Tai – ne taip ir toli nuo tiesos. Dar neseniai Islandijoje buvo labai nedaug medžių, kuri visus žavėjo atviromis erdvėmis, vulkaninėmis uolomis ir ledynais. Pievas tik kur ne kur pagyvindavo krūmokšniai. Nors toks peizažas išliko vyraujantis, pastaraisiais dešimtmečiais į šalį grįžta medžiai.
Šylantys orai leidžia medžiams augti greičiau, o šalyje randamos rūšys, kurios anksčiau Islandijoje nebūtų sugebėję išgyventi.
Tokie pokyčiai didžiąja dalimi vyksta dėl šylančio klimato, kuris sukuria sąlygas naujų rūšių medžiams augti. Šylantys orai leidžia medžiams augti greičiau, o šalyje randamos rūšys, kurios anksčiau Islandijoje nebūtų sugebėję išgyventi.
Miškų tyrimų centro vadovo Adalsteinno Sigurgeirssono teigimu, besikeičianti augalija šaliai atneš daug naudos: atsiranda daugiau biologinės įvairovės, sukuriamos sąlygos įvairesnėms rekreacinėms veikloms, stabdo dirvožemio eroziją.
Naujai pasodinti miškai pritraukė nykštukų (mažiausių Europos paukščių), genių ir ilgaausių pelėdų kolonijų. Šios paukščių rūšys – ekologiškai naudingos. Jos nekenkia šalyje jau gyvenančiai faunai, o kartu ir padidina gyvūnų įvairovę.
Naujieji miškai taip pat suteikia daugiau galimybių turistams mėgautis Islandijos gamta. Pavyzdžiui, viename neseniai pasodintame miške, kuris vadinamas Heidmorku, per metus apsilanko daugiau nei 600 tūkst. žmonių.
Dar viena nauda – medžiai padeda užkirsti kelią dirvožemio erozijai, nuo kurios stipriai jau kelis dešimtmečius kenčia Islandija. Vienas tyrimas parodė, kad apsodinus Islandijos upių pakrantes, tai ne tik stabdytų žemės eroziją, bet ir pagerintų vandens kokybę – tiek, kad lašišų populiacija padidėtų penkis kartus.
Beveik trečdalis šalies teritorijos vadinama „drėgna dykuma“.
Seniai, dar prieš į šią Atlanto vandenyno salą įžengiant vikingams, beržų miškai dengė apie 40 proc. jos teritorijos. Deja, vikingai per kelis amžius juos arba iškirto, arba sudegino. Tuomet nutiko taip, kaip ir nutinka su daugeliu vulkaninės kilmės dirvožemių – prasidėjo erozija. Beveik trečdalis šalies teritorijos vadinama „drėgna dykuma“ – tai reiškia, kad yra pakankamai lietaus medžiams ir kitiems augalams augti, tačiau smėlėtame juodžemyje jie negali giliai įleisti šaknų, o reikalingų mineralų jau seniai šioje žemėje nebėra.
XX a. pradžioje Islandijoje praktiškai nebeliko miškų, net palengva jie grįžta. Dabar medžiai dengia 1,5 proc. šalies teritorijos, o vien pernai jų buvo pasodinta 3,2 mln. Daugumą jų pasodino ūkininkai ir savininkai privačiose žemėse. Šį procesą finansiškai rėmė valdžia – taip buvo ir kuriamos naujo darbo vietos miškininkystės ūkyje, ir laukiama ilgalaikės naudos dėl erozijos stabdymo. Šis miškų planavimas prasidėjo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, ir jau pasodinta daugiau nei 107 mln. medžių.
Dauguma medžių – vis dar per jauni, kad juos būtų galima nukirsti, tačiau kasmet miškai apretinami, ir to prireikia vis dažniau.
Didžiąja dalimi tai lemia šiltėjantis klimatas, kuris, šils ir toliau. Esant palankesniems orams ir pailgėjus augimui tinkamam sezonui, medžiai auga ir greičiau. Pasak A.Sigurgeirssono, dabar jie auga maždaug 50 proc. sparčiau nei septintajame dešimtmetyje.
Besikeičiantis klimatas lemia ir naujų medžių rūšių atsiradimą. Pavyzdžiui, prieš 20 metų būtų buvę beveik neįmanoma šalyje surasti tokių vertingų medžių kaip ąžuolų, bukų, rododendrų, obelų, kriaušių ar vyšnių. Dabar šių medžių atsiranda vis daugiau ir jie jau pradėjo duoti vaisius.
Nėra gražu gerai kalbėti apie klimato kaitą. Ji sukelia blogas pasekmes daugeliui, tačiau Islandijoje ji padėjo miškininkystei, – sakė A. Sigurgeirssonas.
„Nėra gražu gerai kalbėti apie klimato kaitą. Ji sukelia blogas pasekmes daugeliui, tačiau Islandijoje ji padėjo miškininkystei“, – sakė A. Sigurgeirssonas.
Temperatūrai visame pasaulyje augant, medžių pasiskirstymas planetoje paprastai slenka ašigalių link. Tai atrodo pakankamai geros žinios toms vietovėms, kurioms trūksta augmenijos. Tačiau Islandija atrodo išimtis iš taisykles – daugelyje nemiškingų vietovių tokie pokyčiai dažnai siejami su problemomis.
Pavyzdžiui, 2007 metais tyrimas atskleidė, kad šiauriniams miškams slenkantis šiauriau, pietinės jų dalys sparčiai nyksta. Naujos medžių rūšys nesugeba augti taip greitai, kaip sparčiai nyksta senosios. Klimato pokyčiai taip pat siejami su padažnėjusiais miškų gaisrais. Be to, šylant klimatui prognozuojamos didesnės ir intensyvesnės sausros, tai vėl pakenks atšiauresniuose regionuose augantiems miškams. Galiausiai, klimato kaita taip pat sudaro geresnes sąlygas parazitams, tokiems kaip kalnų pušų vabalams, kurie yra nuniokoję milijonus akrų JAV ir Kanadoje.
Tačiau Islandijoje niekas nesiskundžia – priešingai, medžiai ir miškai tampa naujuoju tautos apsėdimu. 2,3 proc. gyventojų jau priklauso įvairioms miškininkystės asociacijoms, kurios padeda sodinti medžius, šia tema šviečia žmones.
Vienintelį nerimą kai kuriems kelia tai, kad daugiausiai sodinama sitkinių eglių, rusiškų maumedžių, Aliaskos tuopų, pušų ir beržų. Tik pastarieji yra vietiniai. Kitos rūšys – atvežtinės. Kai kurie baiminamasi, kad egzotinės rūšys gali neigiamai paveikti bioįvairovę – pavyzdžiui, beržas auga palyginti lėtai ir nėra toks aukštas.
Tačiau šalyje, kurios kraštovaizdį žmogus keitė daugiau nei tūkstantį metų, šis argumentas neįtikina. Specialistai teigia, kad augalų situacija Islandijoje ir taip nėra natūrali, o atvežtinės rūšys yra būtinos miškininkystės industrijai, nes vietinės auga per lėtai. Be to, vėjuotoje šalyje juk smagu pasislėpti nuo atšiauraus vėjo už medžių.
