Pirmasis iššūkis – apskritai patekti į Kaliningradą. Ne, kalbu ne apie vizas – gauti elektroninę vizą išties greita ir paprasta. Su kelione – sudėtingiau. Prisiklausę kalbų apie eiles pasienyje, automobilio variantą iškart atmetame kaip nepraktišką, lieka viešasis transportas. Traukiniai važiuoja retai ir yra brangūs, be to, jiems negalioja el. viza – reikėtų įprastinės. O autobuso bilietai iš Vilniaus populiariausiu laiku (savaitgaliui, išvykimas – ankstyvą popietę, atvykimas – vakare) buvo išpirkti mėnesiui į priekį! Lieka naktiniai autobusai – nelabai viliojanti perspektyva.
Mes nepasiduodam ir nusprendžiam kirsti sieną Kuršių nerijoje – autobusų iš Klaipėdos turėtų būti. Tikrinam – voilà, yra, yra ir bilietų. Regis, klaipėdiečiai į Kaliningradą masiškai neplūsta.
Antras žingsnis – viešbučio paieškos (jį reikia užsisakyti iš anksto, kad gautumėte e.vizą). Kaliningrade jų daug, darom prielaidą, kad turistų mieste netrūksta (vėliau šį spėjimą patvirtina pakalbintas taksistas – anot jo, čia atvyksta daug poilsiautojų. Tiesa, beveik vien rusų). Taigi, nakvynės vietų galima rasti ir labai pigių (paprasčiausias kambarys dviem – kad ir už 15–18 Eur), o už 20 Eur gauname neprabangų, bet tvarkingą, jaukų ir patogų kambarį netoli miesto centro.
Pati kelionė autobusu trunka ilgokai dėl patikros pasienyje, o šnekus vairuotojas mus gerokai pagąsdina savo pasakojamomis istorijomis: „Pasienyje galim trukti ir pusantros valandos, ir dvi, ir dar ilgiau – pareigūnai tikrina bagažą, dokumentus, atsiveda tarybinius šunis, kurie viską šniukštinėja. Jei vežatės draudžiamų daiktų ar pažeidžiate bent menkiausią taisyklėlę – bus blogai visiems.“ „Ar dažnai pasitaiko pažeidėjų?“ – sunerimusi klausiu. „Beveik visada“, – nė nedvejodamas atšauna vairuotojas ir paaiškina: „Kokie nesupratingi žmonės – juk aiškiai nurodyta, ko negalima gabentis, vis tiek atsiranda gudruolių, mėginančių iš Kaliningrado įsivežti tabako, gintaro, alkoholio.“
Vis dėlto mūsų kelionė gana sklandi – kantriai išlaukę, kol visus patikrins (kiek ilgiau nei valandą), pagaliau kertam sieną. Kaliningrado miestas nustebina transporto srautais – automobilių daug, grūstys – nuolatinės, vairuotojai – nervingi. Bet ramybės ir tylos rasti galima miesto parkuose – jų čia daug, jie erdvūs, nors ir ne visi švarūs ir nelabai sutvarkyti...
Išimtis – Centrinis parkas (Centralnyj park), kuris gražų vasaros savaitgalį šurmuliuoja – čia pilna atrakcijų ir vaikams, ir suaugusiesiems: karuselės, fontanai, šaudyklos, sūpuoklės, batutai, nemokami treniruokliai, ledų ir kavos kioskeliai ir pan. Tikrai verta užsukti, jei lankote Kaliningradą su vaikais. Šeimoms patiks ir miniatiūrų parkas-muziejus, kuriame išdėstyti mažučiai preciziškai atkurti žymiausių Rusijos pastatų modeliai.
Pats Kaliningrado miestas sudaro savotiškos vokiečių ir rusų kultūrų „mišrainės“ įspūdį. Pilki, griozdiški, nykūs sovietiniai pastatai maišosi su raudonais tipiškos vokiškos architektūros likučiais, vienas kitas gražiai rekonstruotas, elegantiškas senovinis pastatas (pavyzdžiui, Lenino prospekte) puikuojasi visai šalia niūrių apgriuvusių sovietinių monstrų. Tai taikoma ir komerciniams, ir gyvenamiesiems pastatams – stilingų modernių namų kvartalas paupyje traukia akį, bet paralelinėje gatvėje rikiuojasi vienas už kitą liūdniau atrodantys komunistiniai daugiabučiai...
Galbūt išaugę turizmo srautai įpūs gyvybės Kaliningradui, o daugiau pinigų praturtins miestą? Kol kas apie plėtrą liudija statybos priemiesčiuose, remontuojami keliai, tvarkomi parkai ir paupyje dygstantis naujas traukos objektas – didelis stiklinis kupolas, būsimas muziejus.
O šiaip žinomiausi ir labiausiai reklamuojami, ir mažiems, ir dideliems patiksiantys Kaliningrado lankyti objektai – Zoologijos sodas (bilieto kaina – 300 rublių, apie 4 Eur) ir Pasaulio jūrų muziejus (bilietas kainuoja taip pat 300 rublių). Didžioji dali muziejaus ekspozicijos yra viduje, bet ir lauke bus ką pamatyti – – įvairūs laivai, laiveliai ir valtys, įspūdingas povandeninis laivas – jais pasigrožėti galima tiesiog vaikštant Priegliaus upės pakrante, o įėjimas į vidų ir gido pasakojimas – tik tiems, kas perka muziejaus bilietą.
Jei muziejai nelabai domina ir norisi pamatyti senamiesčio, gali tekti nusivilti. Didingasis karalių miestas, dar vadinamas „keturių K“ miestu (Koenigsberg, Kaliningrad, Karaliaučius, Królewiec – miesto pavadinimai įvairiais laikotarpiais įvairiomis kalbomis) buvo beveik visiškai sugriautas Antrojo pasaulinio karo metu. Miestą užėmę sovietai jį apstatė bjauriais pastatais (ryškiausias pavyzdys – apleisti Tarybų rūmai, statinys–monstras, stūksantis pačiame centre ir kontrastuojantis su šalia esančiais senovinės Kionigsbergo pilies likučiais).
Parkuose atsirado pilkų gigantiškų kampuotų paminklų, šlovinančių komunizmo herojus, jie tebestovi iki šiol... Apskritai sovietmečio likučių mieste nemažai, ir mus tai gali šokiruoti ar juokinti, o vietiniams atrodo visai normalu, kas čia tokio – mieste stovi ir Lenino statulų, ir kūjo bei pjautuvo emblemų nemažai, pavyzdžiui, ant centrinės geležinkelio stoties fasado.
Iš vokiškojo miesto teliko kelios bažnyčios, padrikai išsibarsčiusios po visą miesto teritoriją, keletas vartų (anksčiau miestą juosė gynybinė siena, turėjusi daug vartų, iki mūsų laikų išliko septyni. Įdomiausiais laikomi Bradenburgo ir Frydlando vartai) ir per stebuklą nepaliesta nuostabi katedra, senojo Kionigsbergo širdis. Katedra stovi pro miestą tekančios Priegliaus upės saloje, kurioje anksčiau buvo senamiestis, o dabar plyti žalias parkas.
Filosofo Imanuelio Kanto, gimusio Kionigsberge ir labai mylėjusio šį kraštą, garbei sala vadinama Kanto sala. Čia jauku pasivaikščioti, pasifotografuoti prie upės krantinių, išgerti kavos ir suvalgyti ledų – būtent tai vasarą ir daro ir vietiniai, ir miesto svečiai. Perėję tiltelį rasite dar šiek tiek senojo Kionigsbergo – buvusią sinagogą, keletą istorinių namų ir švyturį, panašų apžvalgos bokštą, į kurio viršų pateksite sumokėję 100 rublių. Tai padaryti verta – atsiverianti miesto panorama – išties nuostabi.
Miesto centre matant daugybę barų ir kokteilių klubų, mums susidaro įspūdis, kad Kaliningradas – gera vieta mėgstantiems naktinį gyvenimą, ir tai patvirtina mūsų pakalbintas „Uber“ vairuotojas: „Čia daug studentų, vasarą – daug poilsiautojų, savaitgalį miestas ūžia, niekas nemiega...“
Norintiems atrasti naktinį Kaliningradą, geriausia traukti į plačius Lenino ir Mir prospektus – juose gausybė ilgai veikiančių restoranų, kaljano barų, naktinių klubų, karaokės barų... Linksmintis gali būti brangu ir nelabai – kokteiliai vidutiniškai kainuoja 4–5 Eur, kaljanas – apie 7–10 Eur, bokalas vietinio alaus – apie 2 Eur, tačiau tai – vidutinės kainos, o auksinis jaunimas turi savo prabangos oazių, kur piniginę teks atverti plačiau.
Ar žmonės čia turtingi? Mums taip nepasirodė, tačiau viešbutyje pakalbinti rusai vieningai sutarė, kad Kaliningradas – labiau išvystytas ir turtingesnis už kitus Rusijos regionus. „Kaip jaučiasi vietiniai gyventojai, ar nekeista jiems gyventi savotiškoje saloje, atskirtiems nuo didžiosios tėvynės?“ – smalsauju. „Tikrai ne, – patikina mane pašnekovas, vardu Denisas. – Čia gyvenimas geresnis nei kitose provincijose, Europa arčiau, žmonės kitokie. Ir pinigų daugiau, nors dauguma vis tiek verčiasi sunkiai. Nėra Rusijoje viduriniosios klasės, žmonės turtingi arba vargšai...“
Kitas viešbučio gyventojas Olegas man pasakoja, kad į Kaliningradą atvyko iš tolimos Rusijos provincijos ieškoti darbo: „Pas mus darbo nėra, girdėjau, kad čia žmonės geriau gyvena, tikiuosi rasti savo laimę…“
Ar brangu svečiuotis Kaliningrade? Kaip ir visur – kiek išleisite, priklausys nuo jūsų poreikių ir apetito – bilietai į lankytinus objektus nebrangūs, nakvynė, pramogos ir maistas – jūsų pasirinkimas. Vakarienė dviem pusbrangiame restorane mums kainavo apie 13 Eur, pietūs neprabangioje, bet geroje savitarnos kavinėje – apie 7 Eur, kapučino puodelis kainuoja nuo 80 centų iki 2,5 Eur (čia turbūt atsispindi tai, ką sakė pašnekovas iš Rusijos – yra kavinių turtuoliams, yra tokių, kur lankosi kukliai uždirbantys), transportas – labai pigus: autobuso bilietėlis kainuoja 26 rublius, kelionė taksi arba „Uber“ į aplink miesto centrą esančias vietas atsieis apie 2–3 Eur.
Ką parvežti lauktuvių? Sakoma, Kaliningrado regione yra net 90 procentų pasaulio gintaro atsargų, taigi šis mineralas pelnytai laikoma Kaliningrado simboliu ir pasididžiavimu. Gintaro parduotuvių čia gausu, jose – labai daug niekniekių ir beviltiško kičo, tačiau galima rasti ir paprastų skoningų gintaro vėrinių – jei šis mineralas jums patinka, tokių papuošalų pirkti verta, nes jie pigesni nei Lietuvoje.
Jei smalsu, galima išbandyti ir kosmetikos ar maisto su gintaru – vietinių gamintojų fantazija beribė, rasite ir muilo su gintaro inkliuzais, ir gintarinio kremo, ir trauktinės, ir arbatos, ir makiažo priemonių, ir aliejaus su gintaru, ir dar daug visokių įdomybių...
Kam patiks Kaliningradas? Turbūt ieškantiems netradicinių kelionės krypčių – kol kas užsienio turistai čia masiškai neplūsta, nors prie populiariausių lankytinų objektų girdėjome kalbant lietuviškai – mūsų tautiečiai Kaliningradą jau atranda. Tik laiko klausimas, kada jį atras ir kiti europiečiai, o tuomet, tikėtina, miestas vystysis, kainos kils, ir rusiškos „egzotikos“ liks mažiau, todėl dabar – pats laikas aplankyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gandai feisbuke: ar tikrai lietuviai plūsta į Kaliningrado sritį?
