„Kai jau susipažinom su žmona, ji matė, kad aš šiek tiek kitoks esu ir namuose mažai būsiu. Pas mane viskas dažnai keičiasi, vis atsiranda naujo. Žino, kad jeigu sugalvoju – kitaip nebus, – sako Giedrius, paklaustas, kaip šeima reaguoja į aibę veiklų.
– Dabar savaitgaliai tokie ir yra – arba su motociklu, arba su lėktuvu skraidai, arba išvažiuoji į mugę su kūriniais. Vasarą Biržuose aš kaip ir retas svečias.“
Giedrius Panevėžyje dirba vaikų sklandytuvų instruktoriumi, skraido ir lėktuvėliu, kai gali – atsiduoda savo aistrai motociklams, o žiemą užsidaro dirbtuvėse. Jo rankose senas ir jau net apipuvęs ąžuolas atgimsta burėmis, gervėmis ar šviestuvais (FB: GRART).
Viskas prasidėjo prieš maždaug penkerius metus, kai Kupiškyje atidarinėjo kavinukę ir suko galvą, kaip ją padaryti originalesne, kad žmonės užsuktų ir dėl interjero. Su bičiuliu sumeistravo ąžuolinį kaustytą stalą, tuomet dairėsi netradicinių šviestuvų. Akis užkliuvo už draugo atsiųstos nuotraukos, kur senas balkis apvyniotas laidais, lempomis. „Gražu! Pagalvojau – negi čia sunku padaryto tokį dalyką“, – nusijuokia Giedrius.
Iškart nusprendė, kad reikia rinktis ąžuolą, prisirankiojęs nuopjovų meistravo, meistravo – ir sumeistravo. Tuomet ėmė kirbėti mintis – o kodėl kažko nepabandyti padaryti ir pardavimui. „Padariau dar vieną, tik ir po šiai dienai jis pas mane patį kabo“, – šypsosi jis.
Palaipsniui naujasis hobis Giedrių vis labiau įtraukė. Niekada anksčiau nei susijęs su kūryba, nei staliaus darbais, jis ėmė daugiau domėtis technika, amatais, dalyvauti kursuose.
„Kai pradėjau, net nežinojau kaip atskirti ąžuolą nuo kokios kitos medienos. Draugo staliaus klausiau – tai kaip čia atskirti? Tas sako – „Kaip kaip – ąžuolas yra ąžuolas“, – prisimena Giedrius. Bet dabar jau žino: „Vienas dalykas, jis sunkesnis. Ir tiesiog elementaru – eini, atrandi supuvusį daiktą, medį. Gali su koja per jį treptelti, jeigu jis nesulūžo – ąžuolas. O visas kitas sulūžta.“
Ąžuolą savo kūriniams jis pasirinko dėl to, kad yra kietmedis ir pūva tik iš išorės. Nuvalius sutrūnijusią dalį, lieka kietas medis, kuriam šimtus metų niekas neatsitiks.
Dirbtuvėse jis ir rodo dar neapdorotus medžių gabalus – visi pro juos kažkur lauke praeitumėm net nesusimąstydami, kuo jie gali virsti. Apipuvę, apsamonoję, apkerpėję... Bet būtent tokie ir įdomesni, nes turi ir savą istoriją, ir turi paslapties – niekad nežinai iš anksto, kas gims ąžuolą nusmėliavus.
„Daugiausiai ieškau jo buvusiose sodybvietėse, kurios jau yra išnykusios. Dažniausiai likę tik kontūrai, dar medžiai aplink auga, o iš buvusių namų išsiplojusios guli kur ąžuolo detalės. Pavyzdžiui, čia tvoros elementas – toks išskaptuotas“, – į rankas paėmęs rodo.
Dažniausiai į „medžioklę“ Giedrius išsiruošia žiemą, kai sniego nėra, bet žemė būna pašalusi – tuomet augmenija sukritusi, lengviau pastebėti medieną. Turi pririnkęs jau šimtus įvairiausių dalykų, kurie laukia savo eilės – nuo nedidelių medžio gabalėlių iki šešiametrių balkių.
Yra ąžuolo parsinešęs ir iš pelkės. Išduoda – jeigu ąžuolas ilgiau prabūna po žeme arba vandenyje, mediena pajuosta, tad kūriniai būna natūraliai juodi.
„Tada visų pirma džiovinu, – aiškina jis. – Reikia, kad medis būtų sausas, nes kitaip neišsmėliuosi. Pats nesmėliuoju, vežu į įmonę – kur su profesionaliais kompresoriais išvalo.“
O tada ir prasideda kūrybinis procesas. Niekad nežinai, kiek kietmedžio ir kokios formos yra likę aptrūnijusiame daikte. Tik pamatęs ezultatą Giedrius bando įžvelgti, su kuo ta forma asocijuojasi. Pavyzdžiui, pakelia vieną jau išvalytą objektą – ir jam jis primena žuvį. Jau mintyse piešia vaizdą, kad ji gali virsti gražia restorano emblema.
Kad idėja virstų realybe, Giedrius praleidžia nemažai laiko. Pas jį garažuose – begalė sendaikčių, kurie tuomet papildo medį. Seni čiaupai virsta kabyklos kabliukais, uždėjus senovinį lempos gaubtą gimsta šviestuvas...
„Pasiimi tą pagaliuką ir kraipai, sukioji, nešioji, galvoji jam gal kojas, gal metalines detales. Dar su kalviu pasitari. Dedi laidelius, bandai juos paslėpti, dažai, gal tada reikia kažką keisti... Pražaidi kokią savaitę. O kartais ir padedi metams, nes nežinai, ką daryti“, – apie procesą pasakoja Giedrius.
Kai kurie darbai kuriami su bendraminčiais kalviais. Pats juokiasi, kad jau net nekyla minčių išmokti dar ir kalvio amato – nieko tuomet nebespėtų. Vien kiek laiko užima daiktų paieška: „Čia, Biržuose, yra trys metalo laužai, tai visą dieną praktiškai sugaišti – kol pasikrausi, kol pasišnekėsi – vis tiek bičiuliai jau per tiek laiko. Tą medį vis vežioji, tampai...“
Įduodamas medį į kalvio rankas, Giedrius sako duodantis jam laisvę. Nusako savo idėją, kuo jis regi virstant ąžuolą, bet kartais viskas apsiverčia aukštyn kojomis – tiesiogine to žodžio prasme. Štai įspūdinga gervė Giedriaus vizijose buvo kažkoks kitoks gyvūnas, turėjo akį. Bet kalvis medį apvertė – ir iš jo gimė gervė.
Būtent tokią kūrybos laisvę Giedrius ir pats labai vertina, tad ją duoda ir kalviui. „Jei man suteikia laisvę, man žymiai lengviau sukurti, nei kai duoda konkretų užsakymą“, – pripažįsta jis.
Iš dalies gal dėl to ir sunkokai einasi užsakymai – juk kol nenusmėliuosi medžio, tai net nematysi jo formos, negalėsi pasakyti, ką iš jo galima pagaminti. „Kol jo nenuvalai, nežinai, kaip jis konstruotis, kas iš jo dėliosis, kaip susijungs. Ir – ar jums patiks. Pradirbsiu prie kokio staliuko aš mėnesį, jums netiks – tai ir jūs laiką sugaišit, ir aš“, – kalba Giedrius.
Tačiau jeigu užsakovas pasitiki Giedriumi, duoda jam erdvės, tuomet darbai einasi sėkmingai. Pavyzdžiui, iš senų verpimo ratelių sukonstravo staliukus.
Svarbu ir į Giedriaus kūrinius žvelgti su polėkiu. Štai, tarkim, rodo į vieną ir juokiasi: „Jeigu artėja Kalėdos, tai čia yra eglutė. Jeigu ruošiuosi į Jūros šventės mugę – tai čia burė“.
Kūrėjas karts nuo karto dalyvauja mugėse – tiek miesto švenčių, tiek, pavyzdžiui, baldininkystės parodose. Tik finansinės naudos dar net iš tolo nematyti – Giedriaus kūriniai nėra pigūs (pavyzdžiui, minėta eglė-būrė – kiek daugiau nei 200 Eur, žibintą galimą įsigyti už 380, gervę – už 800 Eur), tad mugėje ekspromtu pirkėjų vargiai atsiranda. Tačiau atsiranda kontaktai, plečiamas pažįstamų ratas – o gal tai prives ir prie bendradarbiavimo.
Giedrius pripažįsta, kad ko jam labiausiai reikia – tai žmogaus, kuris rūpintųsi pardavimo reikalais. „Aš čia daug įdedu darbo, daug leidžiu laiko, bet su internetu dirbti aš tingiu, turgavot – ta dalis man jau viskas, juokiasi. – Galiu kelias dienas šveisti, būti dulkėse, bet tegu parduoda kažkas kitas.“
Jis skaičiuoja, kad hobis tikrai nėra pigus – per penkerius metus investuota gal apie 15 tūkst. Eur. Bet tai, kad kūryba neatsiperka, entuziazmo Giedriui nė kiek nenumuša. „Tikrai ne, net jeigu ir neparduodi. Laikyti kur turiu – sausai, gražiai. Vaikam galų gale bus palikimas. O ateis tas laikas kažkada, kai pasiseks.“
Jo galvoje verda ir kitų minčių – gal imtis mažesnių darbų kūrimo, tuomet ir jų kaina galėtų būti mažesnė, žmonės noriau įsigytų. Nors labiausiai jis visgi didžiuojasi įspūdingu ąžuoliniu kavos staliuku, sveriančiu 140 kg ir daugiau nei metro skersmens.
„Pusantrų metų prie jo dirbu. Medis buvo visas skylėtas, reikėjo išvalyti, išpoliruoti. Aišku, dabar kai jau žinau, kaip viską daryti, greičiau padaryčiau, bet tada... Krapštai, valai, darai, palieki... Vien smėliuoti gal kokius penkis kartus kaladę vežiau“, – prisimena jis.
Su pasididžiavimu rodo ir į jo kartu su dukra pagamintą kūrinį. Pagal dukros vardą ir gimė pavadinimas „GRART“. G ir R – Giedriaus ir dukros Rusnės pirmosios vardų raidės.
Dukra nuo penkerių bene septynis metus lankė keramiką, jie abu yra kažkada net surengę bendrą savo darbų parodą. Tik dabar paauglė dukra jau kiek apleidusi lipdinius, bet Giedrius sako tikįs, kad gal dar grįš vėliau.
Kad toli sunku pabėgti nuo šeimos pomėgių ir aistros, rodo ir jo su tėčiu santykis. Giedriaus tėtis – žymus aviatorius Stanislovas Čepaitis, pats iš medžio daręs nedidelius medinius sklandytuvėlius („Zyles“) vaikams, restauravęs vadinamuosius „kukurūznikus“, dirbęs ir staliumi. O prieš kelerius metus sukonstravo ir prancūzų aviatoriaus Henri Farmano prieš 100 metų pagaminto biplano „Farman 3“ kopiją.
Nors Giedrius sako staliauti tėčiui nepadėjęs, bet aistra aviacijai užsikrėtė. Moko vaikus sklandyti Broniaus Oškinio vaikų aviacijos akademijoje, pats skraido ir lėktuvu.
O kad dar nebūtų nuobodu gyventi, Giedrius prasitaria, kad neseniai įsigijo ir sodybą vienkiemyje. „Ten dar irgi yra planų – gal ir dirbtuvėles persikelti, gal ir renginiams pritaikyt. Bus dar viena sritis – mažai dar veiklos“, – nusijuokia jis.
Sekite G.Čepaitį feibuke – „GRART“.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
