradėjo aiškintis, kaip mes su baidarėmis pereisim, papulsim, nueisim į kitą ežerą, jei jie nesijungia jokiais upeliais?
Taip ir buvo - nuotykiai ir tikra gamta mus pasitiko iš karto pabaigus plaukimą Aiseto ežeru, kai reikėjo patekti į Žiezdrelio ežerą: pelkė, siauras upelis, aukšta pelkinė augmenija, aštrūs upelių posūkiai, į kuriuos ne iš karto įsuksi baidarę, irklavimas krantu, nes irklai netelpa į vandenį, lipimas iš baidarių ir jų pernešimas per „N-tąją“ bebrų užtvanką, jei nepataikai ant kupsto – įsimurkdai iki juosmens, o jaunesni žygeiviai ir giliau...Daugiau nėra ką sakyti - tik tai, kad 1,5 kilometro atkarpą įveikėme per geras 2,5 val. Kas yra plaukę ar net ėję, įsivaizduos judėjimo greitį.
Į Žiezdrelio ežerą patekome patogiai praplaukdami pro tunelį virš kelio. Įplaukę į ežerą supratome, kad reikia išsipilti vandenį iš baidarių ir apsivalyti, nes augmenijos, dumblo ir purvo baidarėse netrūko. Radę šalia kelio esantį priplaukimą ir patogų išlipimą, visi išsitraukėme baidares, išsipylėme vandenį, išsiplovėme dumblinus rūbus. Jau pradėjus dėtis daiktus, mus aplankė moteris iš kitoje kelio pusėje esančios sodybos su pretenzijomis: „kodėl mes čia išlipom?“, „kodėl nupjautoje pakrantėje sustojome?“, „kodėl privačioje teritorijoje sėdime?“
1,5 kilometro atkarpą įveikėme per geras 2,5 val. Kas yra plaukę ar net ėję, įsivaizduos judėjimo greitį.
Į pastabas, kad kiekvienas vandens telkinys turi apsaugos zoną, kad čia nėra jokia privati teritorija ir kad labai negražu šaukti, o juo labiau – ant keliaujančių vaikų grupės, jokio dėmesio nekreipė. Ir aišku, kodėl – leidžiant savaitgalį su alkoholiu negali adekvačiai reaguoti į blaivias pastabas. Tik pradėjus gėdinti, kad šaukia ant vaikų, kurie tik susitvarko ir plaukia toliau, o mes, kaip vadovai, pažadėjome, kad jokių šiukšlių nepaliksim – moteris nurimo, ir mes išplaukėme toliau. Konfliktinė reali situacija išspręsta taikiai, teoriją deriname su praktika.
Įveikę Žiezdrelio ežerą išlipome į krantą, nes toliau - tik pievos... Tempėme baidares per pievas, kur mes su Tadu, kaip vadovai, turėjome praskinti kelią per žolę einantiems iš paskos. Geros 40 minučių „per pievas, per lankas“ - ir mes plaukiame Švento ežeru. Tikrai greitas plaukimas, ramu. Praplaukę Švento ežerą supratome, kad užsidirbome pietus. Pietų metu emocijos aprimo, aptarėm, kur buvo sunku, kur sudėtinga ir pavojinga. Klausimo "ar lengva?" niekas neuždavė.
Sotūs, pailsėję, nusiraminę – visai gerai būtų ir miegelio... bet kybantys debesys virš galvų ir kylantis vėjas veja mus toliau. Ir štai klausimas – „tai dabar atgal plauksime? Nes toliau statūs krantai, miškai, kalvos?“ Mums su Tadu teko rodyti pavyzdį ir pirmiems tempti baidares į kalvą, brautis mišku ir skintis kelią per brūzgynus. Jaunimui buvo daug lengviau, nes jie mažiau keliavę, nėję tiek kartų kalnuose ir nežinojo, kas laukia, o mes žinojome, kad užlipus ir pasiekus viršų, teks taip pat ir žemyn leistis. Taip ir buvo! Visi prasibrovėm, užtempėm, užlipom ir nusileidom žemyn iki kito ežero.
Kai baidarės lingavo Pakalo ežere, visi sutiko su šios dienos pradžioje mūsų pasakytomis mintimis, kad irklavimas ir plaukimas baidare – vienas malonumas ir beveik poilsis. Pusė kelio įveikta, lieka poilsinis irklavimas.
Pakalo ir Žiezdro ežerus įveikėme šauniai, vėjas gan palankus, oras puikus, debesys nepralyja. Komandos nariai vieni su kitais bando palenktyniauti. Ir tik praplaukus Žiezdro ežerą vieni kiti užklausia – „ar dar daug liko?“ Ne, jau beveik vietoje, štai ten Ūsių ežeras, ir baigsim.
Ne be reikalo Ūsių ežeras taip pavadintas… tikriausia nuo žodžio ūsai, kurie visada sukasi, susukti arba auga, kaip jiems patogu. Taip ir ežere – kaip beirklavom su dešiniu irklu, vis tiek nešė į dešinę pusę. Bandėm visokias gudrybes, bet visada tekdavo stabtelti, išsitiesinti baidarę ir vėl irkluoti su dešiniu. Teko pavargti, pasistengti, bet puikus prisišvartavimas, smėlėta pakrantė atpirko visas pastangas. Baidarės krante, visi saugūs, sveiki – vadovai gali laikinai atsipūsti. Vieta puiki, renkam malkas, ruošiamės vakarienei, laukiame, kol atvažiuos paimti baidarių.
Atidavę baidares, kol budintieji ruošė vakarienę, dalis komandos spėjo primigti, visgi aktyvi diena buvo su plaukimu ežerais, pelkėmis, pievomis ir miškais. Pavakarieniaujame, pasistipriname. Į klausimą „Ar jau statome palapines?“ atsakome – „Ne, nes reikės jūsų teorinių žinių šio vakaro – nakties žygyje“. Imituojam ekstra greitą ir svarbų išėjimą, kai neturim pasirinkimo, kai nuovargis ir emocijos negali užvaldyti ir kai turim greit susiorientuoti žemėlapyje, nustatyti tinkamiausią maršrutą iki tikslo. Visa komanda skirstoma į dvi grupes. Kiekviena grupė sudaro savo maršrutą. 21.30 val. paskirti pirmieji vedliai išveda visą grupę į pirmosios dienos nakvynės vietą – 16-18 km atstumas, naktinis orientavimasis kompaso ir žemėlapio pagalba.
Buvo nelengva, buvo diskusijų, buvo sustojimų ir prigulimų, komandų vedliai keitėsi orientuodamiesi aplinkoje ir savo maršrute, buvo pasakymų: „aik tu peklon“, „aš jau nebegaliu“, „pavargau“, „kų ty sakai?“ Išeidami iš miškų į pievų kelius buvom nušviesti įspūdingo dydžio mėnulio, kuris savo šviesa lydėjo mus per upelius, žolės paviršių, kol mes vėl dingdavome miško tankmėje – kur mūsų laukė kiti gamtos vedliai – jonvabaliai (jau seniai buvome jų nematę ir mes su Tadu), kai kurie vaikai juos pamatė pirmą kartą!
Visi išėjome, visi ir grįžome. 3.00 val. ryto įsikūrėme stovyklavietę ir miegojome iki vėlyvo ryto. Su liepos 6-ąją mus pasveikino gervės, aktyviai ir garsiai žadindamos visą stovyklą. Paskutinis budėjimas, paskutiniai pusryčiai, paskutiniai stovyklos sutvarkymai ir grįžimas iš deimantinio 52 valandų trukmės maršruto į realybę.
Kaip ir pirmą dieną, taip ir dabar, nesakome „Viso“, sakome: „pailsėkite, ir iki kito karto“.
