Įdomu tai, kad gulėjo Savivaldybės ekstremalių situacijų valdymo centro nario atmintinės lapas, parengtas ir pasirašytas 1998 m. 12 15 d., tad tai – taip pat vertingas istorinis reliktas, kuris byloja, jog slėptuvė funkcionavo ir nepriklausomos Lietuvos laikais.
Mįslių padaugėjo
Yra likę net lapai su pačių svarbiausių miesto įstaigų vadovų vardais ir pavardėmis, adresais bei mobiliųjų telefonų numeriais. Greta gulėjo vėjo krypties apibrėžimų paaiškinimų, gyventojų perspėjimo elektrinėmis sirenomis schemos.
Vienas įdomiausių ant sienos kabančių elementų – didelis miesto planas, pagamintas pasinaudojant tų laikų elektronikos galimybėmis.
Rusiškai parašyta apie svarbiausius indikatorius. Paspaudus vieną mygtuką užsidegdavo tam tikros spalvos lemputės ten, kur yra visos slėptuvės. Kita švieselė – miesto ribos, dar kita – miškų masyvai.
Neabejojama, kad ši slėptuvė turėjo autonominę oro padavimo sistemą su turbina-siurbliu, dyzeliniu elektros generatoriumi, yra išlikę ir radiatoriai bei šilumos punktas su masyviomis, apšiltintomis statinėmis bei kt.
Patyrę bei sovietines technologijas išmanantys elektrikai, elektromechanikai, ryšių ir kitokių sričių specialistai galėtų daugiau papasakoti, kokie prietaisai, jų dalys bei įrenginiai išlikę komandiniame poste.
Kol kas jis – tarsi klaipėdietiškas „Titanikas“: apleistas, vandenyje mirkstantis praeities reliktas su daugybe nepaliestų autentiškų detalių. Tokios jų gausos nesitikėjo ir objekte apsilankę valdininkai, istorikai.
Pavyzdžiui, kam skirta specifinė 28 kv. m patalpa su po 6 viena priešais kitą palei sienas išrikiuotomis dvylika 1 kv. m ploto kabinomis, primenančiomis balsavimo kabinas per rinkimus?
Arba kiek parų branduolinės atakos metu pasklidus radiacijai slėptuvėje saugiai galėjo išbūti miesto vadovybė su civilinės saugos specialistų komanda? Kaip veikė oro filtravimo sistema?
Galbūt istorikams Klaipėdos regioniniame valstybės archyve pavyktų atkapstyti ir šios slėptuvės techninę dokumentaciją, įrangos važtaraščius, inventorizuotus daiktus bei sužinoti, ko trūksta dabar?
Bandys pritaikyti
Slėptuvėje lankęsis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Andrius Dobranskis pirmiausia pastebėjo, jog savotiškame bunkeryje išlikę labai daug autentikos.
„Jau daugiau nei dešimtmetį patalpos yra apleistas, visur telkšo vanduo, todėl bent jau kol kas labai sudėtinga spręsti, ar šis objektas galėtų būti toks, koks yra pritaikytas turistų lankymui. Reikėtų pamąstyti, kaip slėptuvę pritaikyti lankymui, o tam reikalingos ir lėšos.
Tačiau slėptuvė tikrai turi didelį turistinį potencialą, pažintinių Klaipėdos vietų žemėlapyje rastųsi naujas objektas su nauja tema. Įdomus, toks specifinis paveldas.
Greitai nieko nenuspręsi ir nepadarysi, nes būtina paskirti ir jo administratorių, pagalvoti, kas vestų ekskursijas. Kitas dalykas – kaip išsaugoti tuos autentiškus dalykus, kurie yra miesto istorijos dalis?
Pamatėme, sudomino ir tikrai sėsime prie stalo su istorijos entuziastais, paveldosaugininkais, turizmo specialistais bei svarstysime„, – “Vakarų ekspresui“ sakė valstybės tarnautojas.
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas informavo, jog kitaip nei Antrojo pasaulinio karo vokiškosios, sovietinės slėptuvės nėra įrašytos į kultūros vertybių registrą.
„Tikrai galima pamąstyti, gal verta būtent šią išskirtinę, didžiausią bei vadavietės funkcijas turėjusią atlikti slėptuvę įtraukti į saugomų kultūros vertybių registrą.
Prasminga būtų ir toje slėptuvėje pabandyti įrengti kitų mieste esančių slėptuvių muziejų, kad žmonės, aplankę vadavietę, pamatytų ir visą tinklą. Manau, tai būtų vertas tiek miesto svečių, tiek vietinių dėmesio lankytinas objektas.
Vakarų Lietuvoje tokį muziejų mes turime tik Platelių apylinkėse, Plokštinėje, kur raketinėje bazėje veikia Šaltojo karo muziejus. Tačiau Klaipėdos atveju unikalu yra tai, kad Dubysos g. 39 išliko daugybė nepaliesto autento“, – svarstė jis.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška atkreipė dėmesį, jog kartu su antžeminiu pylimu komandinis punktas gali užimti ir 1 000 kv. m plotą.
„Tad ši slėptuvė yra tikrai išskirtinė ir verta pagalvoti, kaip ją išnaudoti, o ne palikti toliau pelyti ir pūti. Labai įdomus objektas, tarsi užkonservuotas laike. Jis mena ne tik sovietinius laikus, bet ir nepriklausomos Lietuvos pirmuosius metus.
Kai kurie patalpose išlikę daiktai yra verti muziejinių eksponatų statuso. Žinoma, dabar ten nėra elektros, telkšo vanduo, tad bent kol kas slėptuvė galėtų būti išnaudojama tik epizodiškai kokiam ekstremaliam turizmui vystyti, o gal ir meniniams projektams įgyvendinti, rengti įvairius performansus arba įrengti vadinamąjį pabėgimo kambarį su galvosūkiais. Reikia ir entuziastų dėmesio, iniciatyvų.
Apsilankius tuose koridoriuose, kambariuose, prikimštuose įvairiausios technikos, daiktų, baldų, stendų, schemų, emocija išties apima gana stipri. Manau, tą objektą būtina išsaugoti ateities kartoms kaip tam tikro istorinio etapo liudytoją„, – “Vakarų ekspresui“ sakė jis.
Esą gerai yra tai, jog virš slėptuvės – veikiantys valdiški nakvynės namai, todėl ši vieta nebus sunaikinta, kaip tai numatyta slėptuvės Pilies g. 2A atveju.
Įžvelgia potencialą
Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė Romena Savickienė tikino esanti pasiryžusi apsiauti guminius batus ir apžiūrėti tarsi iš užmaršties išnirusią ir naujai atrastą slėptuvę Dubysos g.
„Tokie netradiciniai turistiniai objektai yra labai įdomūs ir patrauklūs tiek miesto svečiams, tiek vietiniams. Jau vien kilęs turistinis ažiotažas į atlaisvintą Lukiškių kalėjimą tai įrodo.
Lankytojus labiausiai žavi būtent autentas. Kad ir nušiuręs, apipelijęs, aplūžęs, tačiau tokie reliktai sukuria emocinį foną, leidžia geriau pajusti to laikmečio dvasią. Kadangi, sakote, Dubysos g. 39 yra daugybė autento, tai net abejonių nekyla, kad jį privaloma išsaugoti ir parodyti tokį, koks jis išlikęs.
Žinoma, patekimas į tokius objektus turi būti civilizuotas, šiuolaikiškai pritaikyta viskas. Mes apskritai seniai svajojame organizuoti turus po Klaipėdos slėptuves, o Dubysos g. 39 galėtų būti tarsi flagmanas. Klaipėda nėra labai turtinga gausiai lankomų objektų, todėl nauji, specifiniai, tokie, kurių niekur kitur nepamatysi, yra itin vertingi„, – “Vakarų ekspresui“ sakė ji.
Slėptuvėje apsilankęs Klaipėdos universiteto istorijos ir archeologijos krypties doktorantas Titas Tamkvaitis neslėpė, jog jam vizitas padarė didžiulį įspūdį.
„Net abejonės nėra, kad šis objektas – labai vertingas. Kai patekome į vidų ir išvydome tokį įspūdingą kiekį radijo, ryšių technikos, visokių filtrų, išlikusių bunkerio aptarnavimui skirtų inžinerinių įrenginių, buvo sunku net patikėti, kad visa tai išliko savo pirminėse vietose nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio.
XXI a. žmogui toks paveldas turėtų būti labai įdomus, nes mes dabar net nesuprantame, kaip veikė tie prietaisai, kokio masto buvo įrengimas. Ir dar tas slėptuvės dydis, kuris sukuria labai stiprų įspūdį. Visos patalpos turėjo savo paskirtį.
Kažkoks postapokaliptinis vaizdas. Klausimas, kaip jį pateikti turistams. Viena vertus, braidyti aklinoje tamsoje pasišviečiant žibintuvėliu, avint guminius batus ir matyti tuos laiko paveiktus daiktus, patalpas yra viena. Kas kita būtų viską sutvarkius“, – samprotavo istorikas.
