Kaišiadorių rajono Kalvių kaime apsilankėme vieną darbo dienos popietę. Pirmiausiai keliai patraukė pagrindinio vietinio turistinio objekto – Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios – link.
Daugelis čia pirmąkart apsilankiusiųjų nustemba atradę architektūros lobį nuostabios gamtos apsuptyje. Nustebome ir mes. Juk tokių apvalių rotondos tipo bažnyčių Lietuvoje yra vos dvi. Antroji stovi Sudervėje, nuo Vilniaus nutolusioje 16 km.
Pirmąją bažnyčią šioje vietoje apie 1753 metus pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Mykolas Pacas, kuriam priklausė ir Kalvių dvaras. 1792 metais bažnyčia, globojama M.Paco dukters Juzefos, sudegė. Netrukus mirė ir pati Juzefa, o našliu tapęs jos vyras Tomas Vavžeckis pastatė naująją, mūrinę.
Tai buvo pirmoji tokio tipo mūrinė bažnyčia Lietuvoje. Ji duris atvėrė 1806 metais ir buvo pašventinta Šv.Antano Paduviečio vardu.
Bažnyčios, kurios projekto autorius nežinomas, prieangį puošia medinė Nukryžiuotojo skulptūra, išlikusi nuo jos pastatymo.
Jos sienos dekoruotos smulkios rausvos skaldos mozaika, o vaizdas iš kiemo – vertas milijono. Papėdėje regimas didžiausias Kaišiadorių rajone Kalvių ežeras. Šalia jo anksčiau stovėjo ir Kalvių mokyklėlė, bet ji buvo uždaryta prieš kokį penkmetį.
Bažnyčia, kurioje nepasislėpsi
„Šioje bažnyčioje visuomet jausiesi centre – niekur negali pasislėpti“, – viduje mus pasitikusi šypteli parapijietė Rita, Kruonio gimnazijoje dirbanti tikybos mokytoja.
Bažnyčioje jauku ir šviesu. Virš galvų – Romos panteoną kažkuo primenantis kupolas su langeliais.
Įšilę akmenys šilumą sulaiko iki pat lapkričio, tad nėra vėsu. Čia aukso žiedus mėgsta sumainyti vestuvininkai, privačias šventes švęsti menininkai, juk bažnytėlė – mažutė ir itin jauki.
Tiesa, joje – net trys altoriai ir visi jie – skirtingų stilių. Dėmesį atkreipkite į neįprastai dekoruotą medinį.
„Kadaise altorius buvo butaforinis – nutapytas, šoninių iš viso nebuvo“, – atskleidė Rita.
Ji papasakojo, kad mišiose kaskart dalyvauja apie 30 pamaldžių žmonių, – toks skaičius mažam miesteliui yra pakankamas. Čia pat gyvenanti vietinė moteris groja išlikusiais vargonais.
„Didžiausias privalumas yra tas, kad užsakius čia mišias, jos aukojamos vieno, o ne dešimties žmonių vardu. Kiekvieną sekmadienį kas nors jas užsako“, – dar vieną išskirtinumą įvardijo Rita.
Vasarą, anot jos, bažnyčia laikoma „ant grotų“ – nesusitarus iš anksto su Kruonyje gyvenančiu klebonu, pamatyti vidų galima tik pro grotas.
Grįžo į Kalvius
Išėjus į kiemą, jame mus pasitinka Kalvių bendruomenės pirmininkė Lina Brazionienė. Ji – tikrų tikriausia vietinė gyventoja, į kaimą po studijų bei darbų Kaune grįžusi dėl prosenelių sodybos.
„O ir vyras mano iš čia kilęs. Jis taip pat gamtos žmogus. Nusprendėme, kad važinėsimės į darbą Kaune. Juk „šoki“ į autostradą, ir už pusvalandžio jau vietoje. Taip 15 metų mes jau Kalviuose gyvename, sukamės statybų versle. Turime dar žirgų, avių“, – nusijuokė Lina.
Praėję medinę varpinę ir pro vartus kirtę bažnyčią juosiančią akmeninę sieną, išasfaltuotu siauru takeliu imame leistis į papėdę. Joje atsiveria apie 100 metrų palei Kalvių ežerą besidriekiančios valstybinės žemės lopinėlis, paverstas jaukia poilsiaviete ir maudynių vieta.
Pasak Linos, ežere buvo aptinkama vėžių, o jie – švaraus vandens rodiklis.
„Prieš 10 metų čia buvo brūzgynai, vietiniai maudydavosi tolėliau. Tiesa, patys kalviečiai ir dabar nelabai eina į šį naują pliažą maudytis – pradėjo vėl ilsėtis senoje vietoje.
Visur – ir pliusai, ir minusai. Iš pradžių brūzgynai, sutvarkėme, tai vėl bėda – nebėra kur kojos dėl poilsiautojų gausos padėti, prasilenkti dirbantiems vietiniams ūkininkams neina dėl apstatytų mašinų, jie burba. Kaip ir Nidoje, iš to džiaugsmo vietiniams ir pykčio kilo. Turi išgyventi sezoną. Jei lietinga vasara, niekas su tokiu rūpesčiu nesusidurtų“, – nusijuokė Lina.
Karštą savaitgalį šis pliažas sulaukia daugybės poilsiautojų, atvyksta jie ir iš Kauno, ir iš Vilniaus, tad pagrindinė gatvė ir bažnyčios prieigos „užsikemša“ nuo automobilių gausos.
Karštą savaitgalį šis pliažas sulaukia daugybės poilsiautojų, atvyksta jie ir iš Kauno, ir iš Vilniaus.
Kartą paskaičiuota, kad svečių transporto priemonių čia buvo pristatyta apie 70, o Kalvių ežero pakrantėje vienu metu poilsiavo apie 400 žmonių.
Vietinė moteris čia be atlygio prižiūri gėlynus, bendrą tvarką. Įrengtos pliaže tinklinio bei krepšinio aikštelės, supynės, persirengimo kabinos, tualetai, net medinė scena bendruomenės vasaros šventėms. Mąstoma, ateityje surengti kamerinį renginį ant vandens.
„Kalvių bendruomenė sugeba pritraukti daug paramos, ne viena vieta atnaujinta. Idėjų netrūksta, bet turi būti žmonės, kurie jas įgyvendintų. Norisi šią ežero pakrantę labiau įveiklinti, pasiūlyti vandens pramogų“, – prisėdusi ant suolelio ir žvelgdama į ežero platybes, patikino Lina.
Kalvių ežero pakrantėje vienu metu poilsiavo apie 400 žmonių.
Puiki vieta slidinėjimui
Jei jums atrodo, kad Kalviuose yra ką veikti tik vasarą, klystate. Bendruomenės pirmininkė atskleidė, praėjusią žiemą, kai netrūko gausaus sniego, atradusi Kalvių ežerą kitomis prasmėmis – jis puikiai tinka slidinėjimui lygumų slidėmis.
„Didelis plotas – gali kur nori čiuožti. Per dvi valandas visą ežero perimetrą apčiuoži. Sava ledo arena. O ir žvejai mėgsta Kalvių ežerą, ypač žiemą. Pasistato naktinei poledinei žvejybai palapinę, apsišildo ją“, – šyptelėjo pašnekovė, atskleidusi, kad vietiniai gyventojai važiuoja dirbti į Kauną, Kaišiadoris, Alytų, Prienus, Jiezną, yra įkūrę Kalviuose maisto prekių parduotuvę, kurioje galima rasti visko, nemažai ir ūkininkų.
„Karvių mūsų kaime gal trys likusios“, – nusijuokė Lina.
Netrukus su ja imame gvildenti Kalvių pavadinimo kilmę. Vyrauja dvi versijos.
„Dėl to, kad kalvota vietovė. Arba dėl to, kad kalvių čia daug gyveno. Paskutinis mūsų kalvis gal prieš dešimtmetį numirė, tad ir pagrindinį miesto simbolį – norus pildančią žuvelę, nukalė, kaip bebūtų keista, ne vietinis kalvis. Liko Kalviai be kalvio“, – nusijuokė Lina.
Jei šiandieną norėtumėte apsigyventi Kalviuose, įsigyti sodybėlę ant ežero kranto – sunkiai rastumėte, beveik visa pakrantė yra „privatizuota“.
„Kad žinotumėte, kiek daug užklausų sulaukiu dėl sodybų – ne vienas norėtų įsigyti. Įmanoma, bet nelengva. Pasiūlos nėra visiškai. Apie ežero pakrantes iš viso nekalbu. Jei atsiranda pasiūlymas, iškart nebelieka. O ir kainos pas mus kokios! Buvo mažas sklypelis, tai, kiek pamenu, 100 tūkst. eurų prašė“, – patikino Lina.
Paklausta, kodėl žmonės turėtų važiuoti į Kalvius, pašnekovė atsakė, kad dėl tikros, lietuviškos gamtos – ji čia nuostabi.
„Jei nori laisvalaikį leisti prie vandens, pabėgti toliau nuo miesto, tai Kauno apskrityje net nelabai yra kur važiuoti“, – šyptelėjo Kalvių bendruomenės pirmininkė.
Trūksta kavinės – traukia į kitą kaimą
Kas dar žymesnio Kalviuose? Pasirodo, didmiesčių gyventojai čia traukia ir ožkos pieno sūrių ragauti.
Be to, Kalvių ežero apylinkės yra labai įdomios ir istoriniu, archeologiniu požiūriu. Čia rasti paleolito – mezolito (apie 11 tūkst. m. pr. Kr.) gyvenviečių pėdsakai. Į pietvakarius nuo kaimo, Kalvių miške, yra du pilkapynai, būdingi IX–XII a.
Bendruomenės namuose siūlomos ir apgyvendinimo paslaugos – kambarys su bendra viskuo aprūpinta virtuve nakčiai atsieis 30 eurų.
Tiesa, mietelyje svečiai pasigenda maitinimo įstaigos: čia nėra nė vienos kavinukės, į pliažą karts nuo karto atvyksta tik kavos ir ledų siūlantis vagonėlis. Tad norėdami pavakaroti, vietiniai važiuoja į už 25 km esantį Birštoną arba Davainonis, kur Kauno marių regioniniame parke, gamtos apsuptyje įsikūrusi vila „Miško natos“.
Atokų penkių kambarių viešbutį bei restoraną gražios gamtos prieglobstyje iki pandemijos buvo itin pamėgę užsieniečiai.
Nors pastaruoju metu dėl karantino viešbučio užimtumas nėra didelis, svečius „Miško natos“ viliojo ir šiuo metu tebevilioja savaitgaliais vykstančiais gyvos muzikos vakarais (dažnai net nemokamais), lauko pavėsinėmis, terasa bei įdomiu meniu.
„Miško natų“ restorane patiekalai ruošiami naudojant sous-vide (prancūzų kalba reiškia vakuume) technologiją. Ji paremta gaminimu vakuume, daug žemesnėje nei įprasta temperatūroje, todėl nepakinta produkto spalva bei skonis, jis išlieka sultingas.
Šiemet šios vietos šefas pristatė išskirtinius avokado skonio ledus, dėl kurių vien jau verta užsukti į šią ramybės oazę.
„Dažniausiai patiekalai gimsta ekspromtu. Galvoje sudėlioji receptą, o lėkštėje belieka išpildyti idėją, sudėlioti taškus ant „i“.
Tikrai yra Lietuvoje daržovių ledų, bet norėjosi sukurti kažką iš avokado – įdomesnio, kitokesnio. Juk avokadiniai ledai skamba kitaip nei citrininiai arba šokoladiniai ledai. Juos kurdami panaudojome keturis ingredientus. Kol pavyko toks skonis, kokio norėjome, prireikė 5 bandymų“, – pakalbintas 15min, teigė 26-erių metų „Miško natų“ šefas Gabrielius Kudrauskas, pripažinęs, kad lankantis kituose restoranuose sunku yra nesiimti vertintojo ir kritiko vaidmens, nežvelgti į kolegų kūrinius pro padidinamąjį stiklą.
Šių metų populiariausi patiekalai, anot jo, – lašišų tartaras bei midijos.
Kaip teigė Gabrieliaus padėjėjas restorano virtuvėje – 25-erių Šarūnas Česonis, rasti virėjo darbą Kaune ar Vilniuje – lengva. Šiuo metu galima išsiderėti ir neblogą atlyginimą, nes vasarą dauguma restorano darbuotojų patraukia į Palangą.
Jis pats prisipažino pavargęs nuo kurorto šurmulio, tad šį sezoną pasirinko darbuotis Davainonių kaime, o ir šeima arti – Kaune.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
