Šis tekstas – iš žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė.
Nepaisant į miestą ganėtinai plačiai atverto žvilgsnio, vartydama Medinės miesto architektūros muziejaus surengto konkurso fotografijas, tikrai nustebau, kiek jų daug – įspūdingos medinės durys puošia dešimtis sostinės pastatų. Apie šiuos kasdien šimtų žmonių varstomus ir dažnai dėmesio nesulaukiančius meno kūrinius pasikalbėjome su muziejininke-rinkinių tyrėja Indre Užuotaite.
– Indre, kodėl nusprendėte atkreipti dėmesį būtent į medines duris?
– 2020 metais muziejus surengė gražiausių Vilniaus medinių namų konkursą. Visuomenei nubalsavus ir išrinkus 10 laimėtojų, surengėme kilnojamąją fotografijų parodą, kurią eksponavome įvairiose viešosiose Vilniaus erdvėse. Po sėkmingo projekto nutarėme jį pratęsti, pasirinkę kitą, smulkesnį objektą. Juo tapo medinės durys.
Kodėl durys? Jos yra bene reprezentatyviausia pastato fasado dalis, turinti tiek funkcinę, tiek ir simbolinę paskirtį. Be to, medinės durys būdingos tiek mediniams, tiek ir mūriniams istoriniams pastatams. Tai gerokai išplėtė atranką, suteikė galimybę į ją įtraukti ne tik medinę Vilniaus architektūrą.
– Kokių atradimų pati patyrei tyrinėdama ir atrinkdama duris konkursui?
– Didžiausias atradimas buvo medinių durų dekoro detalumas. Vykdant atranką ir kuriant aprašymus teko atidžiai apžiūrėti ne vienas įspūdingas duris ir pastebėti, kaip profesionaliai jos sukurtos, kaip dera fasado puošybos visumoje.
– Išties žvelgiant į atrinktas durų nuotraukas stebina nuostabus art nouveau, istorizmo dekoras. Ar tokios meno kūrinius primenančios durys gimdavo vietinių meistrų dirbtuvėse, o gal atkeliaudavo iš užsienio?
– Durys, kaip itin svarbus elementas, dažnai buvo projektuojamos kartu su visu pastato fasadu. Taigi, kaip ir pastatas, jos buvo autorinis architekto darbas. Kas pagamindavo suprojektuotus dirbinius, atsakyti nėra paprasta – kiekvienu atveju reikėtų atlikti tyrimą. Labai tikėtina, kad visus staliaus darbus, prie kurių priklauso ir langų bei durų gamyba, atlikdavo tam objektui pasamdyti meistrai (staliai).
Iš išlikusio medinių durų paveldo galime matyti, kad tarp XIX a. pabaigos – XX a. pradžios durų yra itin prabangių dirbinių, puoštų skulptūriniais elementais, subtilia ažūrine drožyba. Tai, be abejonės, yra autoriniai dirbiniai.
Tarp XIX a. pabaigos – XX a. pradžios durų yra itin prabangių dirbinių, puoštų skulptūriniais elementais, subtilia ažūrine drožyba.
Tiesa, XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje įvairių masinių produktų gamintojai, tarp jų ir architektūrinių elementų bei dekoro detalių, savo produkciją reklamuodavo specialiuose kataloguose. Juose galima rasti ir tipinių lauko durų pavyzdžių.
Tad nenuostabu, kad atskirose gatvėse ar kvartaluose galima matyti identiškas duris. Pavyzdžiui, Vilniaus Rasų priemiesčio namų kolonijoje galima rasti keletą vienodų, tik skirtingomis spalvomis nudažytų durų. Vienas iš jų atrinkome ir į gražiausių medinių durų konkursą.
– Ką durys gali atskleisti apie paties pastato ir jo šeimininko istoriją?
– Istoriniuose šaltiniuose, aprašant Vilniaus miestiečių namus, tarp lakoniškų patalpų aprašymų randame minint duris ir jų spynas. Įstiklinti langai ir užrakinamos durys buvo saugumo, patogumo ir prabangos ženklas. Tad pirmiausia jos liudijo apie pastato savininko turtinę padėtį. Estetika taip pat yra reprezentatyvumo, turto ir aukštos socialinės padėties ženklas. Durys neretai „pasako“ ir pastato paskirtį, tad nenuostabu, kad puošniausios yra svarbią viešąją funkciją turėjusių pastatų durys, pavyzdžiui, Valstybinio banko rūmų Gedimino prospekte (dabar – Lietuvos mokslų akademijos rūmai).
– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria istorinės medinės durys?
– Iššūkių ir grėsmių yra įvairių. Žvelgdami į praeitį, matysime, kaip stipriai yra pakeisti Vilniaus senamiesčio pastatų pirmų aukštų fasadai – vietoje siaurų langų ir durų yra iškirstos vitrininės angos, skirtos komercinėms patalpoms. Galime tik įsivaizduoti, kiek autentiškų gaminių praradome per šiuos „pritaikymo“ procesus. Ir nors šiandien tokios situacijos dėl griežtų paveldosauginių reikalavimų yra kur kas retesnės, išlieka kitų grėsmių.
Pirmiausia – istorinės durys natūraliai sendamos, veikiamos temperatūros kaitos bei kritulių, intensyviai ir destruktyviai naudojamos, praranda tvirtumą ir sandarumą. Kita vertus, šiandieniai durų saugumo ir šilumos nepralaidumo lūkesčiai yra stipriai išaugę – net ir kruopščiai restauruotos istorinės durys negali atitikti naujiems dirbiniams taikomų aukščiausių standartų.
Kiti iššūkiai – pastatų ir jų durų pritaikymas gaisrinės saugos reikalavimams bei žmonių su judėjimo negalia patogumui. Nenuostabu, kad susidūrusios su tokiais iššūkiais dalis senų durų neišlieka – pastatų savininkai ir valdytojai priima pragmatiškus, kaip jiems gali pasirodyti, sprendimus ir vietoje restauracijos pakeičia senas duris naujomis. Apie tokių sprendimų skubotumą ir neatsakingumą galima kalbėti ilgai, tačiau norisi pabrėžti, kad daugelyje situacijų galima rasti sprendimus išsaugant senąsias duris.
– Jūsų atrinktų durų gretose tik maža dalis – mediniuose pastatuose. Kodėl? Galbūt joms dar sunkiau išlikti?
– Vilniuje tarp išlikusių medinių pastatų vyrauja gyvenamieji namai, o jie įprastai patiria daugiausia pokyčių – nugyventi elementai keičiami į kitus, dažnai pigesnius, paprastesnius ar, atvirkščiai – tuo metu populiarius ir madingus. Tad gyvenamuosiuose namuose sunkiausiai išlieka autentiški elementai.
Kita vertus, Vilniaus medinukai dažnai yra kuklesni, jų durys paprastesnės nei, tarkime, Vilniaus senamiestyje ir jo prieigose pastatytų ir istorizmo stiliumi dekoruotų mūrinių namų. Matydami gana ryškų kontrastą tarp mūrinių ir medinių pastatų durų, nenorėjome dirbtinai „atsijoti“ tik pastarąsias, juk renkame gražiausias medines Vilniaus duris, nepriklausomai nuo to, kokiame pastate jos įrengtos.
– Galbūt Vilniuje yra puikiai restauruotų, atgijusių durų, kurias rekomenduotum būtinai išvysti?
– Kaip geros restauracijos pavyzdžius galima nurodyti Žvėryne, Pušų g. 35, stovinčio medinio namo duris, Žygimantų g. 10 pastato duris. Tik verta atkreipti dėmesį, kad restauracija neapsiriboja dailiu nudažymu – tvarkybos darbais durys sutvirtinamos, atkuriami neišlikę ar nepataisomai sudėvėti, sugedę fragmentai.
Restauracijos poveikis nėra ir nepretenduoja būti amžinas – laikas toliau daro įtaką mediniam dirbiniui. Be to, neretai geras restauratorių darbas nuo neakylo žvilgsnio pasislepia po gatvės dulkių sluoksniu, reklaminėmis lentelėmis arba grafičio užrašais.
– Galbūt esama vienos (ar kelių) gatvės ar kvartalo, kur tikrai vertėtų pasivaikščioti medinių durų mėgėjams?
– Rekomenduoti galiu keletą vietų. Daugiausia medinėmis durimis šiame konkurse pasižymėjo Naujamiestis, ypač Šv. Stepono, Sodų, M.Daukšos gatvės. Jose rasime ir istorizmo, ir moderno pavyzdžių. Man pačiai įdomiausia ir kiek netikėta buvo greta Lukiškių aikštės stovinti namų kolonija. Jos pastatai tokie išraiškingi ir skirtingi, kad dažnai neatkreipiame dėmesio į jų duris. Tačiau akylai ieškant galima rasti išties įdomių, savo laikotarpį atliepiančių pavyzdžių.
Šis tekstas – iš žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė.
