Islandijos saloje mažai žmonių ir miestų, dar mažiau kelių, apskritai civilizacijos. Ši šalis – tikra geologijos ir geografijos knyga, kurią skaityti ir suprasti tikras džiaugsmas. Juk kur kitur, taip netoli nuo Lietuvos, vienoje vietoje, galima pamatyti ugnikalnių, lavos laukų, ledynų, karštųjų versmių, fumarolių, sulfatarų, kraterinių ežerų, kalderų, tektoninių lūžių, grabenų ir daugybę kitokių su vulkanine veikla susijusių objektų?
Islandiški vulkanai
Iš mokyklinių vadovėlių daugelis žino, kad Islandijoje ne tik gausu ugnikalnių, bet vienas iš jų – Hekla, yra pats aktyviausias. Norintiems saloje pamatyti kūginių ugnikalnių (tokių kaip Etna ar Vezuvijus), turinčių išraiškingus kūgius, teks nusivilti. Islandijos vulkanai žemi, o kai kurias kalveles, galinčias spjaudyti ugnį ir pelenus, iš tolo ugnikalniais sunku net ir pavadinti.
Islandijoje yra maždaug 200 ugnikalnių, susitelkusių trisdešimtyje vulkaninių sričių. Čia susitelkę kone visi mūsų planetoje žinomų tipų (pagal formą, sandarą ir išsiveržimų pobūdį) vulkanai. Dauguma jų verčia klampią bazaltinę lavą, tačiau yra ir tokių, kurie išmeta pelenų su vulkaninėmis bombomis. Jų galima pamatyti visoje saloje, ramiai pūpsančių pakelėse, kalvų šlaituose ar ugnikalnių papėdėse, nė neįtariant, jog šie akmenys kadaise buvo išsviesti į orą ir išsibarstė kas kur.
Islandijai būdingi plyšiniai ugnikalniai, kai lava liejasi pro lūžius ir sudaro plokščias bazalto dangas. Pagal tokį plyšį paprastai susidaro keli ar net keliolika atskirų kūgiukų, iš kurių išsiliedama lava formuoja ištisinę, gana lygią dangą, kuri ir sudaro didžiąją salos dalį. Tačiau nereikia nusiminti, nes būtent tokiuose lavos laukuose net ir vairuotojas-mėgėjas gali pasijusti tikru ralistu. Smagus greitis, dulkės ir adrenalinas garantuotas. Ir ko gi ne Islandijos dykumų „Dakaras“?
Istorijos ir geologijos sąlyčio vieta
Į bet kurios kelionės po Islandiją programą paprastai yra įtraukiamas Tingvedliro (Thinvellir) slėnis.
Turintys supratimą apie šios šalies lankytinus objektus, žino, kad ši, vos 50 kilometrų atstumu nuo sostinės Reikjaviko nutolusi vieta, yra tikroji Islandijos širdis. Šioje vietoje, prieš 930 metų, pirmą kartą buvo sušauktas Altingas (Islandijos parlamento susitikimas), kuris čia kasmet rinkosi iki pat 1789 metų. Tad ne nuostabu, jog kai kurie islandai šią vietovę vadina senąja Islandijos sostine.
Tingvedliro slėnis (nacionalinis parkas) sutampa su ypatingai aktyvia vulkanine sritimi, kuria driekiasi Vidurio Atlanto kalnagūbrio ašis, skirianti Šiaurės Amerikos ir Eurazijos plokštes. Dėl gilią praeitį menančios istorijos ir nepaprastai gražių vaizdų kasmet slėnyje apsilanko per 250 tūkst. žmonių.
Nors slėnis driekiasi prie didžiausio saloje Tingvadlavatno ežero (o tai vienas iš skaidriausių ežerų pasaulyje, kuriame matomumas siekia net 60 metrų!), lankomiausia slėnio vieta yra laikomas Almannagjá lūžis. Kasdien čia atvyksta daugybė turistų, vedini smalsumo pamatyti istorinę islandų vietą ir geologinį fenomeną.
Ypač didelį įspūdį palieka pasivaikščiojimas lūžio kryptimi nutįsusiu tarpeklio dugnu. Kelionių vadovuose rašoma, jog plačiai išsižergus šioje vietoje, viena koja stovėsi Europoje, o kita – Amerikoje.
Pirmasis Altingas
Islandų istorijoje nepaprastai reikšmingi 930 metai. Tais metais Grimuras Geitskor jam priklausančiame Tingvedliro slėnyje sušaukė pirmąjį Altingą, į kurį sukvietė trylikos vietinių tingų (klanų vadų) seniūnus bei didžiausių šeimų vyresniuosius aptarti svarbių reikalų. Ši data laikoma pirmuoju parlamento susirinkimu Europos istorijoje.
Toji vieta, matomai, pasirinkta neatsitiktinai. Aukštų uolų papėdėje puiki akustika, arkliams netrūko vandens ir ganyklų, žmonėms – žuvies ir medienos, visiems pakako vietos. Altingas čia rinkdavosi kasmet dešimtą vasaros savaitę. Svarbiausia diena buvo ketvirtadienis – „Thors Dag“. Tą dieną čia susirinkdavo iki 5000 žmonių! Nemažai jų, pasinaudodami proga, pasilikdavo slėnyje savaitei ar dviem: varžėsi vieni su kitais sportinėse rungtyse, bendravo su giminėmis ir draugais, dalijosi patirtimi, prekiavo ar net kėlė vestuves.
Prezidentų, seimo pirmininkų ar panašių pareigų tais laikais nebuvo. Altingo vyresnįjį, vadinamą Liogsiogumadur („įstatymų kalbėtoją“), rinkdavo trims metams. Rašto tais laikais irgi nebuvo, tad įstatymų kalbėtojai visus potvarkius ir įstatymus „nešiojosi“ atmintyje. Iki 1118 m. visiems girdint juos sakydavo ant įstatymų uolos. Vėliau, atsiradus raštui, įstatymus imta skaityti.
Net ir po to, kai Islandija atiteko Norvegijai, Tingvedliro slėnyje ir toliau rinkosi Altingas, buvo leidžiami įstatymai. Danų viešpatavimo laikais ši vieta prarado turėtą reikšmę, o 1843 m. Altingas buvo perkeltas į Reikjaviką.
Šiais laikais Tingvedliro slėnyje vyksta visos svarbiausios valstybinės šventės. 1874 m. čia islandai šventė 1000 metų valstybės vardo paminėjimą, 1930 m. – 1000 metų pirmojo parlamento jubiliejų, o 1944 m. birželio 17 d. čia paskelbta nepriklausoma Islandijos Respublika.
Kas yra geizeris?
Dauguma žmonių, paklaustų, ką įdomiausio galima pamatyti Islandijoje, greičiausiai atsakytų – geizeriai. Neabejotina, jog tai įdomiausias gamtos objektas šalyje ir vien dėl jo verta vykti į Islandiją.
Saloje yra maždaug 250 terminių sričių, kuriose iš žemės trykšta daugiau kaip 700 karštųjų versmių. Tokią jų gausą galima paaiškinti ne tik aktyvia vulkanine veikla. Islandijoje iškrinta daug kritulių, tačiau dėl vėsaus oro tik dalis jų išgaruoja, tad likusi dalis arba nuteka arba susigeria į žemę ir patenka į plyšius uolienose. Dauguma plyšių yra horizontalios krypties, todėl vanduo gali laisvai cirkuliuoti ir įkaisti.
Tuos, kurie įsivaizduoja Islandijoje esą galybė geizerių, reikėtų šiek tiek nuliūdinti arba tiesiog įnešti aiškumo, kas yra tas geizeris, nes daugelyje literatūros šaltinių daroma ta pati klaida: geizeris maišomas su karštąja versme.
Pastaroji yra vieta, iš kurios išteka labai karštas, kartais verdantis vanduo, tačiau jis nešauna į orą, o burbuliuodamas ir skleisdamas supuvusio kiaušinio kvapą kaip eilinis upelis ramiai sau teka. Žodis geizeris kilo iš islandų kalbos žodžio „geysa“, reiškiančio trykšti. Taigi geizeris – taip pat versmė, tačiau karštas vanduo ir garai iš jos trykšta fontanais.
1647 m. žodį „geisyr“ pirmą kartą pavartojo tuometinis Islandijos vyskupas Brynjolfur Sveinsson. Ilgainiui Didžiojo geizerio vardas tapo bendriniu. Juo imta vadinti visas fontanais trykštančias karštąsias versmes.
Islandijos pasididžiavimas
Garsiausia karštųjų versmių ir pliupsinčių purvo klanų vieta Islandijoje yra Geysir. Ją išgarsino kelios versmės: Stori Geysir – Geysiras arba „Didysis geizeris“ ir Strokkur – Strokuras arba „Muštuvis“ (dar vadinamas „Sviesto puodyne“).
Didžiajam geizeriui yra maždaug 10 000 metų. Jo ertmė žemės paviršiuje yra 14 metrų skersmens, o požeminio kanalo gylis net 120 metrų. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad jis pradėjo trykšti 1294 m. po stipraus žemės drebėjimo. Galiūnas geizeris veikė daugiau kaip 500 metų, šaudamas vandens ir garų fontaną į 60 metrų aukštį. Tačiau 1915 m. staiga ėmė ir nurimo.
Nenorėdami su tuo taikytis, islandai pragręžė šoninį kanalą ir dirbtiniu būdu sumažino vandens lygį geizerio ertmėje. Eksperimentas pavyko, tačiau tik trumpam. Tada imta ieškoti kitų būdų, kaip pažadinti tinginį. Išradingi islandai sumojo, jog būtina sumažinti vandens paviršiaus įtempimą, kad vanduo galėtų lengviau tekėti iš karštų požeminių ertmių. Geriausia priemonė tam pasirodė muilas.
Taigi nuo 1950 iki 1970 metų per dideles progas į geizerio gerklę islandai suversdavo 50 kilogramų muilo, kuris išprovokuodavo geizerį. Šis ne taip aukštai kaip anksčiau, bet žmonių džiaugsmui ir šventės kulminacijai pabrėžti, išmesdavo vandens ir garų fontaną.
Ypatingomis progomis tokie eksperimentai vyko iki 1992 m., kol aplinkosaugininkai uždraudė prievartauti geizerį. Dabar jis saugomas valstybės, o geologai teigia, kad galutinai nurimo, nes kanale pastebimai sumažėjo uolienų temperatūra.
Vis dėlto įspūdis, žiūrint į milžinišką nurimusio geizerio angą, pritrenkiantis! Vanduo kilojasi aukštyn-žemyn, gaubiasi, atrodo, tuoj ims ir ištrykš. Deja...
Vienintelis Strokuras
Iš daugybės kunkuliuojančių versmių, it razinų bandelėje išsibarsčiusių 3 km² plotą užimančioje terminėje srityje, vienintelis veikiantis yra Strokuras – „Sviesto puodynė“. Toks pavadinimas jam suteiktas dėl to, kad jo kanalas apačioje susiaurėja kaip senovinė sviesto puodynė.
Šis geizeris „įsijungė“ po ilgos pertraukos, 1789 m., stipriai sudrebėjus žemei. Kelis dešimtmečius jis veikė taip nepriekaištingai, jog netikėtai sumažėjus jo aktyvumui, islandai pradėjo geizerį raginti – mėtė į jį akmenis ir velėną. Nuo durpingo dirvožemio vanduo nusidažydavo rusva spalva ir šokdamas į orą dar labiau visus stebindavo. Tačiau tokie eksperimentai galutinai užkimšo geizerio kanalą. 1963 m. imtasi rimtos rekonstrukcijos – išvalyta pagrindinė stemplė. Visų džiaugsmui – geizeris veikia iki šiol.
Vandens stulpą geizeris iškelia reguliariai, maždaug kas 5–8 min. Nors išsiveržimas vyksta tik kelias sekundes, tačiau savomis akimis pamatytas reginys neišblės visą likusį gyvenimą.
Tačiau karštųjų versmių lauke būtina laikytis griežtų reikalavimų: vaikščioti pažymėtais takais, nesiartinti prie klanų arčiau, nei leidžia apsauginė juosta arba linija. Žinoma, labai smalsu pažiūrėti žemyn, ypač po to, kai vanduo staiga pradingsta. Tačiau žmonės, nepaisantys elementaraus saugumo, karštais vandens garais gali ir apsideginti.
Geoterminė energija
Islandai gali girtis, turėdami unikalią galimybę naudotis neišsemiama žemės gelmių šiluma ir vandens energija. Daugiau kaip prieš šimtą metų garuojančiame vandenyje islandai skalbdavo drabužius ir tai buvo vienintelis šios gamtos gėrybės panaudojimo būdas.
1904 m. Islandijoje pradėjo veikti pirmoji geoterminė jėgainė. Nors energijai gaminti naudotas paviršinis karštųjų versmių vanduo, o tos jėgainės galingumas dabar gali sukelti nebent juoką, Islandija tapo viena pirmųjų pasaulyje, pradėjusių įsisavinti žemės gelmių šilumą.
Netrukus islandai sumojo, kad geoterminė energija gali pasitarnauti daržovėms ir vaisiams auginti. Taip netoli Reikjaviko įsikūrusiame Kveragerdžio miestelyje išdygo pirmasis didžiulis šiltnamių ūkis. Čia buvo auginamos ne tik gėlės, pomidorai, agurkai, morkos ir kitos daržovės, bet ir įvairūs tropiniai vaisiai.
Geoterminę energiją namams šildyti Islandijoje imta naudoti 1933 m. po to, kai atsirado galimybė prasigręžti į 1–2,5 kilometrų gylį ir pasiekti kelių šimtų laipsnių temperatūros vandenį. Šis technologinis žingsnis suteikė islandams didelių galimybių. Dabar net 86% šalies gyventojų namus šildo geoterminiu vandeniu, o plaukimo baseinai sudaro puikias sąlygas sportuoti ir mėgautis vandens malonumais visais metų laikais.
Reikjaviko įkūrimas taip pat sietinas su žemės gelmių šiluma. 874 m. į orą kylančių garų sužavėtas čia įsikurti nusprendė vikingas Ingolfuras Arnarsonas. Gyvenvietei suteiktas pavadinimas Reykjavik – „Dūmų įlanka“ išliko iki mūsų dienų. Šią istorinę vietą, beveik pačiame miesto centre, simbolizuoja du bazalto stulpai, iš kurių ir toliau nenutrūkstamai kyla garai.
Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Islandiją – 2019 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
