Tikriausiai daugelis gali pasigirti pravažiavę visą Lietuvą, bet praplaukusius – turbūt ant pirštų suskaičiuotume. Žygio startas Ignalinos rajone Palūšės kaime, o finišas Nidoje. Plaukėme Lūšių, Šakarvos ir Žeimenio ežerais, Žeimenos, Neries ir Nemuno upėmis, Kuršių mariomis. Viso 540 km (Palūšė – Vilnius 150 km, Vilnius – Kaunas 160 km, Kaunas – Nida 230 km). Keliavome valtimi „Palūšė“, kuri pagaminta pagal Laplandiškos žvejybinės valties prototipą, ją išsinuomojome Palūšės valtinėje, šalia Meironių kaimo. Valtyje aštuoni irklai ir 17 sėdimų vietų.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Atgal į kelionės pradžią |
Pakeliui daugybė gamtinių, kultūrinių ir istorinių objektų. Praplaukėme net 8 valstybės saugomas teritorijas – Aukštaitijos nacionalinį parką, Pavilnių ir Verkių, Neries regioninius parkus, Kernavės kultūrinį rezervatą, Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioninius parkus. Kelionės finišas – Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
1 d. (Liepos 22 d., pirmadienis) 7.00 val. Šiauliai – ankstyvas ryto sambrūzdis, pasiglėbesčiavimas, atsisveikinimas su išlydinčiaisiais. Įlipom į autobusą ir su daina vykome į Palūšę. Išlipome raibuliuojančioje Lūšių ežero pakrantėje. Pasitarimas, mantos talpinimas į valtį, sambūrio vėliavos pristatymas. Kelionę pradėjom dešimt žmonių, vėliau prisijungs likę sambūrio nariai. Neišgąsdino net prasidėjęs lietus, griebėm irklus ir „Lik sveika, Palūše“! Tądien mus globojo Lūšių, Šakarvos ir Žeimenio ežerai bei Žeimenos upė. Jos ilgis bene 80 km. Taigi Palūšė – Kaltanėnai – Naujoji Brasta – Jusiai (netoli Švenčionėliai). Pirmoji stovyklavietė. Nuplaukėm apie 30 km. Šventinė vakarienė, dainos...
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Prieš išplaukiant |
2 d. (Liepos 23 d., antradienis) Pusryčiai, mantą į valtį ir pirmyn žemyn upe. Negąsdino net nenustojantis lietus. Nuotaiką pakėlė gražūs Žeimenos krantai. Pasiekėm Švenčionėlius, toliau Žeimenos ir Lakajos santaka. Apsistojom 5 km iki Pabradės. Viso apie 35 km.
3 d. (Liepos 24 d., trečiadienis) Vis dar lyja. Žeimena lengvai nepasiduoda, visur daug į upę nuvirtusių medžių, tenka imtis pjūklo ir kirvio norint prasiskinti toliau kelią. Pagaliau įplaukiam į Nerį. Upė daug platesnė už Žeimeną, tačiau negili ir labai daug akmenų, vienam tenka visą dieną prakiurksoti valties priekyje ir stebėti , kad neužplauktume ant povandeninių akmenų, o kitas turi meistriškai vairuoti pagal priekyje sėdinčio nurodymus. Apsistojam keli kilometrai iki Nemenčinės. Viso nuplaukėm apie 55 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Pagaliau sostinė |
4 d. (Liepos 25 d., ketvirtadienis) Greiti pusryčiai ir jau plaukiam pro Pavilnių ir Verkių regioninius parkus. Apie pietus jau sveikinsimės su Vilnium. Valio! Valio! – pamojuojam sostinei. Vėl užgulam irklus ir nepastebim, kaip atsiduriam ties Neries regioniniu parku. Kairiajame krante – Ausiutiškių konglomeratas – neįprastos formos darinys – nuosėdinė uoliena, kurią sudaro susicementavęs įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai. Vis labiau Neris darosi akmenuota ir seklesnė, trankomės į akmenis ir stringam seklumose. Pavargę apsistojame kažkur netoli Vievio, visiškai nėra jokių stovyklaviečių, tad tenka rinktis nedidelę aikštelę ant Neries upės šlaito. Viso nuplaukėm apie 75 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Kernavėj |
5 d. (Liepos 26 d., penktadienis) Iriamės tolyn ir švartuojamės Pajautos slėnyje. Kernavės kultūrinis rezervatas. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269 m.-1282 m.) valda. Aplankome visus piliakalnius ir plaukiam toliau. Čiobiškis. Čiobiškio keltas, kuris savo istoriją skaičiuoja jau nuo XIX a. pradžios. Tai srovės varomas lyninis keltas, kuriame nėra nei motorų, nei irklų. Tik tvirtas plieninis lynas prilaiko keltą, o galinga Neries upės srovė nuneša jį į kitą krantą. Neabejotinai unikalus Lietuvos technikos paminklas. Vėl karštligiškai bandome susirasti stovyklavietę, deja vandens turizmas Lietuvoje visiškai neišvystytas, nėra stovyklaviečių, nėra jokių ženklų, kad galėtume orientuotis kur esame, pagelbėja kur ne kur žvejojantys žmogeliai nurodydami artimiausią gyvenvietę. Atsitiktinumo dėka apsistojame Bučionyse netoli Kaišiadorių. Geranoriškai savo valdose leidžia apsistoti ponas Gintaras. Valio! – gaunam elektros energijos pasikrauti mobilius telefonus ir fotoaparatus. Viso įveikėm apie 45 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Čiobiškio keltas |
6 d. (Liepos 27 d., šeštadienis) Nutarėme pasidaryti poilsio dieną. Reikėjo susitvarkyti pramuštą Žeimenoje valties bortą ir išlaužtą irklo įstatymo vietą. Sodybos šeimininkai maloniai padėjo medžiagomis. Užlopėm prakiurusius čiužinius, pailsėjom ir laukėm prisijungiant likusių sambūrio narių.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Užtaisom skylę valtyje |
7 d. (Liepos 28 d., sekmadienis) Ryte atvažiavo dar penki sambūrio nariai, dabar jau pilna komanda. Padėkoję šeimininkams už šiltą priėmimą kraunamės mantą ir pirmyn. Trūks plyš šiandien privalėsime pasiekti Jonavą. Tai diena, kai galėsime sau pasakyti, kad įveikėme didžiąją dalį kelio. Pakeliui sutinkam Gaidelių (Gaidžio) akmenį – didžiausias Lietuvos upių akmenį. Planavom apsistoti Neries ir Šventosios santakoje. Deja, turėjome nuplaukti net iki Kačerginės. Dar kartą įsitikinom, kad Neries krantai visiškai apleisti, nėra nei vienos stovyklavietės ar bent tinkamos vietos apsistoti. Per visą laiką sutikome tik baidarininkus, kurie plaukė nedidelį atstumą. Neris visiškai nenaudojama vandens turizmui. Kokie nearti dirvonai verslui!!! Viso nuplaukėm apie 80 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Pirmasis sutiktas laivas Nemune |
8 d. (Liepos 29 d., pirmadienis) 9 d. Pailsėję vėl plaukiam toliau. Nemunas pasitinka platesne vaga pažymėtomis bojomis, čia jau galima atsipūsti – nėra taip seklu kaip Neryje ir mažesnė tikimybė atsitrenkti į kokį pasislėpusį vandenyje akmenį. Zapyškis. Miestelio bažnyčia (pastatyta 1578 m., nuo XX a. pradžios religinėms reikmėms nebenaudojama), A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus Vilkijoje, Seredžiaus piliakalnis. Nemuno pakrantės svetingesnės, jau yra įrengtos prieplaukos, deja ne visose yra būtiniausias dalykas – tualetas. Viso nuplaukėm apie 40 km.
9 d. (Liepos 30 d., antradienis) Veliuona, nuostabus miestelis ant kalno, žavinti istorija, švara ir neapsakomo grožio Nemuno slėnio panorama. Pilies ir Gedimino kapo piliakalniai, Raudonės pilis. Karšta, apie 32 laipsniai, išsimaudom Nemune ir toliau į kelionę. Apsistojame netoli Gelgaudiškio. Viso įveikėm apie 35 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Rusija čia pat |
10 d. (liepos 31 d., trečiadienis) Papusryčiavę einame į Panemunės (Vytėnų) pilį, visa kompanija išklausome gido pasakojimo apie pilies istoriją, įlipam į bokštą, atsiveria nuostabi Nemuno panorama. Ilgai gaišti negalim – mūsų dar laukia Jurbarkas. Smalininkuose reikėjo sutvarkyti pasienio formalumus, nes kairysis Nemuno krantas jau Rusijos teritorija. Būtina turėti galiojantį asmens dokumentą. Apsistojam ties Kazikėnais, ta pati problema – nėra stovyklaviečių, bet mūsų komanda neišlepinta – tiks ir nedidelė aikštelė krūmynuose. Visi pavargę imamės statytis palapines, kas ieško malkų, kas ruošia vakarienę, visai sutemus susėdame aplink laužą, aptariame dienos nuotykius. Viso įveikėm apie 40 km.
11 d. (Rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis) Kopėme į legendomis ir padavimais apipintą Rambyno kalną. I–VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė – skalviai, ryškiai išsiskyrusi iš gretimų genčių savo kultūra. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Panemunė, tiltas per Nemuną į Sovetską. Lieka mažai jėgų stovyklavietės ieškojimui, nors jų čia ir nėra. Apsistojam pievoje už geležinkelio tilto, nuplaukėm 45 km. Iki pat Rusnės mus lydėjo budri pasieniečių akis – reikėjo kiekvieną rytą ir vakarą paskambinti pasieniečiams ir pranešti apie mūsų buvimo vietą.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Tai bent vėjas |
12 d. (Rugpjūčio 2 d., penktadienis) Kelionė artėja link kulminacijos – beliko įveikti paskutinę Nemuno atkarpą ir apsistoti Nemuno deltos regioniniame parke arba Ventės rage. Labai vėjuota. Bangos didelės ir gąsdina moteris ir vaikus. Laimingai pasiekiame Ventės krantą. Surandame puikiai įrengtą stovyklavietę Ventėje. Nuplaukėm apie 45 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Saulėlydis mariose |
13 d. (Rugpjūčio 3 d., šeštadienis) Ankstus rytas, kyla saulelė, o mums beliko įveikti paskutinį etapą Kuršių mariomis – Ventė – Nida – Ventė. Sveikinam vieni kitus – perplaukėm visą Lietuvą – 540 km. Pamojuojame Nidai, pasigrožime jūra ir jau lekiame namo. Viso pirmyn ir atgal apie 30 km.
 |
| Deimanto Blikerto nuotr./Su Benu |
14 d. (Rugpjūčio 4 d., sekmadienis) Žygio aptarimas. Pakraunam valtį. Pasirašom ant vėliavos ir namo.
Keliavome pačiu įdomiausiu vasaros periodu, kai gamta jau visiškai sužaliavusi ir aktyviai alsuoja karšiu, tuo pačiu negailėdama ir lietaus. Vidutinė temperatūra dienomis + 20-25 °C, galimas maksimalus karštis iki + 27-30 °C. Temperatūros naktimis apie +12-18 °C. Liūtys nesutrukdė mėgautis kelione, nes vandens aplink buvo apsčiai.
Kelionės programa nesudėtinga, tiesiog reikėjo nusiteikti kantriai irkluoti, bet visa tai atpirko nuostabūs vaizdai, kurių keliaujant sausumos keliais, neįmanoma pamatyti. Viso maršruto ilgis 540 km. Kai kuriuos etapus įveikėme pasitelkdami benzininį valties variklį. Pamatėme kokia yra nuostabi ir nepaliesta žmonių Žeimena, kokia akmenuota Neries vaga, koks gražus Nemuno žemupys.
