Apie šiuos Pietų–Centrinės Šveicarijos kalnų kelius Lietuvoje iš esmės nekalbama. Tačiau visada būna pirmas kartas – pamėginsiu pasidalinti savo dar vasara kvepiančiais įspūdžiais. Visgi nei žodžiai, nei nuotraukos tikriems pojūčiams ir reginiams neprilygsta. Ten reikia pabūti.
Furka pass – arba kaip pasijausti agentu 007
Furka kalnų kelias (angl. Furka pass) laikomas vienu gražiausių, ekstremaliausių ir labiausiai jaudinančių pasaulyje. Ši kalnų perėja yra ir viena aukščiausių visame Alpių kalnyne, siekia 2 km 429 m aukštį virš jūros lygio. Taip pat tai yra aukščiausias kelias didžiajame Šveicarijos turizmui pritaikytame ture (angl. „Grand tour of Switzerland“). Įdomu ir tai, kad būtent ši vieta yra Europos takoskyra tarp Viduržemio ir Šiaurės jūrų baseinų.
Vos tik atsidūrę Furka perėjoje, pajusite adrenalino antplūdį dėl itin stačių šlaitų, beveik 180 laipsnių kampą sudarančių posūkių, didelio aukščio ir vos prasilenkiančių automobilių. Stebina tai, kad kelyje transporto priemonių nėra labai daug, bet kas antras pravažiuojantis yra koks nors glamūrinis „Maseratti“, „Lotus“, „Ferrari“ ir pan. Tad papildomai vykti į kokią nors super automobilių parodą dar ilgai nesinorės.
Su draugu ir nuomotu automobiliu į Furką perėją įvažiavome iš Rytinės jos pusės. Būtent šioje dalyje vinguriuoja legendinio personažo – slaptojo agento 007 – garbei pavadinta gatvė. Toks gatvės pavadinimas pasirinktas ne šiaip sau. Čia 1964 m. buvo filmuotas pasauline klasika tapęs, geriausias visų laikų filmas apie agentą Džeimsą Bondą – „Auksapirštis“ (angl. „Goldfinger“) (ši juosta pateko į Guinesso rekordų knygą kaip greičiausiai atsipirkęs filmas).
Vis kylant į viršų, pravažiuosite nebeveikiantį Belvederio viešbutį, prieš kurį yra turistams skirta poilsio vieta. Siūlyčiau vien poilsiu neužsiimti, bet, paėjėjus keletą žingsnių už krautuvėlės, žvilgtelti į įspūdingą Ronos upės ledyną (angl. Rhone glacier), kuris, deja, dėl šiltėjančio klimato pamažu tirpsta.
Rodos, kad kiekvienas Furka pass metras vertas sustojimo, pasigėrėjimo, kiekvienas prieš akis atsiveriantis vaizdas gniaužia kvapą.
Šveicarijos kalnų kaimai užburia autentiškumu
Riedant toliau 19 numeriu pažymėtu keliu, galima išvysti Šveicarijos Rumšiškes, ne vieną „Rumšiškę“. Tokie medinės architektūros kalniečių etnografiniai kaimai gyvenami, nors, panašu, kad didelė dalis priklauso kokiems nors nuo didmiesčių šurmulio pavargusiems šveicarams.
Čia gatvės kartais tokio siaurumo, kad, prieš žengiant stambesniam žmogui, reikėtų apsvarstyti sėkmės tikimybę... Kai kurie mediniai nameliai atrodo labai keistai, jie sudaryti iš dviejų dalių: apatinė dalis – siaura kvadratinė, ant jos patupdyti keturi nusmailinti kelmai, o ant pastarųjų guli plokšti akmenys, galiausiai viršuje prasideda platesnė namelio dalis. Spėju, tokia įdomi konstrukcija tikslingai pasitarnauja žiemos metu. Juk tai sniego turtingiausias Šveicarijos regionas.
Žinoma, kaip gi be žvangančių šokolado reklamas primenančių karvučių. Jos gardžią žolytę rupšnoja nuo stačių šlaitų, bet vis tiek atrodo romantiškai. Panašu, kad gyvulininkystė Šveicarijoje šventas reikalas.
Čia galima aptikti ir velnioniškai linksmų kabančių tiltų, kurių lynai neaišku kokiu būdu tįso ištempti viršum gilių tarpeklių su šniokščiančiomis ledinėmis upėmis. Vienas tokių – 280 m ilgio Gomso tiltas (angl. Goms bridge) tiltas. Apačioje matyti spygliuočių viršūnės ir sraunioji Ronos upė, kuri iš viršaus atrodo visai mažytė.
Nufenen pass – naktiniai ožiai ir kiti smagūs dalykai
Nuoširdžiai galvojau, kad po pasivažinėjimo po Furka pass didesnių įspūdžių Šveicarijoje daugiau nebus. Klydau.
Vieną vakarą, prieš pat saulėlydį, navigacija sugalvojo pašėlioti ir nuvedė ten, kur važiuoti nakties metu tikrai neketinome. Atsidūrėme ko gero pačiame aukščiausiame automobiliu pasiekiamame kelyje Šveicarijoje – Nufenen perėjoje (angl. Nufenen pass), kuri siekia beveik pustrečio km aukštį. Šiuo keliu naktį nedrįsta važiuoti net patys šveicarai. Buvome vieninteliai ratuotieji...
Nufenen kelias tikrai nepriminė šveicariškosios „Rolex“ kokybės, šiokių tokių stulpelių nuo nugarmėjimo į prarajas irgi ne marios. Išties labai savitas ir nepakartojamas potyris dundėti aukštybėse visiškoje tamsoje ten, kur nebeauga medžiai, kur visad žiema, o pro tave slenka šalti debesys. Koks neapsakomas jausmas užplūsta stebint blankia pilnaties šviesa padabintas snieguotas kalnų viršūnes. O aplink – nė menkiausio žiburėlio.
Lyg neužtektų ekstremalių pojūčių, Nufenen kelyje prašokuoja stambūs didžiaragiai kalnų ožiai. Vienas toks gražuolis mums netikėtai išlindo iš už sniego kupsto. Pasisekė, kad šiuo serpantinu nebuvo įmanoma labiau paspausti, nes kitaip būtų buvę ragai ožiui arba ragai mums.
Tik gerokai vėliau į galvą dėbtelėjo mintis, kad tą naktį buvome vieninteliai ratuotieji aukščiausiame automobiliu pasiekiamame taške Šveicarijoje, o gal ir visame žemyne...
Esu tikra, kad jei pasiryšite čia vairuoti (nesvarbu, Furka, Nufenen ar kt. Alpių keliais) – po to į Jus aplinkiniai galės kreiptis – PRO driver.
Kai kurios kelionės pasimiršta, tačiau Šveicarijos kalnų keliai atmintyje išliks visuomet.
