Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Gyventi uostamiestyje niekada nebuvo saugu. Tiesiog pati uosto paskirtis greitai sujungti, suvesti, užmegzti ryšius ir dar greičiau išsiskirti buvo bet kurio uostamiesčio kasdienybė. Dar ir dabar tikrieji Kadiso gyventojai sugeba akimirksniu užmegzti santykius – po kelių mandagių frazių plačiai atveria dūšią, o dar po akimirkos gali pulti į glėbį patikusiam pašaliečiui ar net svetimšaliui.
Tokį charakterio bruožą aiškina taip – nėra laiko ilgiems apsičiupinėjimams, kai gyveni uoste, po kelių akimirkų tau patikęs žmogus jau gali būti jūroje.
Kartais mieste tiesiog išsilaipindavo visas piratų laivo ekipažas.
Tačiau ne visi miesto gyventojai ir svečiai čia būdavo draugiški ir malonūs – miesto gatvėse siausdavo gaujos savų ir svetimų plėšikų, valkatų, o kartais mieste tiesiog išsilaipindavo visas piratų laivo ekipažas. Miesto sargyba užsidarydavo tvirtovėje, todėl miestiečiams tekdavo gintis patiems.
Tipinio Kadiso namo fasadas būdavo renčiamas iš tvirtų akmenų arba mūrijamas iš plytų, dažnai sienas ir perdangas sutvirtinant metalinėmis konstrukcijomis. Pirmame aukšte įstatydavo tvirtas ąžuolines, metalu kaustytas duris, o kartais koridoriaus gale įdėdavo dar vienas papildomas.
Pro duris galėjai patekti į pirmame aukšte įrengtus mažais langeliais ir grotomis saugojamus prekių sandėlius, parduotuvės patalpas, dirbtuves ar darbo kambarį.
Antrame aukšte gyvendavo namo šeimininko šeima, todėl šio aukšto kambarių lubos buvo aukštos, o langai – dideli. Antras aukštas virš įėjimo vartų turėdavo ilgą, nedaug į gatvę išsikišusį balkoną, kurį apkaldavo tvirtomis ir griozdiškomis grotomis.
Iš pirmo žvilgsnio labai nepraktiškas, tačiau tais laikais balkonas nebuvo skirtas kavos gurkšnojimui, knygos skaitymui šezlonge ar vakarojimui su svečiais – tai buvo gynybos bastionas ginantis apačioje esančias duris nuo užpuolikų.
Iš grotomis apkalto balkono galėjai šliūkštelėti virdulį verdančio vandens, paleisti akmenį ar pykštelėti iš šaunamojo ginklo. O šeimos laisvalaikiui ir svečiams būdavo skirti erdvūs vidiniai namo kiemai ir terasos.
Tarnai gyvendavo paskutiniuose namo aukštuose ir palėpėse, todėl jų kambarių aukštis buvo gerokai žemesnis, langai nedideli, o balkonėliai dar mažesni.
Tačiau vienu metu piratų, marodierių ir organizuotų miesto banditėlių išpuoliai baigėsi, o praūžus Napoleono karams mieste įsivyravo šiokia tokia tvarka, todėl pasikeitė ir balkonų funkcija.
Dalis balkonus saugojančių grotų buvo išimtos arba jas pakeitė kalto metalo ornamentai.
XIX a pradžioje jie tapo namo šeimininko statuso, gerovės ir turto rodikliu. Dalis balkonus saugojančių grotų buvo išimtos arba jas pakeitė kalto metalo ornamentai, balkonus pradėta puošti, įstiklinti arba net rėminti vitražais.
Vaikštinėdami senojo Kadiso gatvėmis galite pamatyti didelę tokių jau modifikuotų balkonėlių įvairovę ir architektūros stilių mišrainę – barokas, klasicizmas, neoklasika, eklektika arba visai be stiliaus.
Atsirado ir išpūstos formos balkonėlių, kuriuos vadino balcones embarasados (balkonai nėštukai), o išpūsti tam, kad į jo turėklus grakščiai besiremiančiai poniai nesulinktų plačios suknios krinolinus palaikantys lankai.
Taigi balkonai tapo vieta, iš kur buvo galima stebėti aplinką neišeinant iš namų – nors balkonai nėra labai išsikišę, tačiau to atstumo visiškai pakanka, kad pristūmęs fotelį arčiau lango galėtum stebėti gatvės gyvenimą.
Televizorius atsirado tik po šimto meto, todėl balkonas dar ilgai atliko jo funkciją.