Į Ispaniją moteris išvyko būdama 19-kos metų ir ten praleido net 15 metų. Gyvenimo nebūta lengvo, teko lieti prakaitą ir dirbti įvairiausius darbus. O.Gurnika pamena pradėjusi nuo paprasčiausių darbų – lėkščių plovimo, sodo darbų, aplinkos tvarkymo, apelsinų, o vėliau salotų rinkimo. Norint išgyventi teko suktis, kasdien dirbti ir dviejose, ir trijose vietose.
„Kai išvažiuojame, galvojame, kad ten bus pasaka, bet taip nėra. Turi dirbti, ir sunkiai“, – sako moteris.
Didelė problema Ispanijoje buvo kalbos barjeras, anuomet, anglų kalba čia nebuvo populiari, o vietiniai, kaip buvo juntama, itin myli savo kalbą, tad teko prisitaikyti. Pramokusi ispaniškai iš Telšių kilusi Oksana ragavo darbo fabrike, o vėliau gyvenimas ją nuvedė į virtuvę. Ši draugystė su maistu tęsiasi iki šiol, dabar jau Klaipėdoje.
Moteris sako buvusi nustebinta, kaip ispanai išnaudoja kiekvieną produktą iki pat smulkiausio.
„Kiaulės odelę nupjauna, pačirškina, padaro traškučius, uodegelės, viską. Buvo atradimas, kad žmogus nieko neišmeta. Jie nemėgėjai padažų, mėgsta gaminti paprastai ir greitai. Turėjau mokytojų, kurie patarė, daryk taip, anaip. Stebėjau, kaip gaminama, kas mėgstama“, – pamėna ispaniškoje virtuvėje besisukiujusi moteris.
Darbą Klaipėdoje rado iškart
Gyvenimas susidėliojo taip, kad į pajūrį gyventi sugrįžusi Oksana šiandien darbuojasi lietuviškų patiekalų smuklėje, esančioje Klaipėdoje. Darbą moteris rado vos grįžusi ir išsiuntusi pirmąjį CV.
„Kai grįžau į Lietuvą, negalvojau dirbti, vyras mane pakankamai gerai išlaikė, nusprendė, kad turiu auginti vaikus, būti mama. Bet aš išsiunčiau CV ir gavau virėjos darbą. Čia man buvo šokas, kai pasakė, kad reikės eiti į smuklę. Galvojau, ar sugebėsiu, tiek metų prabėgo, daro įtaką skirtingas gaminimo būdas, bet kaip gali užmiršti savo tautos virtuvę. Mane nustebino, kad čia viskas daroma rankomis, kiekviena bulvytė sutartuota, mėsytė sumalta, šokiravo“, – šypteli moteris, kurią į Lietuvą parvijo šeimyninės aplinkybės – susirgęs tėtis.
„Tėvo liga buvo sprendimas, kurį priėmiau ekspromtu, viską mečiau, susirinkau svarbiausius daiktus ir vaikus. Nesigailiu nė kiek, pamačiau savo tėtį. Kai ieškojau, kur grįžti, norėjau prie jūros, nes Ispanijoje gyvenome vos ne pajūry. Sakiau, jei į Lietuvą, tai tik prie jūros. Nesigailiu nė vieno žingsnio. Aš labai laiminga savo valstybėje, nes sunkumų yra absoliučiai visur. Čia turi artimuosius šalia savęs. Mano tėvai, brolis, sesė, jie šalia, tai vienas svarbiausių dalykų, bet kol neišvažiuoji, neįvertini“, – sako Oksana.
Mokykloje – pagalba vaikui
Į Lietuvos pajūrį sugrįžo dabar jau penkiametė jos dukra ir dešimtmetis sūnus, kuriam vos grįžus teko keliauti į pirmąją klasę. Moteris sako sulaukusi didžiulės paramos mokykloje, supratingumo, jog vaikui, kasdien girdėjusiam ispanų kalbą, lietuvių kalba nėra tokia artima.
Visai prie Klaipėdos, vienoje logistikos įmonėje save realizuoja ir iš Latvijos kilęs moters vyras, su kuriuo meilė gimė Ispanijoje, salotų laukuose.
„Jis puikiai kalba lietuviškai, šešiomis kalbomis šneka. Jis gyveno Lietuvos-Latvijos pasienyje, pasakojo, kad matė lietuvių televizijas. Jis, pamenu, mane laukuose laužyta kalba užkalbino, galvojau, kas čia dabar. Išmoko kalbą... Aš sakiau, jei nekalbėsi, kartu nebūsime. Ir aš latviškai moku. Uošvis buvo labai nustebęs, kai pradėjau kalbėti latviškai“, – abipusę pagarbą vienas kitam demonstruoja sutuoktiniai.
O.Gurnika neslepia, jog vyro atvykimas į Lietuvą buvusi staigmena. Ispanijoje įsivyravus krizei, jis darbą rado Jungtinėje Karalystėje, pora buvo ties skyrybų riba. Oksanai su vaikais grįžus į Lietuvą, slapta čia sugrįžo ir vyras.
„Tarsi vaikus aplankyti, bet skraidė pirmyn atgal su mašina ir grįžęs pasakė, kad susirado darbą ir grįžta“, – pasakojo moteris, patyliukais besidžiaugianti savo kuriama laime Lietuvos pajūryje.
„Nedrįstu sakyti... Sako, laimė, trumpas dalykas, bet šiandien esam laimingi“, – tikina uostamiestyje veikiančios lietuviškos virtuvės smuklėje besisukiojanti Oksana. Kai su ja kalbėjome, už lango baltavo sniegas. Iš Telšių kilusi dviejų vaikų mama prisiminė, kaip sugrįžusi čia, važiuodama pro pajūrio miškus verkė iš laimės vėl išvydusi snieguotas eglių viršūnes.
