Konkurse dalyvauti galite čia.
Daugiau Ditmos kelionių rasite čia.
Netikėta audra
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Atlaso kalnai |
Pasirinkę ne tik karščiausią metų laiką, tačiau ir mėnesį – rugpjūtį, kuomet vidutinė oro temperatūra siekia 32 laipsnius, akimis palydėjome tirpstančius Lietuvos kontūrus ir su nekantrumu laukėme prasidedančių atostogų. Tiesa, nusileidimas Monastiro oro uoste nežadėjo nieko gero – beskrendant užklupo audra su lietumi, o kelis kartus stipriai krestelėjęs lėktuvas, privertė sunerimti gretimai sėdinčius keleivius. Tačiau tropinės audros skiriasi nuo lietuviškų, nors būna stiprios – ilgai netrunka. Tad Tuniso žemę pasiekėme saugiai, o įsėdus į autobusą ir žvilgtelėjus pro langą, buvo sunku patikėti, kad prieš akimirką siautė lietus, o stiprus vėjas iki žemės lenkė palmių šakas.
Tunisietiškas San Tropezas
Tunisas – buvusi Prancūzijos kolonija, todėl daugelis tunisiečių laisvai kalba šia kalba, nors susišnekėti galima ir angliškai bei rusiškai. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis tunisiečiams – žemės ūkis, o jei tiksliau – alyvuogių giraitės, kartu, tai ir geros finansinės padėties ženklas.
Apsistojome Tuniso šiaurės rytuose įsikūrusiame Hammamet mieste, pradžioje buvęs ramiu žvejų miesteliu, nuo 1960 m. dėl puikių smėlio paplūdimių, įvairiaspalvės augmenijos ir pasilinksminimo vietų, šis miestas vadinamas tunisietišku San Tropezu. Tačiau trumpų atostogų metu ištisas dienas gulėti paplūdimyje buvo per didelė prabanga. Planavome bent šiek tiek prisiliesti prie vietinės kultūros, susipažinti su vietiniais, o svarbiausia aplankyti Sacharos dykumą.
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Alyvmedžiai |
Nuotykiai prasideda
Pirmiausia apsidairėme po apylinkes ir užsukome į storomis sienomis apjuostą Medinos turgų. Štai čia ir pasireiškė vietinių „draugiškumas“. Kadangi buvo pirmos atostogų dienos, o mes balti kaip sūriai, it masalas traukėm vietinių žvilgsnius. Ilgai nelaukus, prisistatė tunisietis, atkakliai įrodinėjantis, jog yra iš mūsų viešbučio ir su malonumu mus palydės iki turgaus (iki kurio buvo likę 100 m). Nesipriešinome, vis vien ėjome tą kryptimi. Vietinis gidas laikėsi žodžio ir atlydėjęs į turgų, nutempė į savo šeimos prekyvietę, kurioje mums siūlė nuo odinių dirbinių iki prieskonių, o ypač – žymiojo šafrano, kurio būtumėme nupirkę, jei ne kosminė kaina: 5 g. – 100 dinarų (tuo laikotarpiu apie 200 Lt).
Malonieji prekiautojai nesitikėjo, jog po tokio šilto sutikimo mes atsisakysime jų prekių, tad netverdami pykčiu pradėjo svaidytis daiktais, o galiausiai mosuodami kumšiu liepė susimokėti už atidarytą gėrimo skardinę, kurios net į rankas nepaėmėme. Gelbėdami savo kailį, įdavėme pora dinarų ir skuodėme, kuo toliau. Tolimesnis pasivaikščiojimas po turgų buvo kur kas malonesnis, vietiniai prekiautojai, nors ir buvo atkaklūs, tačiau per prievartą prekių nesiūlė, tad iš turgaus išėjome nešini lauktuvių.
Oazės ir miražai
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Miražai |
Kitą rytą mūsų laukė 1200 km kelionė į Sacharos dykumą, o pakeliui keletas svarbių turistinių stotelių. Pirma jų – Kairuano miestas. Šis miestas – svarbus religinis islamo centras, garsus dar 670 m. pastatyta „Sidi Ukba“ mečete, deja, ją galėjome apžiūrėti, tik iš išorės. Vėliau autobusą pakeitę džipais, pasiekėme Atlaso kalnus, kur saulė tiesiog svilte svilino odą, todėl ekstremalios vietinių vaikų maudynės, į vandenį šokinėjant nuo 10 m aukščio uolų buvo pateisinamos. Tarsi gamtos pokštas, sausringose kalnų vietoves, kur ne kur išdygdavo oazės, demonstruodamos vešlias palmes ir viliodamos vandens versmėmis.
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Tekanti saulė |
Nors nestokojome vandens, tačiau mus nuolatos lydėjo miražai: nuo karščio mirguliuojančiame ore, kažkur tolumoje, ties horizontu rikiavosi palmės, o už jų telkšojo ežerai. Sunku patikėti, kad tai buvo, tik akių apgavystė. Pavargę po patirtų įspūdžių nakčiai įsikūrėme datulių eksportu garsėjančiame mieste – oazėje Tozeur.
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Mėnulio kalnai |
Sacharos dykuma
Nauja diena mums išaušo anksti. Jau penktą valandą ryto dardėjome keliuku link El Džerido druskos ežero – pasitikti saulės. Tiesa, ežero ši vietovė tikrai nepriminė, belikę, tik kalnai druskos, menantys apie kadaise telkšojusi druskingą ežerą. Atrodo dar snaudusi, akimis neaprėpiama dykuma, tarsi atgijo, ją žadino ryški ir guvi ties horizontu kylanti saulė, o druskos kristaluose žaidė saulės spinduliai.
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Berberų kambarys |
Tęsėme kelionę, mūsų laukė išsvajotoji Sacharos dykuma. Ir štai, apsirengęs nuo smėlio audrų apsaugančiais rūbais,
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Kalnuose |
iškeitęs autobusą į kupranugarius, mūsų karavanas judėjo per dykumą, keliavome iki anksčiau pagrindine karavanų stotele laikytos – Duzo oazės (Douz). Apsilankymą Sacharos dykumoje jautėme dar ilgai, dėl smėlio, kuris slėpėsi visur: kišenėse, plaukuose ir net girgždėjo tarp dantų.
Dėmesio nestokojanti Matmata
Kita mūsų stotelė Matmata – mažas miestelis, apgyvendintas berberų – Šiaurės Afrikos gyventojų garamantų palikuonių, seniausias žinomas jų užrašas siekia net 200 m. pr. Kr. Atvykus svetingieji berberai vaišino nepaprastai saldžia mėtų arbata ir čia pat, žemės gilumoje iškepta duona. Aprodė urvuose iškastus kambarius, kurie – puikus pavėsis kaitriomis dienomis, nes temperatūra siekia, tik 17 laipsnių. Ištikimi savo kultūrai, berberai nesiryžo kraustytis į valstybės jiems skirtus, visiškai naujus būstus, tačiau šioje situacijoje tinka posakis: „Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą“. Gyvenvietės stogą puošianti palydovinės televizijos antena ir saulės baterijos patikino, jog ir čionykščius aplankė civilizacija.
Įmantri Matmatos kalnų reljefo struktūra, primenanti mėnulio paviršių bei nepaprastos berberų gyvenvietės sužadino režisierių fantazijas, tad čia buvo nufilmuoti filmų: „Žvaigždžių karai“, „Indiana Jones“ bei „Anglas ligonis“ epizodai.
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./El Džemas |
Kelionę vainikavo pasivaikščiojimas po El Džemo (El Djem) amfiteatrą, pastatytą 230 – 238 m., talpinantį 35 tūkst. žiūrovų ir nusileidžiantį tik Romoje ir Italijoje pastatytiems šedevrams. Šis amfiteatras buvo skirtas gladiatorių kovoms ir vežimų lenktynėms, beje, jame buvo filmuojamos, kai kurios filmo „Gladiatorius“ scenos. Nuo 1979 m. statinys įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.
 |
| E.Jegelevičienės nuotr./Berberė |
Tunisiečių gyvenimas
Tunisas religiniu atžvilgiu pakankamai liberalus, jame galima rasti ne tik mečečių, tačiau ir veikiančių bažnyčių ar sinagogų. Pirmasis po nepriklausomybės vadovavęs prezidentas, paskatintas prancūzės žmonos, uždraudė moterims dėvėti čadras ir slėpti veidą, be to šioje šalyje apskritai įstatymai palankesni moterims nei vyrams.
Nors aukštasis mokslas prieinamas daugeliui Tuniso piliečių, o juos baigusioms moterims leidžiama dirbti, pagrindinis tunisiečių moterų tikslas – ištekėti ir kuo greičiau susilaukti vaikų, nes tai viso likusio gyvenimo garantija. Susiklosčiusią situaciją paaiškina faktas, kad Tunise galiojantys įstatymai įpareigoja vyrus būtinai vesti, tačiau norint vesti svarbu turėti namą. Jei ši sąlyga įgyvendinta, prasideda savaitės trukmės tunisietiškos vestuvės, kurioms reikalingos net septynios vestuvinės suknelės.
Pirmomis dienomis ruošiama, gražinama ir dailinama būsimoji žmona (iki vestuvių tunisietės neatlieka depiliacijos procedūrų), vėliau jaunosios sukauptu kraičiu pakraunamas automobilis ar net sunkvežimis, kuris važiuoja į būsimo vyro namus (svarbiausia, kuo akivaizdžiau kaimynams pademonstruoti sukauptą turtą), o savaitės pabaigoje įvyksta tuoktuvių ceremonija. Po jų į namus atsikrausto vyro mama ar sesuo, kuri jaunąją moko namų ruošos darbų. Jeigu vyras nusprendžia skirtis, kai šeimoje jau yra vaikų – namas ir 80 proc. turto atitenka žmonai.
Tad tunisiečiai vyrai atsiduria, tarsi akligatvyje: vesti būtina, tačiau nenusisekus santuokai, galimybės išsiskirti nepraradus turtų – nėra, dėl šios priežasties vyrai skyrybų bijo it velnio.
Aukso vertės vanduo
Kiekviena kelionė, jei jau prasideda nuotykiu, juo turi ir pasibaigti. Tik šį kartą nuotykis nutiko ne mums, o mūsų tautiečiams, su kuriais susipažinome vakarą prieš išvykstant. Istorija pamokanti ir įrodanti faktą, kad prieš skrendant – verta pasidomėti tos šalies valiutų kursais, o perkant net paprasčiausią geriamąjį vandenį, tiesiog būtina vadovautis sveiku protu, nes apsukrus tunisietis pusės litro buteliuką gali parduoti net už 50 Lt. Taip ir nutiko šviežiai iškeptiems turistams, kurie pakraupę nuo didelių kainų, skaičiavo pinigus ir baiminosi, ar užteks nors vandeniui iki atostogų pabaigos.
 |
| Ditma |
