Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Esu tikra, kad kiekvienas lietuvis galėtų įvardyti bent vieną Raudondvarį ir jame esantį dvarą. Keletą iš jų anksčiau aprašiau ir aš. Visgi, retas žino, kad Raudondvario kaimą turi ir Šiaulių rajonas, jį galima rasti netoli Žarėnų.
Į Raudondvarį veda duobėtas vieškelis, tačiau juo ilgai važiuoti nereikia. Vos atvykus, vaizdas nedžiugina – kaimas nyksta. O ir jame kokiam prašalaičiui tikriausiai net nesinorėtų stabtelti, žvalgytis, mat čia labiausiai dėmesį atkreipia nebent milžiniškas sovietmetį primenantis ūkinės paskirties statinys. Gal tai grūdų džiovykla, gal malūnas ar sandėlis. Šalia jo matyti kelios fermos. Vargo vakarienė, – pamanytum ir keliu nutoltum tolyn.
Už to didžiulio, vaizdą gadinančio ūkinio pastato slypi labai įdomūs mūriniai Raudondvario dvaro rūmai. Artėjant prie jų, supranti, kad ir kai kurios fermos kadaise priklausė šiai dvaro sodybai.
Gal bet kuriuo kitu metų laiku aptariamas Raudondvario istorijos liudytojas atrodytų blankiau, tačiau it auksu nusidažiusių medžių lajų rėmuose rūmai tarytum trykšta bohemiškumu.
Stovi prieš juos tame tyloje skendinčiame kaime ir jautiesi lyg būtum skolingas, lyg kaltas... Gal dėl to, kad Raudondvario dvaro istorija kažkodėl išblanko iš žmonių atminties, ištirpo iš visa ką žinančios krašto istorijos.
Iš rakandais apkrautų pamatų galima spręsti, kad kažkam net ir avarinės būklės rūmai yra namai. Apėjusi statinį ir grįžusi prie stačių laiptų, tarpduryje išvydau stovinčią garbingo amžiaus moterį.
Nepažįstamosios paklausiau, ar ji čia gyvena. O šioji atsakė, kad taip, dargi patikslino – jau 40 metų...
Žinoma, kitados ši moteris nebuvo vienintelė rūmų gyventoja. Kolūkio laikais įstabios architektūros pastatas buvo suskirstytas į butus, kuriuose kūrėsi šeimos.
Įspūdingai raudondvarietės lūpose nuskambėjo tie keturi dešimtmečiai gyvenimo metų gražiausiame dvaro statinyje, tad jau spėjau apsidžiaugti, jog išgirsiu daugybę atsiminimų ar bent jau kažkokių senosios dvaro istorijos detalių.
Stovi prieš juos tame tyloje skendinčiame kaime ir jautiesi lyg būtum skolingas, lyg kaltas...
Vos paklausus apie tai, ar sutiktoji kažką žino apie Raudondvario dvarininkus, jo istoriją, šioji tik bumtelėjo, kad nieko nežino. Dargi apmaudžiai tarstelėjo, kad pastato niekas neremontuoja ir jis baigia sugriūti.
Mėginau susibendrauti, bet gal trūko žavesio, gal įtartinai atrodė tas ant kaklo kyburiuojantis fotoaparatas, o gal tiesiog ne ta nuotaika, todėl šių slėpiningų dvaro rūmų gyventoja daugiau kalbėtis nepanoro.
Taip ir liko išvystas grožis be savo praeities. Apie jį nėra jokios informacijos Kultūros vertybių registre, apie jį neužsimenama jokiame Šiaulių rajono dvarus įvardijančiame sąraše ar mano turimoje literatūroje, kurioje aptariamas Lietuvos architektūros paveldas – dvarų sodybos.
Laimei, pavyko rasti prieš daugiau nei 22-ejus metus „Šiaulių krašte“ publikuotą straipsnį, kuriame minimas ne koks kitas, o būtent šis – visų pamirštas – Raudondvaris.
Straipsnyje R. Žadeikytė aprašo Raudondvario gyventojų prisiminimus, kuriuose paaiškėja ir buvusių dvaro valdytojų pavardė – Heidemanai, nors dažniau vietiniai juos vadindavo Eidmaniais.
Vienas iš dviejų brolių Heidemanų, sulaukęs 70 metų, vedė kiek jaunesnę dvaro tarnaitę Lyzę. Jį raudondvariečiai vadindavo Ponu, o jaunesnį brolį – Ponaičiu. Kalbama, kad Raudondvario dvaro šeimininkai nebuvo linkę bendrauti su kitais to meto turtingaisiais, neturėjo jie ir artimų giminių ar palikuonių.
Iki šiol nežinoma, koks tikrasis brolių Heidemanų likimas. Ponia Lyzė palaidota netoliese, o broliai Heidemanai per Antrąjį pasaulinį karą išsiruošė bėgti į Vokietiją, tačiau kaimo gyventojus buvo pasiekusi žinia, kad dvarininkus iš traukinio išlaipino ir sušaudė rusai. Dar kalbama, kad sušaudė tik vyresnįjį brolį, o jaunesniajam pavyko pasprukti.
Taip ir liko dvaras, ištaigingi rūmai kaimo žmonių rankose. O kaip elgtis su visu tuo Heidemanų turtu neaišku iki šiol... Neaišku, kam reikia lopyti yrančius rūmus ir kas turi apie visa tai pasakoti...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
