Lietuvoje teišlikęs vienintelis miestelis, kurio visus įvažiavimus žymi mūriniai vartai-koplytėlės. Darsūniškio istorijos puoselėtojas, buvęs bendruomenės pirmininkas ir kultūros namų administratorius Vytautas Lapinskas 15min pasakojo, kad šių unikalių vartų istorija taip pat yra išskirtinė.
Atlaikė karo frontus...
Dveji vartai buvo pastatyti dar XVIII a. pabaigoje – kai Darsūniškis Žygimanto Augusto privilegija buvo tapęs miestu, gavo Magdeburgo teises. Iš vieno šono jį saugojo Nemunas, iš kito – miškas ir neįžengiama pelkė. Per miestą ėjo kelias, ant kurio abiejų galų ir buvo pastatyti dveji vartai.
Vėliau jų atsiradimo istorija buvo apipinta legendomis – pavyzdžiui, kad jie atsirado kaip vartai, pro kuriuos į miestelį negalės įžengti ugnis. Kaip nebus apipinti – V.Lapinskas pasakojo, kad Darsūniškis skaudžiai nukentėdavo nuo karų, bet vartai stebuklingai atlaikydavo visas negandas.
„Čia driekėsi karo frontai – ėjo ir švedai, ir rusai, ir prancūzai... O tie vartai kaip stovėjo, taip stovi – jų niekas nenugriovė, nors visą miestelį nušluodavo nuo žemės paviršiaus. Matot, kokie stebuklai!“ – Darsūniškio simboliu didžiavosi V.Lapinskas.
Treti vartai buvo pastatyti vėliau – tik XX a. pradžioje, kai vienas nedidelis kelias išaugo iki gatvės.
Vieni vartai yra skirti šv. Kazimierui – Lietuvos globėjui, kiti – žemdirbių globėjui šv. Jurgiui, o ant bene žymiausių stovi šv. Agotos statula – kad šventoji saugotų miestelį nuo gaisrų.
„Darsūniškis vis degdavo ir degdavo. Tai vykdavo karas ir miestelį padegdavo, tai šiaip dėl kokios nelaimės. O juk gaisrui plisti čia buvo lengva – pastatai stovėjo tankiai, namas prie namo, jie buvo dengti šiaudais“, – 15min aiškino darsūniškis.
... bet griuvo nuo medžiotojų
Vartai atlaikė karus, bet virto nuo komunistuojančių medžiotojų. Lemtingi jiems buvo 1963 metai.
„Labai keista – dar tų metų gegužę–birželį atėjo raštas iš Vyriausybės, kad Vykdomojo komiteto vadovas būtų įpareigotas juos suremontuoti, o rugpjūtį jie jau griuvo“, – istoriją prisiminė V.Lapinskas.
Pasakojama, kad ir pats A.Sniečkus tuomet atvažiavęs jų pasigedo.
„Okupacijos metais vyko pats didžiausias religinių simbolių griovimo vajus. Rugpjūtį į šias vietas medžioti turėjo atvažiuoti Antanas Sniečkus. Komunistuojantys medžiotojai pagalvojo, kad bus juk labai blogai, jei A.Sniečkus čia pamatys šventuosius – tai naktį atvažiavo ir nuvertė visus vartus“, – pasakojo V.Lapinskas.
Tiesa, Darsūniškio vartai buvo gerai žinomi visoje Lietuvoje – pasakojama, kad ir pats A.Sniečkus tuomet atvažiavęs jų pasigedo.
Netikėtas suradimas
Nors po vartų nugriovimo miestelyje kilo didelis pasipiktinimas, ilgainiui jis nurimo. Gyventojai susitaikė su tuo, kad jų miestelį globojusios šventųjų statulos su visomis vartų liekanomis naktį buvo suverstos į Nemuną ir pradingo. Bent jau taip jie manė.
„Taip susiklostė mano gyvenimas, kad aš turėjau šiuos šventuosius atrasti“, – 15min sakė V.Lapinskas. Dar besimokydamas Vilniuje jis jautė, kad šv. Kazimiero bažnyčioje įkurtame Ateizmo muziejuje gali slypėti jo miestelio relikvijos, tačiau patikrinti to jis niekaip negalėjo.
Laikas bėgo, vėliau V.Lapinskas grįžo gyventi į gimtinę, į Darsūniškį. „Man į rankas pakliuvo laikraštis, kuriame buvo parašyta, kad Ateizmo muziejuje trūksta vietos, neturi patalpų viskam laikyti, tad daug sakralinių daiktų saugoma sandėlyje, ir dalį jų grąžina“, – kalbėjo V.Lapinskas.
Taip susiklostė mano gyvenimas, kad aš turėjau šiuos šventuosius atrasti, – 15min sakė V.Lapinskas.
Jam iškart toptelėjo, kad gal ne be reikalo laikraštis pateko į jo rankas – reikia patikrinti jau seniai kirbėjusius įtarimus. Su klebonu jis iš vyskupo gavo įgaliojimą, iš kolūkio išsiprašė automobilį ir nuvyko į Vilnių.
Sandėlyje jam buvo pasakyta, kad prašymas bus išnagrinėtas, ir per kokius pora mėnesių bus duotas atsakymas – ar yra čia darsūniškių ieškomi daiktai. V.Lapinskas nenusileido – išprašė bent parodyti, kur yra saugomos relikvijos.
„Atidarė sandėlio duris, ir ką jūs galvojate – tiesiai prieš mane, ne lentynoje, o ant paties tako stovėjo šv. Kazimieras ir žiūrėjo tiesiai į mane. Sakau – čia jis, mūsų šv. Kazimieras. Ten dirbusios moterys net aiktelėjo: „Negali būti!“ – su 15min prisiminimais dalijosi V.Lapinskas.
Lemtinga pašventinimo diena
1987 m. atradę skulptūras, jas atsiėmė kitais metais, o netrukus jau ir Darsūniškyje suorganizavo balsavimą dėl vartų atstatymo. Kolūkio pirmininkas nepritarė, bet „niekas jo nebeklausė“, – šyptelėjo V.Lapinskas.
Nors nepritekliaus metais ir medžiagas gauti, ir darbus suorganizuoti buvo iššūkis, idėjos užvesti darsūniškiai patys savo rankomis visus vartus pastatė per vieną rudenį.
Jų ir šventinimo istorija paženklinta sutapimu. Susiruošę tą daryti, jie iš pradžių tarėsi, kad reikia apeigas atlikti per Žolinę – rugpjūčio 15 d., bet klebonas perkalbėjo, kad patogiau būtų tą daryti sekmadienį – rugpjūčio 10 d.
Tik vėliau paaiškėjo, kad ta diena žymi dar vieną sutapimą. „Aš pasiknaisiojau po dokumentus ir radau, kad vartus ir nugriovė būtent rugpjūčio 10 d. Žmonės per tiek metų jau buvo pamiršę, kada tiksliai jie buvo nugriauti – žinojo, kad prieš Žolines, bet tikslios datos neatsiminė... Matot, kaip sutapo viskas“, – pasakojo V.Lapinskas.
Unikalūs vartai su išskirtine istorija ir šiandien traukia lankytojus. Jie dabar tebestovi ant vieškelio, šalia yra nutiestas asfaltuotas kelias. „Bet kiek žmonių vis tiek specialiai pro juos važiuoja! Lyginam ir lyginam tą kelią – vis jame būna išmuštos duobės nuo važinėjimo. Visi čia nori užsukti“, – lankytojais džiaugėsi V.Lapinskas.
Darsūniškis yra Kaišiadorių rajono savivaldybėje, maždaug 50 kilometrų nuo Kauno. Aplankyti miestelį smagiausia tada, kai prie jo vartų iki šiol yra švenčiamos šventės – Jurginės prie šv. Jurgio (balandžio 23 d.), Kazimierinės – prie šv. Kazimiero (kovo 4 d.), Duonos diena – prie šv. Agotos vartų (vasario 5 d.).
