Po praeito pasakojimo apie Karaliaučiaus pajūrio miestelius, tokius kaip Raušiai (Svetlogorsk) ir Krantas (Zelenogradsk), maniau, kad kitu tekstu paliksiu pajūrį ir lįsiu į krašto gilumą, bet visai neseniai lankiausi Nidoje ir prisiminiau, jog Karaliaučiaus kraštas irgi turi savo Kuršių nerijos pusę, kurioje aš irgi esu buvęs.
-
Kelionė į Karaliaučių: pamokos, kaip elgtis ir ko nedaryti Rusijos pasienyje
-
Kelionė į Karaliaučių: karinis miestas, į kurį dar visai neseniai užsieniečiai negalėjo patekti
-
Įspūdžiai iš Karaliaučiaus: nuostabų vokišką miestą rusai pavertė sovietine skyle
-
Lietuvio kelionė po Karaliaučių: kurortas, mažiausiai sugadintas ruso ir „marozyno“
Taigi, kodėl mums dabar jos ir neapžvelgus. Juolab, kad vis dar tęsiasi karšta vasara, tai pajūrio temos yra labai į temą, nepaisant, jog į Karaliaučiaus krašto pajūrį šiandien nuvykti iš esmės neįmanoma.
Tą ir pats pamačiau paskutinį savaitgalį mindamas dviratį Nidoje, kai nusprendžiau nuvykti iki pasienio posto, esančio vos už poros kilometrų nuo Nidos. Bemindamas tiesiog atsimušiau į užtverto kelio barjerus, sakančius, kad kelio postas uždarytas, ir „plytą“, draudžiančią važiuoti toliau.
