Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Melsvą rutulišką padangę matė šių malūnų statytojai, kurie su viltimis ir svajonėmis tikėjosi amžiams įkinkyti sparnuotąjį vėją. Galiausiai ateina metas, kai nebelieka žmonių, malūnų, buvusių sodybų, ištisų kaimų... Tik vėjas, dulkes pustantis, visada šalia.
Panašiomis mintimis sutinku kiekvieną apleistą milžiną, kurių tiek daug Pakruojo – malūnų - krašte. Čia vyrauja lygumos bei aidi, pučia pastovūs vėjai.
Vienas toks tuščiaviduris kolosas dunkso jau išnykusiame Janelionių kaime (Pakruojo r.).
Nors teko aplankyti nemažai malūnų, pastarasis laukų vienišius nustebino buvusios įrangos likučiais, dėmesingu ir kruopščiu pastatymu.
Neaišku, kada pradingo paskutiniai netoliese stovėję trobesiai ar į malūną vedęs kelias. Belieka įsivaizduoti mirusio kaimo vaizdą ir klampoti rapsais užsisėjusia dirva.
Malūno viduje liko tai, ko lengvai neišsineštum: guli masyvus statvolis, žemėje matyti jo tvirtinimo apatinis guolis, sienoje kyburiuoja sijos.
Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre nurodoma, kad šį malūną 1907 m. pastatė ūkininkas Dominykas Zuokas. Vėliau juo grūdus malė sūnus – Pranas, iki 1949 m. – vietinis kaimo gyventojas Povilas Adomaitis. Paskui statinys atiteko kolūkiui. Nuo 1950 m. malimo darbams pasitelkta elektra.
Apie 1980 m. lygumų gigantas jau buvo nebenaudojamas. Mažiau svėrusi technologinė įranga išvogta, pradanginta. Lyg to būtų maža, netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, malūne kilo gaisras.
Besižvalgant atrodo, kad tik viena malūno išorinė pusė buvo tinkuota, kita – akmeninė. Tai – laiko apgaulė. Kadaise visas Janelionių akmeninis vėjo malūnas buvo padengtas baltu kalkiniu tinku.
Dėbsant į pusę rūbo pametusį malūną, sušmėžavo kažkada perskaitytas Pablo Picasso pastebėjimas, kuris lietuvių kalba skamba maždaug taip: „Kuo vyresnis tampi, tuo vėjas stipresnis – ir jis visada tau į veidą...“.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
