Verda ir nuožmi konkurencija tarp turtų ieškotojų, kurie pirmieji atras naudingųjų iškasenų plotus ir pareikš teises į sklypus. Situacija Jukone apžvelgiama vasario mėnesio „National Geographic Lietuva“ numerio puslapiuose.
„Per pirmąją Klondaiko karštinę ieškotojai kapstėsi artimiausiuose upeliuose su kastuvais, kirtikliais ir prikaistuviais. Dabar sunkiausius kasybos darbus atlieka mechanizuota buldozerių, gręžimo bokštų ir iš toli atskraidintų darbininkų armija. Sklypų žymėjimo bumas atslūgo nusistovėjus aukso kainoms, bet nuolatinė aukšta iškasenų paklausa ir kasybai palankūs Jukono įstatymai vis dar pritraukia kasybos kompanijas net iš tokių tolimų regionų kaip Kinija“, – rašoma žurnale publikuojamame straipsnyje.
Nuolatinė aukšta iškasenų paklausa ir kasybai palankūs Jukono įstatymai vis dar pritraukia kasybos kompanijas net iš tokių tolimų regionų kaip Kinija.
Veržli nepaprastai gausių Jukono išteklių – aukso, cinko, vario ir kitų iškasenų – eksploatacija atnešė gerovę į šį žemyno kampelį. Tačiau jam staiga suklestėjus išaugo ir įtampa tarp norinčiųjų išsaugoti šį vieną iš paskutinių didelių nepaliestų laukinių kraštų ir tų, kurių sėkmė priklauso nuo jame vykdomos kasybos.
Baiminamasi, kad Jukonas netrukus pasieks tokį tašką, kai kasybos daroma žala gamtai ir kultūrai taps didesnė už gaunamą naudą.
Jukonas, nors savo teritorija yra trečdaliu didesnis už Lenkiją, teturi 37 tūkst. gyventojų.
Atitverta vienų aukščiausių Kanados kalnų ir didžiausių ledynų, ši teritorija yra beveik neapgyvendinta žmonių, tačiau gausi gyvūnų ir augalų.
Ji – tarsi Arkties Serengetis, kurio sezoniniai pokyčiai privilioja didžiules šiaurinių elnių ir kitų gyvūnų kaimenes. Viena svarbiausių Jukono vietų yra Pilo upės baseinas. Ši upė surenka vandenį iš didesnio nei Lietuva ploto ir yra viena didžiausių žmogaus dar nepaliestų upių sistemų Žemėje.
„Ilgą laiką dėl savo atokumo buvęs izoliuotas nuo plėtros, baseinas pastaraisiais metais patraukė kalnakasybos pramonės dėmesį. Pirmosioms tautoms ir gamtos apsaugos grupėms stengiantis jį išsaugoti, Pilo upės baseinas tapo taikiniu visą šalį apimančių peticijų kampanijų, rinkiminių debatų ir tarpusavyje konkuruojančių pasiūlymų išsaugoti šį nelytėtą kraštą arba vystyti jame pramonę“, – rašo „National Geographic “ žurnalistas Tomas Clynesas.
Pilo upės baseinas tapo taikiniu visą šalį apimančių peticijų kampanijų, rinkiminių debatų ir tarpusavyje konkuruojančių pasiūlymų išsaugoti šį nelytėtą kraštą arba vystyti jame pramonę.
Jukone aukso telkinai būna dviejų rūšių: vadinamoji rūdos gysla, kuri slūgso uolienų gyslose, ir aukso sąnašynas, kuris atsiranda, kai gyslose esančią rūdą suardo erozija, o sunkio jėga ir vanduo atskiria grynuolius ir smiltis nuo telkinio. Auksas nusėda upelių vagose.
Kasyba neleidžiama tik 13 proc. Jukono teritorijos ploto, o sklypą užsiimti ir jame esančias naudingąsias iškasenas išgauti gali bet kuris suaugęs žmogus net ir tokiuose plotuose, kurie priklauso vietinėms gentims ar privačiai nuosavybei.
„Vis dėlto neseniai apeliacinio teismo sprendimas sukėlė abejonių dėl Jukono valdžios teisės leisti ieškotojams atlikti žvalgybą ir išsipirkti sklypus kai kuriose tradicinėse genčių žemėse, prieš tai nepasitarus su vietiniais ir nesuderinus projekto su jų teisėmis. Atsiskaitymai žemės savininkui už sąnašynų kasybą – 87 centai už trojos unciją – buvo nustatyti 1906 m., kai uncija aukso kainavo 15 Kanados dolerių. Nuo 2012 m. balandžio iki 2013 m. kovo Jukono rūdakasiai iš aukso uždirbo 177 mln. litų pelno ir sumokėjo 50 818 Lt atskaitymų žemės savininkams“, – drastiškais skaičiais dalinasi T.Clynesas.
Nepaisant milžiniškų uždarbių, kalnakasybos pramone užsiimančios kompanijos nuolat švaistosi tik pažadais – dabar Jukone apstu uždarytų kasyklų, iš kurių sunkiasi arsenas, cianidas, švinas. Užuot sumokėjusios už aplinkos išvalymą, kompanijos tiesiog pasiskelbia bankrutavusios.
