Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.
Iššūkis – militarizuotos pakrantės ir moterų paplūdimiai
Vertėtų paminėti ir militarizuotas pakrantes. Regioniniai skirtumai čia akivaizdūs: jei Latvijoje, artėjant link Liepojos, nieko susijusio su karine atributika, išskyrus užrašą „Škēdes poligons“, nematėme, tai Lenkijoje, priartėjus prie karinio poligono, esančio vakariau Ustkos ir besitęsiančio beveik iki Jaroslawieco, tik laimingo atsitiktinumo dėka (prieš pat poligoną mus aplenkė gerai nusiteikęs bėgikas, kuris čia pat buvo sulaikytas, o kadangi dokumentų neturėjo, buvo palydėtas iki karinio automobilio, kuriame, matyt, buvo per mažai vietos dar dviem nesusipratėliams iš Lietuvos) atsipirkome kelių kadrų panaikinimu iš fotoaparato bei iškilminga priesaika, jog esame paprasčiausi turistai, nelinkintys nieko blogo Lenkijai.
Tai mums kainavo gerą pusdienį aplinkkelio ieškojimui: kaimeliai su autobusų stotelėmis be tvarkaraščių, vietiniai, nežinantys, kada turėtų važiuoti autobusai, ir nestojantys automobiliai. Visa tai varė į neviltį. Galiausiai pavykusio susitranzuoti (vienintelio per visą kelionę!) automobilio vairuotojo pirmas klausimas buvo: ar mes ne pabėgėliai? Gelbėjo tai, kad kolega Donatas neblogai kalba lenkiškai.
Egzotinė kliūtis, svetur nežinoma, o Lietuvoje neišvengiama – moterų paplūdimiai.
Nežinia, ar dar kur nors pasaulyje yra toks dalykas, kaip atskiri tik moterims ir tik vyrams skirti paplūdimiai, bet Lietuvoje jie privalomi kiekvienoje kurortinėje gyvenvietėje.
Egzotinė kliūtis, svetur nežinoma, o Lietuvoje neišvengiama – moterų paplūdimiai. Šios erdvės statusas prilygsta privačiai valdai, kurią pažeidęs gali tikėtis visokių netikėtumų.
Net gegužės mėnesį pakaitinus saulutei, kai prie jūros gali pamatyti vieną kitą beslampinėjantį lankytoją, moterų paplūdimiuose gali pasijusti kaip vasarą. Ypač arčiau Klaipėdos ar Palangoje sezonas juose atsidaro oficialiai jam dar neprasidėjus.
Šios erdvės statusas prilygsta privačiai valdai, kurią pažeidęs gali tikėtis visokių netikėtumų. Net oficialiai pakeitus moterų paplūdimio vietą, moterys dar kelerius metus neužleidžia buvusių pozicijų. Pavyzdžiui, Pirmojoje Melnragėje jau keleri metai iš buvusios paplūdimio vietos moterų neišvaro nei policija, nei gresiančios baudos.
Pirminė moterų paplūdimio vieta buvo ties II-ojo pasaulinio karo vokiečių priešlėktuvine baterija Nordmole. Šie karo metais nepasitarnavę įtvirtinimai šiuo metu atlieka simbolinę moterų pasipriešinimo funkciją. Tiesa, moterų požiūris į įsibrovėlius laikui bėgant kinta. Anksčiau vyravusį tūžmingą pyktį, kartais peraugantį į grasinimus susidoroti, keičia lengva pašaipa (tokia, kuri lydi vyrus, patekusius į išskirtinai moterų teritoriją, tarkim, dalyvaujant gimdyme) ar net visiškas ignoravimas.
Kraštovaizdis: ar skiriasi Baltijos jūros krantas Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje?
Apsilankius pietryčių Baltijos pajūrio kurortuose galima susidaryti įspūdį, kad šios pajūrio dalies kraštovaizdžiui būdingi smėlėti paplūdimiai, įrėminti kopagūbrio, apžėlusio smėlį mėgstančia augalija. Taip yra tik iš dalies.
Didelė šios kranto atkarpos dalis būtent tokia ir yra, ypač Kuršių, Aistmarių ir Helio nerijos, kuriose be smėlio daugiau nieko ir nėra. Bet labiausiai šį įspūdi sustiprina tai, kad visi pietryčių Baltijos jūros kurortai (su itin retomis išimtimis) įsikūrę būtent smėlėtose pakrantėse.
Keliaujant labiausiai akis atsigaudavo ten, kur smėlio sumažėdavo ir atsiverdavo jūros ardomi per amžius glūdintys ne smėlio klodai. Dažniausiai tai morenos klifai – aukšti, žemi, įmantriausių formų, įvairiai sluoksniuoti.
Morena – ruda, pilka, su smėlio, gargždo ar riedulių tarpsluoksniais. Paplūdimiai ties jais siauri, gargždingi ar nusėti rieduliais. Toks krantas – tikra egzotika.
Latvijos turistiniuose bukletuose kaip gražiausias klifų krantas minimas Jūrkalnės-Ulmalės ruožas, tačiau tai tik dalis tiesos. Įspūdingų klifų netrūksta ir šiauriau Ventspilio.
Nemažai tokių vietų ir Lenkijoje. Bene didžiausi klifai – tarp Dzivnuvo ir Mendzyzdrojų.
Lietuvoje, kaip žinia, aukščiausias morenos klifas – „Olando kepurė“ – yra tarp Karklės ir Girulių, tačiau gražiausi klifai, nors ir neaukšti, yra tarp Šaipių ir Karklės. Tai viena egzotiškiausių kranto atkarpų Lietuvos pajūryje.
Be morenos, jūra, kaip itin retus inkliuzus, atidengia ir kitokias nuogulas. Nedidukus gitijos – sukietėjusių senovinių ežerinių nuogulų – klifus matėme tik du kartus: šiauriau Ventspilio Latvijoje ir tarp Nechožo ir Revalio Lenkijoje.
Dar vienas itin retas kraštovaizdžio elementas – žemi durpių klifukai. Bene raiškiausias jų pavyzdys – pusiaukelėje tarp Papės Latvijoje ir Būtingės Lietuvoje. Šią kranto įvairovę nulėmė praeities geologiniai ir šiuolaikiniai krantodaros procesai.
Nedidelis klimato kitimas, einant nuo Latvijos link Vokietijos, nulėmė augalijos įvairovę. Latvijoje morenos klifai apaugę išimtinai pušynais su eglynų intarpais, o Lenkijoje pušynai dalijasi pajūrį su bukų giraitėmis ir šen bei ten įsiterpiančiomis robinijomis.
Dar vienas regioninis skirtumas susijęs su žmogaus veikla, jei dar tiksliau – su kranto vadyba. Tarkim, Latvijoje kol kas nėra griežto pajūrio juostos įstatymo, reglamentuojančio veiklos krante, todėl niekas galvos nenuraus, jei paplūdimyje pasistatysi palapinę ar susikursi lauželį.
O jei gyveni ant jūros kranto ir nerimsti dėl jūros bangų ardomo kranto netoli savo langų, gali imtis iniciatyvos kranto „apsaugai“. Pavyzdžiui, suversti kalną statybinių atliekų taip, kad pakrante jas apeinant tenka ne tik įlįsti į jūrą, bet ir saugoti kojas, kad netyčia neužliptum ant styrančios surūdijusios armatūros.
Tokių savamokslių kranto apsaugos priemonių teko matyti tik ties trimis sodybomis (visos – tarp Bernati ir Lietuvos). Kitur, ar krantas būtų smarkiai ardomas, ar tik šiek tiek – jokių kranto tvirtinimo priemonių nėra. Nėra jokio kranto tvarkymo ar tvirtinimo požiūrio valstybiniu mastu. Tačiau, keliaujant Latvijos pajūriu, to visai ir nepasigedome.
Lenkijoje – visiška priešingybė – nėra nė vienos vietos, kur būtų galima vaikščioti ar degintis kopagūbryje (Lietuvos poilsiautojui – tai nesuvokiamas akibrokštas). Ties gyvenvietėmis daug kur jį juosia tinklinė tvora, o nuošalesnėse vietovėse apsiribojama lentelėmis, informuojančiomis, jog lankymasis kopose griežtai draudžiamas.
Kranto tvirtinimui taip pat lenkai nepagaili nei fantazijos, nei pinigų. Matyt kiekviena vaivadija, o gal net ir valsčius, gali atskirai spręsti kranto tvarkymo klausimus, todėl skirtingose kranto vietose galima matyti krantus, tvirtinamus šakomis, įkastais nendrių ar karklų žabais, gabionais, būnomis, tetrapodų metiniais, bangolaužiais, galiausiai – betoninėmis sienelėmis ir atvežtiniu smėliu. Kartais visas kurorto jūros krantas (geriausias pavyzdys – Jaroslawiec) būna tiek prikimštas betono, kad jokios kalbos negali būti ne tik apie pasikaitinimą paplūdimyje, bet ir pasipliuškenimą jūroje.
Bandančiam tai atlikti gali grėsti rimti kūno sužalojimai. Nuosaikiai tvarkomas Lietuvos krantas užima tarpinę padėtį tarp natūralumo Latvijoje ir dirbtinumo Lenkijoje. Žinoma, gal kažkur norėtųsi didesnės laisvės, o kažkur didesnio suvaržymo, tačiau kranto priežiūra ir jo tvirtinimas yra gana subalansuoti. Matyt, teturint to kranto vos apie 90 km, negalim sau leisti daug eksperimentuoti.
Asmeniniai potyriai
Einant visuomet jautiesi einantis kažkokia riba. Iš vienos pusės, žvelgiant į jūros platybes, jauti bekraštę erdvę, be užuominos į atstumą ir mastelį. Nors iš tikrųjų ta bekraštė erdvė plyti tik maždaug 5 km, ir toliau nuplaukusi valtelė stebėtojui bus jau už horizonto. Spėju, kad panašiai galima pasijausti keliaujant dykuma. Tačiau pats nesi toje erdvėje. Esi tik jos pasyvus stebėtojas, saugiai stebintis tuštumą. Iš kitos pusės – kopagūbris ar klifas su retais upelių suformuotais slėniais, susiaurinantis regėjimo lauką daugiausia maždaug iki 200 m (tokios santykinės platybės atsiveria tik piečiau Kolkasrago Latvijoje ir ryčiau Lebos Lenkijoje).
Ši bekraštė erdvė suteikia ir laisvės pojūtį, ir galimybę grįžti į save
Kitas jausmas, neapleidžiantis keliautojo, kad esi ne visai gamtoje. Po kelių dienų keliavimo smėliu pasiilgsti „gamtos“, kurią pajunti tik nutolęs nuo jūros, kai įeini į mišką, pamatai apžėlusį nendrėmis ir viksvynais užpelkėjusį ežeriuką, išgirsti nepažįstamų paukščių čiulbėjimą, užuodi samanų, žolės ar dumblo kvapą. Grįžti prie jūros ir vėl – tuštuma, sterilu, jokio kvapo ar garso (išskyrus bangelių mūšą). Toks gyvybės stygius.
Tačiau tuo pat metu – visiškos laisvės pojūtis, kai pačiam norisi išsiplėsti iki begalinių apimčių (susidūrę su tokia situacija žmonės dažnai net rankas išskleidžia į šonus, tarsi norėtų skristi, o gal tiesiog patogiau pasijusti begaliniame mastelyje ar susiurbti į save kuo daugiau begalybės). Ši bekraštė erdvė suteikia ir laisvės pojūtį, ir galimybę grįžti į save.
