Gana spontaniškai nukeliavus jūros krantu Helio ir Aistmarių (lenkiška dalis) nerijomis, toliau viskas vystėsi kaip filme „Forestas Gampas“.
Nutarėme, jei jau nuėjome tiek, tai gal reikėtų nueiti Latvijos jūros krantu? O jei jau nuėjome ir čia, ar nenuėjus ir iki Vokietijos? Taip viskas ir prasidėjo.
Kelionėms niekada specialiai nesiruošėme. Viskas vykdavo gana spontaniškai.
Kaip sakydavo didysis kombinatorius Ostapas Benderis: pirmas ėjimas – E2:E4, o toliau, kaip Dievas duos.
Ir nors kone po kiekvieno kelionės etapo prisižadėdavome kitam etapui ruoštis atsakingiau, tačiau kiekvieną kartą šis pažadas taip ir likdavo neištesėtas. Kaip ir kitas pažadas neiti daugiau nei 40 km per dieną.
Viskas vykdavo gana spontaniškai. Kaip sakydavo didysis kombinatorius Ostapas Benderis: pirmas ėjimas – E2:E4, o toliau, kaip Dievas duos.
Retai neviršydavome šio atstumo, tačiau nuolat pasiteisindavome nedėkingu gyvenviečių išsidėstymu.
Antai atkarpa tarp Vladyslavovo ir Lebos (Lenkija). Padoresnės gyvenvietės neradę nuklampojom apie 62 km. Be to, nuėjus šį atstumą smėliu dar teko paėjėti ieškant maisto ir nakvynės.
Kadangi kelionėm galėjom skirti tik po keletą dienų, visą kelią suskirstėme 2–4 dienų etapais. Dvi dienos nuo Kolkasrago iki Ventspilio, keturios – nuo Ventspilio iki Būtingės. Lietuvai užtenka dviejų dienų.
Dvi dienos Aistmarių (lenkiškos dalies) ir Helio nerijoms. Dvi – Gdansko įlanka, trys – nuo Vladyslavovo iki Darlovo ir dar keturios – nuo Darlovo iki Svinouiscio. Iš viso 19 dienų, maždaug 750 km.
Kadangi smėliu eiti sunkiau nei miško takeliu, vidutinis ėjimo greitis buvo apie 4 km per valandą. Tiesa, reikėtų prisipažinti, kad liko neįveikta Rusijos dalis. Kol kas ši visomis prasmėmis egzotiška kranto atkarpa – ateities planuose.
Planuojant keliones svarbu buvo neiti per sezono įkarštį, kadangi saulėtą dieną brautis pro sausakimšus žmonių kurortų paplūdimius nesmagu. Kita vertus, norėjosi šiltesnio oro ir ilgesnės dienos. Todėl visi kelionės etapai buvo suplanuoti gegužės arba rugsėjo mėnesiais.
Keliaujant norėjosi sugaišti ir kuo mažiau laiko, todėl daiktų ėmėme minimaliai. Vienintelė pasilepinimo priemonė, ilgainiui tapusi nuolatine kelionių palydove – termosas kavos ir plytelė šokolado, pageidautina su razinomis ir riešutais.
Nakvynė: laukinė, bet ne palapinėse
Iš karto apsisprendėme miegoti pakeliui pasitaikančiose gyvenvietėse, tad ir palapinės neėmėme. Tiesa, vieną kartą teko pasinaudoti tentu, kuriuo apsiklojome nakvodami ties Irbės upeliu Latvijoje, kadangi tarp Kolkasrago ir Ventspilio – itin retai apgyvendinta teritorija.
Nuo Ventspilio situacija buvo kiek šviesesnė, bet ir čia geriau nakvynės vietą susiplanuoti iš anksto. Taip jau istoriškai, politiškai ir demografiškai susiklostė, kad poilsiautojų srautas Latvijos pajūryje koncentruojasi Rygos įlankoje, tad pagrindiniai kurortai atviroje pakrantėje yra uostai: Ventspilis, Paviluosta, Liepoja.
Dar yra kelios mažesnės gyvenvietės, tačiau jų nedaug. Artėjant prie Lietuvos nakvynės problemą padeda spręsti lietuviai, supirkę pajūrio sodybas. Latviams užpelkėjusios žemumos tarp Papės ir Lietuvos yra visiškas užkampis, sunkiausiai pasiekiamas iš bet kurios Latvijos vietos. O lietuviams – kaip tik.
Tiek poilsinėse, tiek ir privačiose sodybose dominuoja lietuviški užrašai, pavyzdžiui, „Privati valda“, „Praėjimo nėra“ ar „Teritorija stebima vaizdo kamera“.
Keliaujant šia naujakurių teritorija kyla dvejopas jausmas – viena vertus, lyg turėtum pasijusti grįžęs namo, tačiau, kita vertus, kažkokie nejaukūs ir apleisti tie namai. Jei lygintume nakvynės sąlygas latviškai ir lietuviškai kalbančiose teritorijose, Latvijoje skiriasi tiek švara, tiek paslaugos, tiek ir dėmesys. Deja, viskas – ne lietuvių naudai.
Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje, mažų kurortų tankis yra iš dalies didelis. Einant krantu gyvenviečių ženklai akivaizdūs. Latvijoje galima eiti visą dieną ir nepamatyti jokios užuominos į civilizaciją, o Lietuvoje būtinai bus laiptų ar medinių takų per kopagūbrį, stendų, paviljonų ar gelbėjimo stotis. Be to, yra Klaipėda, kurios niekaip nepraeisi nepastebėjęs.
Lenkijoje pajūrio gyvenviečių koncentracija labai netolygi. Masinio susigrūdimo mėgėjams skirta Gdansko įlanka bei jos prieigos, o tarp Vladyslavovo ir Rovio gyvenviečių poilsiautojų itin reta.
Ši teritorija – duoklė natūraliai gamtai (įkurtas Slovinų nacionalinis parkas). Keliaujant nuo Rovio link Vokietijos mažų, jaukių, iš tolo matomų kurortinių gyvenviečių nestinga, kaip ir nakvynių vietų. Didesnė problema – ieškoti nakvynės ne sezono metu, vakare ir tik vienai nakčiai.
Visi maži miesteliai, kokie jaukūs jie bebūtų, vakarais tampa spąstais bandantiems iš jų ištrūkti pakeleiviams. Po šeštos valandos vakaro tikėtis iš miestelio išvykti autobusu neverta.
Tokios sąlygos ne itin džiugindavo kambarių nuoma užsiimančių verslininkų. Tekdavo šiek tiek paklaidžioti, tačiau galiausiai susitarti pavykdavo visada. Tiesa, kartais rasdavome kambarį be rankšluosčių, muilo ir patalynės. Tačiau kai po dienos ėjimo svajoji tik apie tai, kaip ištiesti kojas, šie nepatogumai ne esminiai.
Be to, visi maži miesteliai, kokie jaukūs jie bebūtų, vakarais tampa spąstais bandantiems iš jų ištrūkti pakeleiviams. Po šeštos valandos vakaro tikėtis iš miestelio išvykti autobusu neverta. To nepavyko padaryti nei Latvijoje, nei Lenkijoje.
Iš Darlovo (Lenkija) po šeštos vakaro neišvykome nei autobusais (jų tiesiog nebuvo), nei pakeleivingais automobiliais (jie nestojo). Taigi, pasiekęs gyvenvietę vakare, esi pasmerktas joje ir pernakvoti.
Kelionės pajūriu specifika
Pirmiausia – smėlis. Jo čia neišvengsi. Jis visoks: smulkus, stambus, klampus, suplūktas. Po kelių dienų ėjimo jo rasi slapčiausiose kūno vietose. Tai – smėlio valdos.
Trumpi sustojimai smėliui išsikratyti iš batų tampa įprasti. Su tuo tenka susigyventi. Tiesa, pasitaiko ir smulkiais rieduliais padengto kranto, bet tai dar blogiau.
Pirmiausia – smėlis. Jo čia neišvengsi. Jis visoks: smulkus, stambus, klampus, suplūktas. Po kelių dienų ėjimo jo rasi slapčiausiose kūno vietose.
Labiausiai į neviltį varo stambiagrūdis rusvos spalvos smėlis. Lietuvoje jis tyko keliautojų ties Melnrage ir pietinėje Juodkrantės dalyje.
Tai pats klampiausias smėlis. Klampus ir atvežtas smėlis, supiltas papildyti mažėjančias kranto smėlio atsargas (tokių vietų gausu Lenkijoje).
Maloniausia eiti smulkaus smėlio gerai supluktais paplūdimiais. Lietuvoje (o gal net visame pietrytiniame Baltijos jūros smėlėtame krante) arti idealo yra Smiltynės-Alksnynės paplūdimiai.
Klampiame smėlyje ieškant tvirtesnio pagrindo tenka eiti palei pat vandenį, tačiau čia tyko kiti pavojai. Pirmiausia, kiek besisaugotum net ir nedidelių bangelių, vis tiek kelis kartus per dieną sušlapsi.
Kitas dalykas – šlaito polinkis. Einant pėda būna nuolat pakreipta. Ilgiau taip paėjus įskausta pėdos sąnariai, o kojinė apsisuka aplink pėdą. Idėjos eiti basomis, kuri iš pradžių pasirodė kaip išganinga galimybė, ilgainiui teko atsisakyti, nes dėl ilgo ėjimo šaltu paviršiumi prasidėdavo pėdos uždegimas.
Dar vienas ėjimo pajūriu bruožas – atvira erdvė. Čia nuo vėjo, saulės ir lietaus nepasislėpsi. Jei į veidą imdavo pūsti stiprus vėjas, tempas krisdavo, o padildomos energijos sąnaudos buvo nukreipiamos pasipriešinimui įveikti. Taip pat ir saulė. Jei Latvijoje pirmoje dienos pusėje paplūdimys dažnai slėpdavosi šešėlyje, tai Lenkijoje, pasikeitus kranto orientacijai, saulė dažnai lydėdavo nuo ryto iki vakaro.
Palankių aplinkybių rinkinys – suplūktas smėlis, lygus paviršius, gaivus vėjelis, pučiantis į nugarą, ir saulė pro debesį – pasitaikydavo itin retai, tačiau priešingas...
Viena neišvengiamų kliūčių tokioje kelionėje – į jūrą įtekantys upeliai. Dauguma jų perbrendami ar net peršokami. Tačiau tokių kaip Venta, Bartuva, Nemunas, Vepša ar Parsenta neperbrisi.
Bandyti perplaukti – taip pat ne išeitis, kadangi kiekvienos didesnės upės žiotyse neišvengiamai bus uostas, kurio laivakelį forsuoti nėra saugu ir dėl srovių ar laivų, ir dėl uostų įplaukos kanalų saugumo tarnybų. Todėl visas į jūrą įtekančias nebrendamas upes tekdavo apeiti.
Tai pareikalaudavo papildomo laiko, tačiau buvo neišvengiama. Šia prasme pati nedėkingiausia atkarpa – Gdansko įlankoje, kur mažiau nei 50 km atkarpoje tenka kirsti Gdynės ir Gdansko uostus bei dvi Vyslos atšakas.
Blogiausia tai, kad šių kliūčių taip lengvai neapeisi. Jų apėjimas užtrunka ilgiau nei pats ėjimas jūros krantu. Šiame kliūčių ruože bene lengviausia – ryčiausia pagrindinė Vyslos atšaka. Čia upės pakrante iki kelto – tik apie tris su puse kilometro.
Vienintelis trūkumas, kad keltas kelia tuomet, jei susirenka bent trys mašinos, o ne sezono metu ne visuomet tai įvyksta gana greitai. Šį nepatogumą gali atpirkti nebent tai, kad jei nusišypsos laimė, galima pastebėti ruonius, besikaitinančius ant seklumų, besiformuojančių ties upės žiotimis, ar paklausyti paukščių čiulbėjimo, kurio čia nestinga pavasarį abipus Vyslos vagos įsteigtame ornitologiniame draustinyje.
Tęsinys – kitame straipsnyje, kurio 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ ieškokite rytoj.