Šioje ganėtinai sparčioje kelionėje buvo nuo pradžių aišku: Australiją teks aplenkti, bet ką daryti su Naująja Zelandija? Nuspręsta apsistoti tik ties pietine sala – ta pačia, kurios pasakiškas gamtovaizdis vertė aikčioti milijonus „Žiedų valdovo“ gerbėjų. Aplenkiant Šiaurę, kuri irgi puiki, bet tam jau reikėtų daugiau nei šešiolikos dienų.
Planas – paprastas, bet tuo pačiu sudėtingas. Skrydis iš Fidžio į Kraistčerčą per Oklendą – didžiausią šalies miestą ir tarptautinį oro uostą. Toliau – kelionė nuomotu automobiliu apsukant solidų ratą aplink pietinę salą, užsukant į vieną kitą vietovę jos gilumoje. Viso labo – 2800 kilometrų puikiais (kaip paaiškėjo, ne visuomet) kivių šalies keliais.
Švelnus atvykimas
Po ano bauginančio „Air Pacific“ skrydžio patamsyje virš Ramiojo vandenyno ir kelių purtančių kaulus vidinių reisų šis nacionalinių Naujosios Zelandijos avialinijų pervežimas atrodo kaip prima balerinos šokis ant naujo parketo. Ir atstumas niekinis – 2157 kilometrai plius dar šiek tiek tarp dviejų salų.
Tarkime, prieš skrydį nusiraškėte obuolį ir pamiršote jį rankiniame bagaže. Ši klaida jums kainuos apie 800 litų (ir obuolį).
Bevizis režimas – puikus dalykas. Einame kaip per sviestą. Toliau – rimtesnis patikrinimas. Muitinė. Ne kokia nors apsnūdusi Šengeno erdvės tarnyba, o tikra – žinanti kaip, ko ir pas ką ieškoti.
Tarkime, prieš skrydį nusiraškėte obuolį ir pamiršote jį rankiniame bagaže. Ši klaida jums kainuos apie 800 litų (ir obuolį). Tokių istorijų buvome girdėję jau anksčiau, todėl jokios biomasės ar kriauklių lagaminuose neturėjome. Todėl jiems beliko mažai vilčių teikiantis objektas – medinis kavos gėrimo dubuo iš Fidžio.
Išpakavę, pakrapštinėję ir vėl užantspaudavę mostelėjo – kelias laisvas.
Sveiki atvykę į svajonių šalį. Tik tas oras po Okeanijos klimatinės palaimos visai nedžiugina – tarsi anksčiau laiko būtum grįžęs į Europą. Lapkritis Oklende turėtų būti šiltesnis, bet ne – lynoja, apsiniaukę, apie 18 laipsnių šilumos. Tuo metu nė neįtariame, kad nuo šiol kasdien darysis vis šalčiau, lyg Pietų pusrutulyje artėtų ne vasara, o žiema.
Bet mes to nežinome ir ramiai keliaujame toliau – aukštyn į dangų, virš užgesusių ugnikalnių ir žalių slėnių, Kuko sąsiaurio, palei vandenyno krantą Kraistčerčo link.
Kryptis – į Pietus
Daugelis turistų į pietinę salą atvyksta trimis keliais. Vienas – keltu iš Velingtono. Kitas – lėktuvu į Kvynstauną. Trečias, mūsų pasirinktasis, į Kristaus bažnyčios vardu pavadintą miestą, kurį šįmet vasarį žiauriai suniokojo žemės drebėjimas. Į šį griuvėsiais virtusi kadaise gražų miestą dabar nėra ūpo. Pagal planą, viena nakvynė netoli oro uosto, o tada – į kelią.
Būtent čia pradedančiam kelionę tenka apsispręsti (geriau tai padaryti dar prieš atvykstant) – kuria kryptimi važiuoti. Mes pasukome žemyn, Dunedino ir Inverkargilio kryptimi. Į Pietus. Šiuo atveju tai reiškė dar didesnės darganos ir šalčio paieškas. Bet tuo pačiu – ir gamtos stebuklų virtinę.
 |
| L.Dapkus/Ten mes nevažiuosime |
Kai kitą rytą sėdau už baltos „Toyota“ vairo nebelijo, tačiau pūtė stiprus vėjas. Vairas, kaip ir priklauso britų kadaise valdytoje teritorijoje, buvo įtaisytas dešinėje pusėje. Įgūdžiai, kadaise įgyti kitose tokiu principu sutvarkyto eismo šalyse, grįžo negreitai. Visa laimė, kad šioje saloje ir žmonių, ir mašinų palyginti mažai, todėl apsiprasti su sistema buvo lengviau, nei būtų kur nors Tokijuje ar Londone.
Tiesa, buvo viena įkyri problema, dėl kurios kaltinau įpročio galią: pirmosiomis dienomis vietoj posūkio vis čiupdavau valytuvų svirtelę, ir atvirkščiai. Mat kai vairas dešinėje, jos montuojamos priešingai, nei esame įpratę. Ten dar kartą įsitikinau, kiek dalykų gyvenime darome automatiškai, negalvodami ir kaip sutrinkame, kai kas nors sukeičia elementarią, įprastą tvarką.
Tas pats ir su durelėmis: prireikė kelių klaidingų žygių į kairiąją pusę, kol apsipratau, kad vairuotojas turi įlipti iš dešinės.
Dėmesio, kiviai!
Greičio limitas miestuose – 50, keliuose – 100 kilometrų per valandą. Tai – sąlyginis greitis, nes daug kur nepavyks važiuoti nė 70 km/h greičiu – vingiai, skardžiai ir kiti kalnų sudėtingumai. Keliai daugiausia po vieną juostą, bet svarbesniuose greitkeliuose kas kelios dešimtys kilometrų įrengta po papildomą lenkimo juostą.
Kelio ženklai – panašūs kaip ir kitur, bet akį rėžia įspėjantys apie gyvūniją. Nepervažiuok kivio, atsargiai – pingvinai, avys, karvės ir taip toliau. Tokių ženklų daugybė, bet akivaizdžiai per mažai. Ko jau ko, bet suvažinėtų gyvūnų ant asfalto ten mačiau daugiau ne visose iki tol aplankytose šalyse.
Gyvūnijos ten daug, savisaugos instinktai apmirę. Kad ir tie į savižudybę linkę lyg ir vieversiai, strikinėjantys ant kelio ir paskutinę akimirką pakilę ir besitaikantys pranerti priešais priekinį stiklą. Važinėjau beveik neviršydamas greičio (sustabdė tik kartą, bet pasigailėjo kaip turisto), bet du kartus susidūrimo išvengti nepavyko: kartą sparnuotis trenkėsi į bamperį, kitą sykį – į anteną. Abu berods liko gyvi. Kivio ar pingvino ant kelio nesutikome.
Antrasis sustojimas šioje saloje buvo išties keista vieta ant jūros kranto, Moerakyje, kurį toli už šios šalies ribų garsina du verti dėmesio objektai. Kokie – rytojaus pasakojime.
 |
| L.Dapkus/Kryptis į Pietus |
