Sąlyginai ankstus rytas – lygiai 10 valanda. Poilsiautojai tokiu metu dar tik kaičia arbatą savo nuomojamuose kambariuose.
Uoliai dirba tik pigiems dienos pietums besiruošiantis kavinių personalas ir Turizmo informacijos centras. Stebėtina, tačiau prie TIC susirinko daugybė poilsiautojų.
Visi atlėkė ką nors sužinoti, o vienas pulkelis susirinko į nemokamą ekskursiją pėsčiomis po Palangą. Moteris su garsiakalbiu rodo kelią.
Istorinius faktus galima sužinoti internete, tačiau gido lūpose tie faktai persipina su dabartimi ir tikru palangiškio požiūriu.
Faktas – šis paminklas su sovietine simbolika ir palaidojimai miesto centre erzina.
Taigi, pulkas kažkodėl nemiegančių žmonių eina pasivaikščioti. Pereina gatvę, nesustoja prie memorialo Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti.
Šis paminklas iki šiol dabinasi sovietine simbolika – herbu, kūju ir pjautuvu.
Faktas – šis paminklas ir palaidojimai miesto centre erzina visus. Vis kalbama, kad karių palaikai bus garbingai perlaidoti, o paminklas išgabentas, tačiau gėlės žydi, o herbas blizga.
Trumpai sustojame aikštėje prie bažnyčios, kiek atokiau nuo paminklo su sovietine simbolika. Gidė papasakoja, iš kur kilo Palangos vardas.
Romantiškiausiai skamba versija, kad Palanga – tai pasaulio pabaiga. Dar kita versija, jog Ronžės upelis, kurį kažkodėl pakrikštijo Rąže, kadaise turėjo Palangos vardą. Dabartinis vardas atėjo tuomet, kai žmonės čia atsikėlė iš aukštupio.
Taip pat gana įdomi versija, jog žodis „paliai“ senojoje kalboje reiškia pelkėtą žemą vietą. Prie šio žodžio pridėta galūnė, būdinga šiems kraštams. Pavyzdžiui – Gondinga.
Sakoma, kad didžiojoje Palangoje, kuri tęsiasi 25 kilometrus iki pat Būtingės, vienu metu gali ilsėtis apie 100 tūkst. poilsiautojų. Ypač saulėtomis savaitėmis – iki 200 tūkst.
Antroji stotelė – Kurhauzas pačioje J.Basanavičiaus gatvės pradžioje. Tai pirmasis Palangos viešbutis ir restoranas. Dabar jų – kelios dešimtys. Tačiau ir šie nesutalpina visų poilsiautojų.
Turistai sutalpinami tik todėl, kad privačių namų savininkai atvykėliams nuomoja savo patalpas.
Sakoma, kad didžiojoje Palangoje, kuri tęsiasi 25 kilometrus iki pat Būtingės, vienu metu gali ilsėtis apie 100 tūkst. poilsiautojų. Ypač saulėtomis savaitėmis – iki 200 tūkst.
Kurhauzas – tikras kurorto simbolis. Grafas J.Tiškevičius maždaug 1877 metais šioje vietoje įkūrė erdvų restoraną, kuris netrukus buvo išplėstas bei čia įkurtas pirmasis kurorto viešbutis.
Čia vykdavo šokiai, spektakliai, koncertai. Mėgo užsukti ir ilsėtis pats Jonas Basanavičius, kurio vardu ir pavadinta gatvė jūros link. 2002 metais pastatą pasiglemžė liepsnos. Dalis pastato po dešimtmečio buvo atstatyta. Kita dalis dar užtverta, o už tvoros darbų poslinkio nesimato – vien griuvėsiai.
1930 metais, užsiliepsnojus klebonijos pastatui, supleškėjo visas Palangos centras.
Ugnis kadaise paženklino ne tik Kurhauzą. 1938 metais, užsiliepsnojus klebonijos pastatui, supleškėjo visas Palangos centras.
Būtent dėl to kurortas neturi senamiesčio. Tik trečią bažnyčios variantą, nes ankstesni taip pat sudegė.
Kur toliau? Einame Vytauto gatve į pietus. Už Kurhauzo pastebime blizgančią koncertų salę. Tai turėjo būti rekonstrukcija, tačiau ankstesnis pastatas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus ir pastatytas naujas.
Viskas būtų gražu, jei Palanga surastų šiai koncertų salei koncesininką. Jo vis neatsiranda, nors pastatas užbaigtas praėjusių metų pabaigoje.
Šiek tiek tolėliau – senoji Palangos vaistinė. Senas medinis ir istorija kvepiantis namas pamena, kaip čia dirbantis vaistininkas sukūrė „Trejų devynerių“ receptą. Mums užteko fantazijos tik šį kūrinį paversti alkoholiniu gėrimu.
Taip pat šiame pastate veikė sovietinio režimo saugumo organai. Akmeninis užrašas skelbia, jog čia prasidėjo Palangos gyventojų vargai – už šių sienų buvo nulemtas daugybės tremtinių likimas.
Dar kiek toliau – Gintaro dirbtuvės. Mažame namelyje prekiaujama gintaro dirbiniais, o pas meistrą galima pačiam nusišlifuoti savo gintaro gabalą, jį pradurti.
Pirmame aukšte už širmos kabo įspūdingas kūrinys – tai rekordinio ilgio gintaro karoliai. Karolių ilgis – 282,10 metro. Svoris – 16,048 kg. Galima teigti, jog tai ilgiausi gintaro karoliai pasaulyje.
Rekordas buvo pasiektas 2005 metų birželio 4 dieną, iš pavydo – Liepojos gintaro meistrai tuomet buvo suvėrę perpus trumpesnius karolius.
Beje, jei norite pamatyti tikrą gintaro prekybą Palangoje, teks ateiti į turgų savaitgalį. Tai autentiška Palangos tradicija, kuri neturi nieko bendro su mugėmis ir paveikslėliais iš gintaro trupinių.
Štai ir priėjome Palangos Birutės parko pagrindinius vartus. Būtent taip jis turėtų būti vadinamas. Ne tik dėl to, kad parke dunkso Birutės kalnas su visu išsaugotu senuoju pušynu.
101,3 ha plote telpa ne tik įspūdinga augalijos įvairovė, bet ir legendos, istorija.
Parko autorius architektas Edouard’as Fransua André savo planuose šį parką buvo pavadinęs Birutės vardu. 101,3 ha plote telpa ne tik įspūdinga augalijos įvairovė, bet ir legendos, istorija.
Ant kalno kunigaikštis Kęstutis pamilo Birutę, o šalia esantys pilkapiai su krikštais mena ir šeštą mūsų eros amžių.
Galima sakyti, jog tai yra istorinė Palangos pradžia, jau nežiūrint į tai, kad čia gyveno žmonės dar gerokai prieš mūsų erą.
Parke esantys grafo Tiškevičiaus rūmai, kurie jau senokai virto Gintaro muziejumi, yra svetingi visiems Palangos svečiams.
Šiuo metu ekspozicijos yra gerokai atnaujintos ir tapo interaktyviomis. Mažiau lentynų su eksponatais ir daugiau tikrojo pažinimo.
Beje, šalia Gintaro muziejaus stovinti Laiminančio Kristaus skulptūra turi įdomią istoriją, sufleruojančią atsakymą į skaudų klausimą, ką daryti su sovietine simbolika Palangos centre.
Skulptūra, kurią Tiškevičiai kadaise atgabeno iš Paryžiaus, sovietmečiu buvo nuversta, sudaužyta ir išvežta į ketaus liejyklą.
Jei okupantas uoliai griovė mūsų paminklus ir statė savuosius, ko verti argumentai, jog kūjis ir pjautuvas neva yra mūsų istorijos dalis?