Gegužės 22-29 dienomis po salą keliavę keturi lietuviai liko ištikimi ir savo principams – nakvojo palapinėse, valgė gamtoje pasiruoštą maistą. Todėl savaitės kelionės išlaidos nebuvo didelės. Pasak vienos iš keliautojų Viktorijos Mongirdaitės, vienam žmogui ši kelionė vidutiniškai kainavo 200 eurų. Į šią sumą įėjo ir skrydžio bilietai, automobilio nuoma, degalai, draudimas, maistas.
Kviečiame skaityti keliautojų įspūdžius, kuriuos jie publikavo „alfa“ renginiai“ interneto puslapyje.
Skajus (ang. Skye) – tai Škotijos šiaurės vakaruose esanti sala, kurios krantus skalauja Atlantas. Ji įtraukiama į gražiausių pasaulio salų sąrašus, dar vadinama mažąja Islandija, populiari dėl žadą atimančių, besikeičiančių peizažų, taip pat reitinguojama ir įtraukiama į profesionalių ir mėgėjų kopinėtojų kalnuose sąrašus.
Paskutiniąją gegužės mėnesio savaitę dalis mūsų komandos išvyko patikrinti visų liaupsių, kuriomis apdovanojama Skajaus sala. Šiame tekste švieži įspūdžiai, pasakojimai ir patirtys.
Nuo idėjos iki išvykimo. Praktiniai reikalai
Pirmiausia planavome keliauti dviese ir tik pradėjus dėlioti detales, atsirado dar du žmonės. Tai buvo vienas iš pirmųjų gerų sprendimų. Skaičius 4, ko gero, idealiausias keliaujant į tolimesnius kraštus. Mums jis išsprendė registruoto bagažo lėktuve, automobilio nuomos, nakvynės ir pasidalinimo pareigomis klausimus.
Jau planuodami kelionę žinojome, kad tai bus taupus, tačiau toli gražu ne prastas variantas; kad nakvosime palapinėje (išskyrus laiką iškart po skrydžio ir prieš skrydį atgal), maistą pirksime iš anksto ir gaminsime gamtoje, kad nuomosime automobilį.
Skaičius 4, ko gero, idealiausias keliaujant į tolimesnius kraštus. Mums jis išsprendė registruoto bagažo lėktuve, automobilio nuomos, nakvynės ir pasidalinimo pareigomis klausimus.
Iš anksto numatėme ir maršrutą bei takus, kuriais žygiuosime, vietas, kurias norime pamatyti, tačiau sutarėme būti lankstūs, prisitaikyti prie situacijos. Tokie sprendimai atitinkamai mažino kiekvienam tenkančią kelionės biudžeto dalį.
Taigi, sudėjome bendrą lagaminą, kurį užsegti pavyko tik gerai prisėdus – svoris atitiko, turinį sudarė rankiniame bagaže draudžiami arba per dideli daiktai: palapinė, primusas, miegmaišiai, kilimėliai, šiltesni drabužiai, kuklūs bendri dušo reikalai.
Sudėjome kelionines kuprines ir su pačiu smagiausiu jauduliu, rankoje gniauždami pigius lėktuvo bilietus, išskridome nuotykių ieškoti laukinėje gamtoje, laukinėmis sąlygomis, su dideliu patogumu – automobiliu. Be jo per savaitę būtume pamatę kur kas mažiau.
Dienos ten praskrido akimirksniu
Vos susėdę į nuomotą automobilį ir pajudėję tikslo link pradėjome aikčioti, stebėtis, grožėtis, nors laukė dar geros 6 valandos kelio iš Glazgo į Skajaus salą. Prie reto grožio vaizdų akis šiek tiek įprato maždaug trečią dieną, tačiau euforija niekur nedingsta net grįžus namo.
Dar, žinoma, aikčiojome važiuodami kairiąja kelio puse, nors euforijos čia buvo kur kas mažiau. Po kelių dienų beveik pripratome ir prie šios taisyklės.
Škotija – tai akmuo ir ežerai. Akmuo, kuris suformavo neįtikėtinus grožius, kalnus, kurie traukia tiek dienai, tiek savaitei, tiek profesionalius alpinistus, tiek mėgėjus, kurie taip pat gali susiplanuoti kiek sudėtinga ir iššūkių reikalaujanti bus kelionė.
Avys ir, kaip animaciniame filme, plaukuotos karvės – neatsiejama salos dalis
Skajaus salą su pagrindine Škotija jungia apie 500 m ilgio tiltas. Trys, du, vienas… atvipusiais žandikauliais įvažiuojame į debesų salą. Nuo pat pradžių akį kliudo navigacijoje rodomas vienas vienintelis kelias iki pirmosios nakvynės vietos.
Keletas sustojimų vingiuojant siauru keliu, visų mintys ir svajonės kalnų viršūnėse ir danguje, kuris, atrodo, kad buvo nusileidęs ant žemės. Dar bandymai suskaičiuoti avis, kuriomis nusėtos visos pakalnės.
Avys ir, kaip animaciniame filme, plaukuotos karvės – neatsiejama salos dalis. Ko gero dėl to, kad žemės ūkiui sąlygos ten visiškai netinkamos, derlingos dirvos nerasta, skardžiai ir statūs kalnai toli gražu neatrodo tinkami technikai. Į debesėlius panašūs padarėliai lydėjo visur.
Per klaidžiojimo po kalnus dienas pasiekėme „Milžino pirštą“ - neįprastai stūgsančią uolą, kurios papėdėje iš pradžių net kiek nejauku sėdėti. Negalėjome atsigrožėti kita legendomis apipinta vieta kalnuose – „Fėjų baseinais“ (angl. Fairy Pools), kur išilgai kriokliais nusėtos upės vingiuoja pėsčiųjų takas.
Atkreipėme dėmesį, kiek daug čia kopiančių turistų ir keliautojų. Tačiau greitai supratome, kad tokių, kaip mes, šturmuojančių aukštikalnes, tikrai nedaug. Kopėme ir uolomis, kurios toli gražu nebuvo panašios į patogius takus, ypač leidžiantis žemyn, kai nuvargusios kojos ir galva nebenori dirbti.
Tačiau atsiveriantys vaizdai buvo verti net sąnarių skausmo, parsivežto į namus!
Nakvynių vietos buvo taip pat kontrastingos: ant skardžio su vaizdu į Atlantą, prie ežero tarp kalvų, vietoje, kur susitinka upė ir vandenynas, kurio potvyniai ir atoslūgiai įspūdingai greiti – nespėsi nusimuiluoti veido, o batus jau semia!
Skajaus kalnai nepasižymi aukščiais, tačiau jų daugybė. Arčiausiai dangaus buvome pakilę beveik 1 km, kurį pasiekėme per beveik 5 valandas su sustojimais. Visas dienas pernelyg neskubėjome, leidome sau grožėtis ir pasiimti tos magiškos kalnų energijos.
Visą laiką klausėme savęs: iš kur kalno viršuje sunkiasi vanduo? Eiti įmanoma tik numatytais takais arba kalnais, akmenimis, nes žingsnis į šoną gali baigtis netikėtai sušlapusiomis kojomis arba skaudžiu paslydimu. Upės, upeliai, požeminiai ir iš kalnų besiveržiantys šaltiniai, atrodo, visi skuba į vandenyną.
Nakvynių vietos buvo taip pat kontrastingos: ant skardžio su vaizdu į Atlantą, prie ežero tarp kalvų, vietoje, kur susitinka upė ir vandenynas, kurio potvyniai ir atoslūgiai įspūdingai greiti – nespėsi nusimuiluoti veido, o batus jau semia!
Kelionės baimės arba Škotija lietaus kraštas
Vienintelė ir visiškai nepasitvirtinusi baimė buvo oro sąlygos: pasiruošėme blogiausiam, gavome – geriausią. Tiek vietiniai saloje, tiek škotai mieste (kiek mums leido suprasti jų savitas akcentas), tikino, kad didesnės sėkmės negalėjome tikėtis – juk Škotija ūkanotas lietaus kraštas.
Mums sala buvo svetinga. Taip pat ypač draugiški ir paslaugūs žmonės, visuomet mandagūs ir taktiški siaurame kelyje buvo vairuotojai.
Namo grįžome įgyvendinę tikriausiai kiekvienos kelionės tikslus: vėjo išpūstomis, gerąja prasme tuščiomis galvomis, pailsėję nuo Wi-Fi ir mobiliojo ryšio, kurį iš pradžių dar stengėmės pagauti, o vėliau tiesiog pamiršome. Tad tikrai pasiilsėjome nuo darbų ir kasdienių rūpesčių.
