O lygiai prieš metus... Kai prisimenu tą laiką atrodo, kad tai buvo ne prieš metus, o nebuvo apskritai. Gal mes visada gyvenome su kažkokia korona, o kelionės buvo tik fantazija ar miražas. Nors ne, senovinės apdulkėjusios fotografijos liudija, kad visgi tos kelionės buvo.
Pagailėjom, ir gana. Susitvarkys pasaulio bendruomenė su tuo koronavirusu, kaip susitvarkė su ne viena liga, ir gyvensim vėl gerai. O kol taip dar negyvenam, pakeliaukim nekeliaudami. Virtualiai. Nukeliaukime į JAV. Palaukit, dar patikrinsiu, ar į JAV tikrai dar vis negalima keliauti realiai... Ne, dar negalima. Kai kažkada vasarą JAV uždarė savo sienas europiečiams, taip ir tebelaiko uždarytas iki šiol, neskaitant neskaitlingų išimčių. Tad kol kas keliaukim nekeliaudami ir pasigaudykime kelionių idėjų, kurias galėtume realizuoti jau po metų. Viena jų tuoj pat pasidalinsiu.
Taigi, pernai. Lygiai prieš metus, kai pasaulis dar nesuvokė, kas artinasi, kai buvo graži spalio pradžia kaip šiemet, sugalvojau, kad būtų gerai pasimėgauti gražiu Amerikos rudeniu. Ne bet kokios Amerikos, o pačios geriausios – Jungtinių Amerikos Valstijų. Šios šalies rytinę pakrantę kasmet užlieja nuostabus auksinis, saulėtas ruduo. Ta pačia proga, užėjo poreikis pajusti ir toje šalyje labai populiarios šventės Helovino dvasią. Tą nusprendžiau padaryti mieste, kuriame ji stipri kaip niekur kitur – Naujajame Orleane.
Kodėl jame? Nes šis trenktas frykiškas miestas kaip niekas kitas yra išpuoselėjęs mirties ir numirėlių garbinimo kultą. Tai geriausia vieta ir laikas pabūti taip arti anapusinio pasaulio pramogų tikslais. Prie to prisideda ir tai, kad Naujasis Orleanas yra ir afroamerikietiškos religijos vudu sostinė. Ši religija yra irgi šis tas nestandartiško.
Tai geriausia vieta ir laikas pabūti taip arti anapusinio pasaulio pramogų tikslais.
Jei kalbant tiksliau, vudu nėra religija, tai veikiau magiškų ritualų kratinys. Manau, mūsuose vudu pavadinimas labiausiai asocijuojasi su lėle, kuri naudojama kaip priemonė žmones paveikti per atstumą. Pamenu, mokykloje buvo užėjusi trumpalaikė mada darytis popierinės lėlytes ir jas badyti įsivaizduojant, kad badai savo priešą. Ši asociacija iš esmės teisinga. Tokių medžiaginių lėlyčių pilnos Naujojo Orleano prancūzų kvartalo suvenyrų parduotuvės. Norėjau nusipirkti porą, bet pagalvojau, kad nei aš čia tų badytinų priešų turiu, nei šiaip yra noras veltis kažkur, ko nelabai suprantu. Nors tiesą sakant, labiau baidė faktas, o jei kas nors kitas nusipirks ir badys mane? Taigi, klioviausi karmos teorija, kad jei aš nieko nebadysiu, tai gal ir manęs nebadys.
Ši magija Naujajame Orleane prigijo turbūt dėl to, kad į Luizianos valstiją XVIII a. daugiausia vergų buvo atgabenta iš vakarinės Afrikos teritorijos, kurioje yra dabartinė Benino valstybė. Toje teritorijoje vudu magija buvo paplitusi labiausiai pasaulyje. Be to, tuometiniai Luizianos valdytojai prancūzai į vergų prietarus žiūrėjo atlaidžiau nei šiaurinės JAV valdytojai britai – afrikiečiams buvo leista užsiimti senosiomis apeigomis. Todėl šis reikalas išplito, ir vudu tapo viena labiausiai paplitusių religinių praktikų Luizianoje.
Dabar, aišku, laikai yra sušvelnėję, vudu apeigų jau niekas Naujajame Orleane - bent jau kasdien ir viešai - neatlikinėja, dvasių nekviečia ir lėlių nebado. Tačiau mistinė dvasia mieste vis dar yra labai stipri. Prancūzų kvartale yra vudu muziejus su visa religijos istorija, amuletais ir panašiais eksponatais.
Turistams organizuojamos ekskursijos po dvasių mėgstamas ir vudu apeigų vietas. Mano pažįstami belgai sudalyvavo naktinėje ekskursijoje, po kurios net springdami iš susijaudinimo pasakojo įspūdžius ir rodė nuotrauką, kurioje nufotografuotas tuščio tamsaus namo langas. Tą nuotrauką išdidinus, lange išryškėja baltai apsisiautusios moters siluetas žiūrintis į juos. Pažiūrėjau aš į tą nuotrauką – na tikrai matosi išblyškusi moteris. Ir suprask dabar, žmogau, kas čia vyksta. Lyg ir žinai, kad tų vaiduoklių nėra, bet tai iš kur čia ta moteris? Pakrizenau tada norėdamas atrodyti šauniai, nuėjau šalin kaip maišu trenktas ir palindau po antklode bandydamas atmatyti tą moterį. Kuo labiau bandžiau atmatyti, tuo labiau ji man matėsi. Baisu, nesakykite.
Pažiūrėjau aš į tą nuotrauką – na tikrai matosi išblyškusi moteris. Ir suprask dabar, žmogau, kas čia vyksta.
Išskirtinė atrakcija yra apsilankymas vienose iš senųjų miesto kapinių. Į jas irgi rengiamos ekskursijos. Tai yra ypatingos kapinės. Mirusieji čia laidomi ne po žeme, o mauzoliejuose, todėl kapinės atrodo kaip ištisas miestas su savo namais ir gatvėmis. Įspūdingas vaizdas.
Sako, taip yra, nes miestas yra nuolatinių potvynių zonoje, tad laidojant mirusius mauzoliejuose lieka tikimybė, kad atėjus potvyniui jie neišplauks iš savo buveinių ir miestas netaps lavonų pasivaikščiojimo vieta. Bet per ekskursiją jums pasakys, kad taip yra, nes pagal vudu tikėjimą prisikėlę numirėliai yra zombiai ir, kad kam nors juos užbūrus prisikėlimui, miesto neištiktų zombių apokalipsė, mirusius laikyti mauzoliejuose yra būtina.
Paprasčiausia savarankiška ekskursija pėsčiomis su vietoje gaunamomis gido paslaugomis, dienos metu po Sent Luiso pirmąsias kapines esančias visai šalia prancūzų kvartalo kainuoja 20 JAV dolerių. Jose yra ir garsiausios JAV vudu burtininkės Marie Catherine Laveau kapas. Tiesiog nueikite iki jų ir sumokėkite už įėjimą. Šios kapinės užsidaro 17 valandą. Po šio laiko ekskursijos jau nebegalimos.
Rimtesnės ekskursijos gali būti naktinės. Jos yra grupinės ir užsakomos iš anksto. Tokios kainuoja daugiau – apie 45 JAV dolerius. Tiesa, nepatariu išdykauti ir dėl adrenalino poreikio savarankiškai brautis į kapines naktį. Jūs rizikuosite gyvybe. Naktimis kapinėse šmirinėja piktas ir galimai ginkluotas gaivalas, kuris laukia tokio tipo nuotykių ieškotojų ir juos apiplėšia. Pasiseka, jei nenužudo.
Jei visgi nuspręstumėte tokią adrenalino dozę įsisavint, aš žavėčiausi jūsų drąsa, bet pats taip nedaryčiau. Nebe tie metai, kai drąsos antplūdis stipresnis už baimę. Čia yra ir kita rizika. Jei tuo metu gaivalas ilsėtųsi ir jums pavyktų saugiai patyrinėti kapinių miestą, grėsmė gali laukti išorėje. Kapinės yra negeroje, labai nesaugioje kaimynystėje.
Visos šios aukščiau aprašytos atrakcijos ypač susiaktyvina prieš Heloviną. Tuomet čia prasideda tikra vaiduoklių ir vudu fiesta. Šis laikotarpis Naujajam Orleanui yra labai aktyvus turizmo prasme.
Helovinas JAV yra nepaprastai populiari šventė, žmonės jai rūpestingai ruošiasi, puošia savo namus moliūgais, vaiduoklių ar dvasių muliažais neprasčiau nei eglutėmis prieš Kalėdas, o Naujajame Orleane šis procesas vyksta dar aktyviau. Žinoma, šiemet šventimas bus kiek apribotas, neliks kažkokių atrakcijų pasiūlymų, tačiau jis tikrai įvyks, ir Burbono gatvėje Helovino metu nuobodu nebus.
Taigi, jei norite pamatyti Naująjį Orleaną įdomesnį nei bet kada, apsilankykite jame Helovino metu ar prieš jį. Šiemet neįgyvendinsite, bet apie kitus metus galime pradėti nedrąsiai svajoti.
Jei negalite atvykti per Heloviną – apsilankykite miestą bet kada, nes jame yra ne tik vudu, vaiduokliai ir kapinės. Čia dar yra džiazas ir bliuzas. Apie džiazuojantį Naująjį Orleaną parašysiu kitoje dalyje, nes dabar dar nenoriu išsiblaškyti iš mistinės vudu ir numirėlių miesto auros.
Be to, kitoje dalyje grįšime prie nūdienos žemiškų reikalų ir patirsim, ką ne tik Naujojo Orleano, bet ir kitų valstijų gyventojai pasakoja apie pasikeitusį kasdienį gyvenimą ir žinoma, keliones.
