Dalijamės M.Arlinsko darbais ir pasakojimu, kas jį paskatino netradiciškai įamžinti savo keliones:
„Pirmą kartą į Himalajų kalnus Nepale nuvykau 2017 metais, iki tol buvau aplankęs tik Europoje esančius. Žavėjausi kalnais, tačiau Himalajai viską pakeitė. Pakeitė jausmą, kurį jaučiu būdamas kalnuose, pakeitė patį požiūrį į kalnus.
Labai gerai pamenu tą momentą, kai pirmą kartą pamačiau Himalajų viršūnes, dar būdamas Pokhara mieste. Mano draugas sako: „Mindaugai, pažiūrėk į dangų, va ten toli toli, ką matai?“ Atsakiau jam, kad matau debesis.
Bet ten buvo kalnų viršūnės, kurios atrodė kaip miražas, kažkas nesuvokiamo. Viršūnės buvo už keliasdešimt kilometrų, ir atrodė, kad jos tiesiog įsiveržė į dangų. Tvirtai, didingai ir užtikrintai.
Pradėjome žygį kalnuose, kuris truko dvidešimt penkias dienas, kasdien lipome vis aukščiau, o kuo aukštis buvo didesnis, tuo aš jaučiausi mažesnis. Kalnų didybė mane tiesiog pribloškė. Jausmas, kai akys mato, bet negali tuo patikėti. Prieš tave – aštuonių kilometrų aukščio kalnas, ir tu jautiesi lyg aplink niekas neegzistuoja, tik tu ir kalnas.
Antrą kartą į Himalajus nuvykau 2018 metais, nusprendėme lipti į Kalapathar viršūnę, kuri yra šalia Everesto bazinės stovyklos ir nuo jos atsiskleidžia pilnas vaizdas į Everestą. Keliavome tik dviese – tam, kad būtume nepriklausomi nuo jokios grupės ir galėtume būti tose vietose, kurios patinka, kiek tik norime. Kelionė buvo įspūdinga, Himalajai dar labiau mane apžavėjo, nusprendžiau ten keliauti kiekvienais metais.
Grįžęs po paskutinės kelionės žiūrėjau į savo fotografuotas kalnų nuotraukas ir galvojau, kaip jas įprasminti, kad nuotraukose matytųsi ne tik kalnų grožis, bet ir dalis manęs bei jų didybė.
Kilo mintis kurti realistinius koliažus naudojant banginių nuotraukas. Banginį pasirinkau ne atsitiktinai – jie man yra pats didingiausias gyvūnas, jų stabilumas ir lėtumas pabrėžė mano vidinį jausmą, kaip aš pats jaučiuosi būdamas kalnuose. Kaip lėtai ir atsipalaidavęs apžiūrinėju kalnus, stebiu juos svajingai ir su pagarba.“
