Aja – viena pirmųjų prabangių, arba išskirtinių, kelionių pradininkių Lietuvoje. Žurnalui „Aš IKONA“ ji pasakoja apie savo gyvenimo kelionę: modelio karjerą, ilgus metus turizme ir kelionių verslą, kurį sukūrė iš malonumo. Sau ir kitiems.
Dabar jos kasdienybė – klientai, galintys sau leisti ilsėtis pačiose netikėčiausiose vietose – apsigyventi viešbučiuose ant krioklio ar vidury dykumos, samdyti lėktuvus, besileidžiančius į prabangias lodžijas Afrikos nacionaliniuose parkuose, keliauti traukiniais su Bethoveną grojančiais baltais rojaliais, leisti savaitgalius prabangiose pilyse, virtusiose viešbučiais ir SPA. Visa tai – kelionių pasakos, kurias ji kuria savo klientams su savo kelionių dizainerių komanda.
– Jūsų gyvenimas – irgi kelionė?
– Gyvenimas – pati rimčiausia kelionė. Į paprastas keliones gali pasiimti draugų, o per gyvenimą turi eiti vienas – už tave to nepadarys nė vienas kelionių organizatorius. Tave išmuša iš kelio, tu jį vėl atrandi iš naujo, keičiasi tavo suvokimas. Manoji kelionė – labai spalvinga, diagrama su plačia amplitude: klupimais, kėlimaisis, atradimais, praradimais. Chaosas, bet... su tikslu! Visada svajoji, kad linija bus tiesi ir graži, o taip toli gražu nebūna – joje yra mazgų. Net nutrūkimų. Aišku, ir daug gražių emocijų, jausmų. Mano gyvenimo kelionė tikrai nėra lengva. Kaip mano mama sako: niekas ir nežadėjo, kad bus lengva...
– Tempas – pusė gyvenimo skrydžiuose?
– Man normalu uždaryti kontoros duris ir lipti į lėktuvą. Vieni važiuoja į darbą, o aš skrendu. Savo sūnui, kai jis prašydavo lauktuvių iš kelionių, pasakiau: „Sūnau, ar kiekvieną kartą tėvai, grįžę iš darbo, parneša vaikams dovanų? Juk kai kitų vaikų tėvai išeina, aš išskrendu“. Taip mudu ir susitarėm. Aš nieko nejaučiu lipdama lėktuvą – man tik rūpi iš taško A kuo greičiau atsidurti taške B. Per tą laiką galiu dirbti, ilsėtis, skaityti ar miegoti.
Bet kiek susitikimų ir pokalbių lėktuvuose! Žmonės lėktuvuose išsipasakoja kaip psichoterapeutui ant sofutės, nes žino, kad niekada to žmogaus daugiau nepamatys? O būna, pasimatai (juokiasi). Būna, tampi labai gerais draugais. Sykį skrydyje susipažinome su mergina iš Libano ir tapome sielos draugėmis visam gyvenimui.
Įdomūs buvo laikai: 15 iš 50 turistų pasilikdavo Kalė uoste, nes jų tiesiog neįleisdavo į Didžiąją Britaniją.
– Likimas – ir kelionė į turizmą – apgalvota ir be pasiblaškymų?
– Po mokyklos pusmetį studijavau anglų kalbą, bet buvo labai lengva ir neįdomu. Iki šiol nesu pasiėmusi padidintos stipendijos už gerą mokymąsi! O paskui iš karto įstojau į turizmą. Kai besimokydama mokykloje ir po jos dirbau modeliu, daug keliavau. O kai pradėjau keliauti, negalėjau sustoti. Madų pasaulis man tiko ir patiko, bet smagiau būdavo lindėti viešbučiuose ir stebėti jų gyvenimą: kaip veikia registratūros, virtuvės, kokie būna kambarių tipai.
Vienu metu turėjau apsispręsti: ar dar penkerius metus vaikščioti podiumu ir likti be išsilavinimo, ar mesti modelio darbą ir kibti į studijas. O kad tai vis tiek bus kelionės, žinojau iš karto. Pamenu pirmąsias keliones – pačioje nepriklausomybės pradžioje, sulaukusi vos aštuoniolikos metų, traukiniu važiuodavau su kokiais nors gruzinais bendrame kupė iki Maskvos, o iš ten skrisdavau į Singapūrą, Malaiziją. Mano išvaizda labai tiko Azijos mados industrijai.
Didelio uždarbio nebūdavo, svarbiausia buvo kelionė ir nuotykis. Pavyzdžiui, Lietuvoje tais laikais už vieną išėjimą ant podiumo mokėdavo dvidešimt litų. Todėl iš Kauno į Vilnių tekdavo tranzuoti, kad nelikčiau minuse. Tada ir supranti, kad uždirbti duonai yra reikalų.
– Jūsų karjeros pradžia susijusi, sakyčiau, su tokiu pirmuoju, laukiniu, mūsų turizmu?
– Buvau dvidešimtmetė, lydėdavau ekskursines grupes autobusu į Londoną. Įdomūs buvo laikai: penkiolika iš penkiasdešimties turistų pasilikdavo Kalė uoste, prie Lamanšo sąsiaurio, nes jų tiesiog neįleisdavo į Didžiąją Britaniją. O kiti dingdavo vos tik pasiekę išsvajotą šalį – ekskursijoms likdavo tik porą tikrų turistų.
Kiekvienais metais turizmas vystydavosi – būdavo vis daugiau nakvynių viešbučiuose, viešbučiai vis gerėdavo, po truputį atsirasdavo kelionių lėktuvu, įsisteigė pirmieji didieji operatoriai, vyko pirmosios užsakomosios kelionės lėktuvu į Turkiją ar Egiptą. Dirbau gide Maljorkoje, vėliau darbavausi su aviabilietų rezervacinėmis sistemomis, o dar vėliau ėmiausi prabangesnių kelionių organizavimo. Per dešimtmetį perėjau visus etapus, ir atėjo supratimas, kad reikia kurti savo ir dirbti taip, kaip man atrodo teisinga.
Lietuvoje tais laikais už vieną išėjimą ant podiumo mokėdavo dvidešimt litų. Todėl iš Kauno į Vilnių tekdavo tranzuoti, kad nelikčiau minuse.
– Sulaukėte didžiosios 2008–ųjų krizės...
– Ir nusprendžiau atidaryti prabangių kelionių agentūrą! (kvatojasi) Pasiskolinau 10 tūkstančių litų UAB įkūrimui, išsinuomojau patalpas, bet baldams jau neužteko: pirmus užsakymus dariau atsigulusi ant kiliminės dangos. Patalpas išnuomavęs žmogus stebėjosi, kad neturime baldų. Sakiau – parduosim pirmas keliones ir tuomet nusipirksime. Kas tie nepatogumui – į priekį vedė didelė meilė ir didelis noras. Puikiai išmaniau tą sritį ir žinojau, kad viskas bus gerai.
– O kodėl prabangios kelionės?
– Nes man nepatinka pardavinėti kainos – tame nėra prasmės. Ar trijų žvaigždučių viešbutis Belgijoje, ar Prancūzijoje – tai tas pats. Tokie viešbučiai konkuruoja tik kaina. „Supakuotų atostogų“ agentai pardavinėja tuos pačius poilsinius paketus į Turkiją, ir laimi tas, kuris kelionę, kainuojančią tūkstantį eurų, parduoda su nuolaida už 999 ir gauna komisinius. Šitame versle tampi dar vienu varžteliu, kuris dirba be poezijos.
Mano darbe kaina nėra pagrindinis kriterijus. Tokios kelionės, kurias kuria mano komanda, rinkoje nekonkuruoja. O jei galėtų konkuruoti, tai tik patirtimi, unikaliais dalykais, o paslaugos kartais ir visai neįkainojamos. Tarkim, nori pakliūti į geriausią 2019 m. pasaulio restoraną? Bet iki kitų metų pabaigos ten nėra vietų. Ir nesvarbu, kad tu gali nupirkti visą restoraną. Vis tiek į jį nepakliūsi, jei neturi ryšių. O tų ryšių turime mes.
– Ar Jūsų klientai turi tiek pinigų, kad nežino, ko nori?
– Aš gerbiu ir myliu kiekvieną savo klientą, ir su pinigais tai nesusiję. Mano klientai išsilavinę, intelektualūs, be galo dideles kelionių patirtis turintys žmonės, suvokiantys pinigų vertę. Tik jie labai užsiėmę, neturintys laiko patys sau kurti kelionių įspūdžius, todėl dažnas sako: turiu atostogas tokiomis datomis, ką nors sugalvokite. Tai didelė atsakomybė, nes žmonės mums patiki savo lūkesčius, svajones, asmeninį gyvenimą, paslaptis. Todėl ilgoje distancijoje tampame draugais. Per ilgą laiką pradedi pažinti žmogų. Juk bilietą ir viešbutį gali užsakyti jo asistentė, daug patirties šiais laikais čia nereikia.
Bet tam, kad gautum mėgstamą vietą lėktuve, tinkamą viešbučio kambario tipą, patinkantį restoraną, bilietus į vieną ar kitą renginį, sudaryti neįprastą kelionės maršrutą – tam jau reikalinga patirtis. Reikia žmogų „išlukštenti“ ir jam pasiūlyti. Visuomet stengiuosi nustebinti, viršyti lūkesčius. Geresnės vietos koncerte, nei užsisakė, geresnis kambarys, nei sumokėjo, atvykus į viešbutį, kai personalas kreipiasi vardu, kambaryje laukia vynas, kurį mėgsta... Oro uoste vietoj lentelės su vardu ir pavarde – eilutės iš keleivio mėgstamiausios dainos...
– Nesako: duokit man brangiausią kambarį!
– Ne, ačiū Dievui. Taip sako arabų šeichai, kurie į Kuršavelį atvažiuoja su pinigų lagaminais. Mano klientams kaina neimponuoja. Tarkim, jie nori trijų kambarių numerio su asmeniniu liokajumi, kuris iškrauna ir supakuoja daiktus, užsako paslaugas, palydi į miestą. Ir tai, ko gero, ir bus brangiausias kambarys viešbutyje.
Niekada į „Burj Al Arab“ Dubajuje nesiunčiu turistų. Pabuvusi ta „Burė“, ir problemų su kanalizacija turi.
Šiuo metu turizmas keičiasi, sparčiai daugėja prabangių viešbučių ir paslaugų, nes žmonės tampa turtingesni ir dažniau keliauja. Anksčiau išsiruošdavo į vienerias atostogas per metus, dabar keliauja dažnai, bet trumpiau. Daug daug dirba ir ištrūksta bent penkias dienas atsikvėpti. Retai kas atostogauja dvi savaites.
Ir šiais laikais yra daug dalykų, kurių nenupirksi. Pavyzdžiui, viešbutis nepriima naujų klientų. Nauja tendencija – viešbučiai veikia kaip uždari klubai, turi savo pardavimų agentų ratą. Tuomet viešbutis žino, kad žmonės, atsiųsti vieno ar kito kelionių agento, atitiks kitų svečių lygį, jų interesai bus bendri. Tai labai populiaru Žydrojoje pakrantėje, Prancūzijos kalnuose. Net Azijoje, nes ten viešbučiai labai saugosi kinų ir korėjiečių.
Visi žino garsųjį „Marina Bay Sands“ viešbutį Singapūre, jis išties architektūros šedevras, atrodo kaip laivas. Prisižiūrėję paveiksliukų, visi nori ten pagyventi, bet aš saviškius stengiuosi atkalbėti, nes iš to viešbučio liko tik prabangi traukinių stotis. Trys ilgiausios eilės registratūroje, kuriose turi stumdytis eilėse su kinais ir indais. Nieko neturiu prieš šias tautybes, bet kai pamatai žmonių elgesį: jie nardo tame įspūdingame infinity baseine ant stogo su marškinėliais, šlepetėm ir hamburgeriais. Boutique stiliaus viešbučiai vengia masinio turizmo, todėl kruopščiai atsirenka pardavimų agentus ir klientus.
– Žmonės kaip klasikinę prabangą įsivaizduoja septynžvaigždę „Burę“ – „Burj Al Arab“ Dubajuje.
– Dėl auksinių sietynų? Niekada į ją nesiunčiu turistų. Pabuvusi ta „Burė“, ir problemų su kanalizacija turi.
Yra daugiau intelektualių vietų pasaulyje, kuriose viskas apgalvota iki detalių. Pavyzdžiui, „Capella“ grupės viešbučiai, kuriuose įsiregistravimas ir išsiregistravimas – pagal kliento poreikius, niekas tavęs nekrapšto iš kambario 12 val. Tokios detalės kaip specialūs someljė, kviestiniai šefai.
Man mieliausi yra viešbučiai, kurie turi savo dvasią, kur apmąstyta kiekviena smulkmena, džiuginanti akį. Gali turėti bet kiek aukso sietynų, bet atmosferą kurią žmonės. Ten, kur jautiesi kaip šeimos narys. Ten, kur pasitinka vardu ir pasako: „Jums į patiekalus nedėjome paprikos, nes žinome, kad nemėgstate“. Tai yra smulkmena, bet kaip malonu!
„Four Seasons” viešbučiai Tailande turi atskirus žmonių etatus, kurie kalba keliomis kalbomis, išsilavinę, palaiko tau kompaniją, jei keliauji vienas ir jautiesi vienišas, išgeria su tavim kokteilį bare, aprodo tau virtuvę, užkulisius – ir tu jautiesi ne paprastas svečias, o viešbučio dalis. Viešbutis sukuria jogos sistemą pagal tavo pageidavimus. Gali palikti raštelį, iš kokių mėgstamų produktų šefas rytoj turi paruošti tau specialius originalius pusryčių patiekalus. Tau pristato mylimo vyno, nors viešbutis įsikūręs kažkur tolimoje Maldyvų salelėje. Restoranai, kurie neturi meniu – ateina šefas, paklausinėja ir sukuria unikalų patiekalą, išskirtinai pagal tavo pomėgius.
– Kokias išskirtines vietas renkasi keliautojai iš Lietuvos?
– Žmones traukia įspūdingos viešbučių lokacijos. Pavyzdžiui, vienintelis viešbutis Brazilijos nacionaliniame parke, prie pat Iguasu krioklių, kuris kabo tiesiog ant vandens – tai prabangių viešbučių grupei „Belmond“ priklausantis viešbutis. Jiems taip pat priklauso vienintelis viešbutis prie pat paslaptingojo inkų miesto Maču Pikču Peru.
Grupė „Aman“ stato viešbučius negyvenamose Indonezijos salose, visiškoje laukinėje gamtoje, kuriuose nėra jokios civilizacijos, į juos gali patekti tik privačiais laiveliais. Visos Mnembos salos nuoma Zanzibare parai su aštuoniais, lodžijos Afrikoje, Okavango deltoje, Čiobės nacionaliniame parke, į kurias privačiu lėktuvu leistis gali tik ten apsistojantys keliautojai.
Traukiniai tapo ne susisiekimo priemone, bet viešbučiais ant ratų. Garsusis Venecijos ekspresas, unikalus istorinis traukinys, į kurį bilietai išperkami prieš metus, o para kainuoja nuo tūkstančio eurų. Pamenu, Kanuose parodoje japonai pristatė naują prabangų traukinį, rodo man vizualizacijas, klausiu apie rezervacijų galimybę, o jie sako, kad 2019–iems jau nebėra vietų. Bet turi dar keletą vietų 2021–iems. Nors traukinys dar nepastatytas!
Mano klientai apsilanko vietose, kur niekas nepatenka, patiria tai, ko kiti nesuprastų, o gal ir negalėtų sau leisti tiek finansine, tiek suvokimo prasme.
– Tokiose vietose galima sutikti žvaigždžių?
– Mano klientai pasakojo, kaip jų vaikai žaidė su Beckhamų atžalomis „Amagiri“ viešbutyje, „Aman“ grupės viešbutyje kanjone Jutoje. Asmeniškai nemanau, kad kam nors iš manųjų klientų imponuoja tos žvaigždės, jų vertybių skalė visai kita. Jiems nebeįdomi prabanga.
– Ir kas tada?
– Kelionė dviračiais! Pavyzdžiui, po Izraelį. Bet dviratis – atitinkamo lygio, parinkti autentiški restoranai su giliomis tradicijomis. Pavyzdžiui, Sakartvelas. Kopimas į Kazbeką su palapinėmis. Nors žmogus galėtų pasiimti malūnsparnį, kad jį ten užskraidintų nuo puikaus „Room“ viešbučio. Žmonės nori išgyvenimo, adrenalino, patirčių, galų gale nori pailsinti smegenis nuo kasdienių verslo sprendimų, rūpesčių. Todėl ir trenkiasi į Etiopijos laukines gentis, keliauja valandų valandas nuo vienos genties prie kitos, ten net normalių viešbučių nėra. Bet apsilanko vietose, kur niekas nepatenka, patiria tai, ko kiti nesuprastų, o gal ir negalėtų sau leisti tiek finansine, tiek suvokimo prasme.
– Andrius Tapinas rašė, kad turizmo agentai – piktžaizdės, kurie siurbia pinigus iš kvailių už nieką.
– Jeigu ieškai mažiausios kainos, ir tai tavo tikslas, aišku, kad reikia rinktis populiariąsias rezervacines sistemas. Bet jei kalbame apie tam tikrą lygį, agentas gali gauti geresnę kainą, nes turi savo įdirbio istoriją, kontraktus. Pavyzdžiui, mes priklausome „Traveller Made“ tinklui, prie kurio prisijungti kainavo ne vienerius metus pastangų. Per šį tinklą į viešbučius atvykę turistai yra pasitinkami aukščiausių vadovų, jiems dovanojami kuponai viešbučio paslaugoms, jiems pasiūlomas aukštesnio lygio kambarys, pavyzdžiui, kainuojantis keliais šimtais ar net keliais tūkstančiais eurų daugiau nei jie užsakė. Jei būsi paprastas x ar y klientas iš booking.com, verčiau tą laisvą prabangų kambarį viešbutis paliks tuščią, nes esi tik dar vienas beveidis keliautojas.
– Jūs aplankėte didumą pasaulio. Kas Jums numeris vienas?
– Numeris vienas man nuolat keičiasi, bet šiuo metu – Namibija ir Balis. Artimiausia svajonė – aplankyti Prancūzų Polinezijos taškelius Ramiajame vandenyne. Suprantu, kad lietuviams Balis – jau banalu, bet man jis lieka viena tų širdžiai gerų vietų. Balis – man visų pirma nuostabūs žmonės, gyduoliai, jogos mokytojai, kurie mane atstato per kelias dienas.
Kita mano meilė yra Namibija – tai Afrika, dykuma ir vandenynas. Tos vietos, kur dykuma baigiausi vandenynu, man atrodo magiškos ir mistiškos, nėra daug tokių pasaulyje. Namibija didelė ir neurbanizuota, vos 2 milijonai žmonių, keliaudamas per dieną nieko nesutinki. Gamta palikta savieigai, neurbanizuota turizmo.
Didelį įspūdį paliko Etiopija ir jos gentys. Tai vieta, kurioje reikia perkrauti savo galvą kaip kompiuterio diską, nes protas atsisako priimti tai, ką matai. Patekome į „Šokinėjimo per jaučius“ šventę, kurioje berniukai įšventinami į vyrus, o ta proga jų šeimos moterys yra plakamos rimbais su metaliniais antgaliais, išplakamos iki alpulio, klykia. Tai atima kvapą, norisi pabėgti ir nežiūrėti, bet tai – tradicijos, apeigos, kurias mums labai sunku suprasti.
Buvo labai sunku priimti kitokią realybę ir suvokti, kad tai, kas etiopams yra gerbtinos tradicijos, mums atrodo žiaurus elgesys. Maža to, Etiopija yra krikščioniškos religijos lopšys, tauta kalba viena iš seniausių kalbų, su kone šimtu dialektų ir turi šimtus laiko nepaliestų vietų. Jie dienas skaičiuoja žiūrėdami į mėnulį ir mėnesį ir rišdami mazgelius ant virvutės pagal pilnatį. Kelionė į šią šalį – tai grįžimas šimtus, tūkstančius metų atgal.
– Ar skaičiuojate aplankytas šalis?
– Ne. Nes jei buvai Paryžiuje, negi gali skaičiuoti, kad matei Prancūziją. Bet neturiu nieko prieš tuos, kurie skaičiuoja. Atvirkščiai. Šalių skaičiavimas kitiems tampa akstinu daugiau uždirbti, svajoti ir daugiau keliauti. Esu buvusi visuose žemynuose, bet kiek dar regionų nepamatytų! Afrika yra mano meilė, nemažai jau jos mačiau – Etiopija, Kenija, PAR, Tanzanija, Zanzibaras, Mozambikas, jau nekalbant apie visą tradicinę Šiaurės Afriką.
– Kaip organizatorė, ar tikitės, kad kelionės vyks kaip suplanuota, ar su nuotykiais?
– Visada taip – kaip kelionė, taip nuotykis. Vienas iš visos mano karjeros nuotykių hitų – ieškoti dingusio žmogaus Kenijoje. Kreipiausi į policiją, tačiau pareigūnai pirmiausia pasiūlė pervažiuoti per visus Nairobio morgus ir atpažinti visus tą naktį mieste nužudytus baltuosius. Jei nerasčiau, pažadėjo ieškoti kitais būdais. O viskas buvo kur kas paprasčiau – įkaušęs turistas sumaišė viešbučius, nuėjo į kitą, kažkokiu stebuklingu būdu gavo raktą, atsirakino kambarį ir ten pernakvojo.
Vienas iš karjeros hitų – ieškoti dingusio žmogaus Kenijoje. Kreipiausi į policiją, tačiau pareigūnai pasiūlė pervažiuoti per visus morgus ir atpažinti visus tą naktį mieste nužudytus baltuosius.
– Aja, jūsų toks neįprastas vardas, ar jis padeda keliauti?
– Aja turi dvi reikšmes: lotynų kalboje reiškia upių deivė, o arabų – pastraipa, sentencija arba pamokymas iš Korano. Todėl sykį Maroke manęs vos nesuketvirčiavo – taksi vairuotojas, išgirdęs, kad moters vardas Aja, spjovė man į veidą.
O štai neseniai, kai buvau tame pačiam Maroke, gidas, išgirdęs, kad mano vardas Aja, pradėjo Medinoje garsiai šaukti: „Šiandien – pati geriausia mano diena! Man Alachas atsiuntė moterį, vardu Aja!“ Šį neįprastą vardą man išrinko mama, perskaičiusi latvių rašytojo knygą „Aja“. Manau, jau artėja laikas, kai ją perskaitysiu, nes iki šiol buvo toks nerimo jausmas: bijojau, ką ten rasiu. Laukia dar viena kelionė – knyga, kuri man atnešė mano vardą.
