Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
Gerai, kad tiems, kurie turi išsipirkę nakvynę parko teritorijoje, jokių rezervacijų nereikia. Lekiam pakiliai nusiteikę, daineles dainuojame ir pastebime, kad kuo toliau, tuo prasčiau oras atrodo. Kelias lygumose, medžių ar krūmų nėra. Bet pagal garsus iš lauko ir tai, kaip džipukas vis sunkiau kasasi į priekį, buvo akivaizdu, kad vėjas lauke rimtas.
Kylant į kalną buvo dar blogiau. Kuro padala tiesiog akyse krito žemyn, tarsi kas baką būtų prakiurdęs. Iki parko dar keliasdešimt mylių, bet jei mūsų gražuolė ir toliau taip godžiai išgėrinės – likusio pusės bako kuro užteks tik į parko teritoriją įvažiuoti.
Degalinėje išlipau iš mašinos ir iškart pajaučiau dėkingumą savo solidžiam stotui. Prieškovidinę Emą būtų į Kanadą nupūtę.
Na ir štai viltingai privažiuojame parko vartus, kur mūsų svajones negailestingai sudaužo reindžerė su informacija, kad gražusis kelias yra vis dar palaidotas po lavina, kada sniegas nutirps ar bus nukastas – neaišku, gal liepos viduryje, šiuo metu kalnuose kyla sniego audra, tad važiuoti galima tik pirmus 10 km ir tai gerai įsivertinus savo galimybes.
– Bet bet bet bet mes juk turime rezervaciją nakvynei...
– Na, tai teks iš kitos pusės apvažiuoti.
Tai ir apvažiavome, per apibyrėjusį kelią, kalnų serpantinais, pučiant pūgai, per pusnis, rūką, kas keletą kilometrų apsnigtas egles keičiant sodriai pavasario žalumai.
170 kilometrų, vietoje 30. Pakeliui dar kartelį savo plieninę karvę pagirdėme. Mažutės apetitas augo valandomis, skaudžiai kapodamas per kišenę. Ko mes sirgdami nepravalgėme, tai šitas nelemtas džipas pragėrė.
Tik vakarop, apie 6 valandą, vėl pasiekėme įvažiavimą į parką iš vakarinės pusės. Apsistojome prie Lake Mc Donald, simpatiškame mediniame namelyje. Truputį gaila, kad lijo, o ir prognozės nieko gero nežadėjo, brendo įtarimas, kad rytojui planuotą žygį į kalnus teks atidėti.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
