Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Manoma, kad jūrininkystės pradžioje švyturio funkciją atlikdavo pakrantės iškyšuliuose kūrenami laužai. XIV amžiuje laužus pakeitė aliejinės lempos. Jos buvo patikimesnis šviesos šaltinis, sunkiau užgesinamos vėjo ar lietaus.
XVIII amžiuje pradėti statyti aukštesni ir galingesni švyturiai su Frenelio lęšiu, fokusuojančiu šviesą į siaurą spindulį. Pirmasis toks švyturys pastatytas 1823 m. Prancūzijoje.
XX amžiuje atsirado automatizuoti švyturiai su įvairiais jutikliais, kurie stebi aplinką ir atitinkamai reguliuoja apšvietimą. Ši pažanga leido švyturius statyti atokesnėse vietose.
Manoma, kad jūrininkystės pradžioje švyturio funkciją atlikdavo pakrantės iškyšuliuose kūrenami laužai.
Nors šiais laikais GPS ir kitos elektroninės sistemos yra pagrindinės navigacijos priemonės, švyturiai vis dar yra svarbi jūrininkų saugos priemonė tiek visame pasaulyje, tiek ir Andalūzijoje (Ispanija). Regionas turi daugiau nei 1000 kilometrų pakrantės palei Viduržemio jūrą ir Atlantą, todėl pavojingesnius jos ruožus žymi beveik 30 švyturių.
Trafalgaro švyturys
Kadiso provincijos pakrantėje yra unikali istorinė vieta, kurią žymi ant pakrantės uolos pastatytas Trafalgaro švyturys.
Napoleono karų žinovai galėtų valandas pasakoti, kas ir kaip čia vyko 1805 metais, tačiau kitiems ant uolos iškilęs švyturys yra tiesiog ideali vieta palydėti vakaruose į Atlanto bangas besileidžiančią saulę.
Kol britų keliautojai, žvelgdami nuo 30 m aukščio uolos, pirštais bado į horizontą pasakodami apie Trafalgaro jūrų mūšio metu admirolo Nelsono vykdytus manevrus, ispanų poilsiautojai tingiai vartosi švyturio papėdėje, laižydami ledus ir visai nesidomėdami šios vietos istorine svarba.
Trafalgaro kyšulio uola apsupta dviejų puikaus smėlio įlankų. Švyturys čia pastatytas ne istorinio mūšio atminimui, o žymi pavojingą laivybai vietą. Mūšio atminimui pastatytas ne švyturys, o kolona – Londone, Trafalgaro aikštėje.
Netoliese maišosi dvi stiprios srovės, o kyšulio uolos yra apsuptos dar ir povandeninių rifų, į kuriuos atoslūgio metu bangų mūša gali sudaužyti ne tik laivus, bet ir didesnes žuvis. Šis krantas yra pavojingas laivybai, bet jį mėgsta nardytojai, nes po vandeniu galima stebėti milžiniškus ešerius, tunus, banginius, nuskendusių laivų liekanas ir net skenduolius...
Trafalgaro kyšulys, kaip ir „La Playa de los Muertos de Carboneras“ (Almerijos provincijoje) turi ne kokią reputaciją, bet jeigu nebijote nuskendusių jūreivių dvasių, nesidomite naujausiomis vietos nelaimių suvestinėmis – ramiai mėgaukitės saule ir vandenynu auksinėse „Caños de Meca“ pakrantėse, laižykite ledus, tepkite odą kremu, maudykitės pažymėtose vietose ir klausykite gelbėtojų komandų.
Chipiona (Čipjonos) švyturys
Šis miestelis garsėja ne tik jūros gėrybių užkandėlėmis, puikiais Atlanto pliažais, bet ir aukščiausiu Ispanijos švyturiu, penktu pagal aukštį pasaulyje.
Švyturys pradėtas statyti 1863 metais ir po ketverių metų iškilo į 69 metrų aukštį. Pradžioje jis padėjo rasti Guadalkivyro upės žiotis iš Atlanto atplaukusiems laivams, tačiau ilgainiui tapo svarbesnis oro navigacijai.
JAV finansavo stiklinio švyturio viršūnės gaubto statybą, kad būtų galima pakreipti spindulį aukščiau horizonto ir lėktuvai jį pamatytų iš didesnio atstumo. Tais laikais įveikiant Atlantą vizualiniai šviesos orientyrai buvo ypatingai svarbūs.
Į švyturio bokšto viršų veda 344 laipteliai, o užlipę į kupolo apžvalgos aikštelę galėsite pasigrožėti Atlanto platybėmis ir Huelvos pakrante. Bilietą apsilankymui galite nusipirkti Turizmo informacijos centre.
Malagos Švyturytė
Ne, tai ne klaida – Malagos švyturys švelniai vadinamas La Farola – Švyturytė, ir tai yra vienintelis švyturys Ispanijos pusiasalyje, vadinamas moteriškos giminės vardu. Visi kiti yra rūstūs „faros machos“, na, pavyzdžiui, Faro de Isla Plancha, Faro de la Entallada, Faro de Cabo de Palos ir t. t.
Švyturytės istorija nėra labai gausi įvykiais – pastatyta 1817 metais, bet 1884 metų žemės drebėjimo metu dalinai sugriauta. Atstatyta po metų, dirbo savo darbą iki Ispanijos pilietinio karo pradžios, jo metu išjungta ir perdažyta maskuojančiomis spalvomis, tačiau tai jos neišgelbėjo nuo beveik visiško subombardavimo 1939 metais.
Įdomu dar ir tai, kad kiekvienas švyturys turi savo specifinį blyksnio ritmą, kuris yra unikalus tarsi piršto atspaudas. Kapitonas, pastebėjęs švyturio blyksnį, išmatuodavo jo dažnį ir atsivertęs Švyturių knygą galėjo nustatyti kurį pakrantės švyturį stebi.
Malagos Švyturytė iškilmingai baigė darbą 1993 metais, o dabar yra tiesiog miesto ir uosto simbolis.
