Norėdama pamatyti kiek kitokią – labiau autentišką ir unikalią Italijos pusę – nusprendžiau leistis į žygį po šį regioną su žygeivių grupe ir jos vadovu. Beje, jei nuspręsite ir jūs – rinkitės pavasarį arba rudenį, kai karštis nesvilina, o turistų srautai ne tokie dideli. Nors, tiesa, šį maršrutą šiomis dienomis vis dažniau atranda turistai. Taigi viskas nuo pradžių...
Vos nusileidus lėktuvui Milano priemiestyje, mus pasitiko žygio vadovas, kuris prieš mums atvykstant įspėjo, kad tikrai nestovės su lentele rankose ir nelauks savo grupės, nes jis juk žygio vadovas, o ne stereotipinis gidas.
Ilgai nelaukę, sėdome į autobusą, paskui į greitąjį traukinį ir patraukėme link kelionės nakvynės vietos – Levanto, kurį pasiekėme po beveik 8 val. kelionės, įskaitant ir skrydžio iš Lietuvos, ir Italijoje neretai vėluojančių traukinių trukmę.
Norėdama pamatyti kiek kitokią – labiau autentišką ir unikalią Italijos pusę – nusprendžiau leistis į žygį po šį regioną.
Beje, geriausia į šį Ligūrijos regioną nuo oro uosto vykti traukiniu, bet jei pasirinkote automobilį, jį vis tiek turėsite palikti, pavyzdžiui, Levante, ir nuo čia pėsčiomis ar gana gerai išvystytu traukinių tinklu keliauti, kur panorėsit. Tačiau būtent Levantas – patogi ir palyginti su kitais aplinkiniais miesteliais ne tokia brangi vieta apsistoti lankantiems šio regiono traukos centrą – „Cinque Terre“ regioninį parką. O miestelis yra labai jaukus ir turintis puikų smėlėtą paplūdimį, ypač mėgstamą banglentininkų.
Išsimiegoję po gana ilgos kelionės, žygį pradėjome palengva, dažnai pailsėdami, kad kūnas priprastų prie klimato, reljefo ir fizinio krūvio. Žiūrėdami daugiausia į kojas, – juk taip dažniausiai ir būna žygio metu, – ir mažiau į aplinkui esančius vaizdus, kilome į „Punta Mesco“ apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė nuostabi panorama į žydrąją pakrantę ir didžiausią iš penkių „Cinque Terre“ miestelių Monterosso al Mare.
Paprastai žygiuojantieji jaučia bendrystę ir linki sėkmės prasilenkiantiems – ne sykį sušukta ir ,,Viva, Italija“, ir ,,Viva, Germanija“!, pritaikant frazę vokiečių turistams, kurie, beje, šį kraštą labai pamilę. O paskui mūsų laukė laiptų laiptelių iššūkis žygiuojant iki Vernazzos…
Reikia pripažinti, kad lipti tokiais laiptais nėra lengva, nes daug nelygumų, dalis akmenų nutrupėję, tad reikia atidžiai įvertinti kiekvieną žingsnį. O pagaliau įveikus šimtus laiptelių, norisi tik vieno – prisėsti atsipūsti.
Pagaliau pasiekėme Vernazza – vieną autentiškiausių miestelių, kuris neretai vadinamas šio regiono numylėtiniu, kuris garsus Apvaliuoju bokštu ir viduramžių laikų griuvėsiais. Taigi pavaikščioję po miestelį traukiniu patraukėme link mūsų poilsio vietos.
Pagaliau pasiekėme Vernazza – vieną autentiškiausių miestelių, kuris neretai vadinamas šio regiono numylėtiniu.
Iš anksto iš žygio vadovo pasakojimų žinojome, kad antrąją žygio dieną mūsų laukia vaizdingiausias maršrutas iki „Cinque Terre“ nacionalinio parko – turbūt vieno žinomiausių miestelių Minarola, trumpam užsukant į Corniglia – vienintelį iš penkių miestelių, priklausančių nacionaliniam parkui ir neturintį tiesioginio priėjimo prie jūros.
Žygiuodami iki jų didžiąją dalį mes galėjome grožėtis nuostabaus grožio skardžiais į Ligūrijos jūrą ir besidriekiančiais vynuogynų plotais, terasose auginamomis alyvuogėmis.
Vienoje iš poilsiaviečių, esančioje tarp vynuogynų, mes pietavome ir mėgavomės vietinio vyno rūšimis „Sciacchera“ ir „Cinque Terre“, kurios garsina šį regioną ir yra labai vertinamos už kokybę.
Po pietų pasimėgavę taure vyno toliau atsakingai tęsėme žygį iki Italijos Rivjeros perlo – ant tamsios uolos kyšulio išsidėsčiusios Minarola, kuri neretai vaizduojama atvirukuose kaip romantiškiausias miestelis. Ir ne veltui – tos siauros gatvelės, apžvalgos aikštelės, akmenuotas paplūdimys tikrai palieka įspūdį ne vienam.
Išaušus trečiajai žygio dienai, deja, kiek apsiniaukusiai ir gana lietingai, traukiniu važiavome iki Riomagiore miestelio, o nuo ten kilome link Madonna di Montenero koplyčios, nuo kurios taip pat atsivėrė nuostabūs, bet jau ne tokie stebinantys dėl įspūdžių gausos ir apniukusio oro vaizdai į Ligūrijos jūrą ir aplinkines gyvenvietes.
Einant teko pirmą kartą susidurti su šernu – gerai, kad miegančiu ar ramiai saulėje besideginančiu, taigi, galbūt galėjusio kilti pavojaus pavyko išvengti. Pasiekę žygio tikslą – Porto Venere ir viduramžių laikų pilį Castello di Riomaggiore, kuri įsikūrusi aukščiausioje miestelio vietoje – įsiamžinome visi kartu bendrai nuotraukai ir patraukėme jo pašniukštinėti.
Galėjome iš žydrojo vandens pažvelgti į jau matytas vietas, bet ir išvysti kiek tolėliau nuo kelto šokinėjančius delfinus.
Pasirodo, Romos laikais Porto Venere buvo žvejų kaimelis, kuriame įsikūrė Bizantijos imperijos laivynas. Pavaikščioję po miestelį ir užsukę į vieną iš kavinių pasistiprinti ir, aišku, suvalgę jau vieną paskutinių iš daugelio itališkų ledų „gelato“ porcijų, vakarop į Levantą plaukėme keltu per tuos miestelius, kuriuos aplankėme žygio metu.
Plaukdami Ligūrijos jūra ne tik galėjome iš žydrojo vandens pažvelgti į jau matytas vietas, bet ir išvysti kiek tolėliau nuo kelto šokinėjančius delfinus, kurie ir vainikavo mūsų kelionę ir visą nuostabų apie 50 km besitęsusį žygį.
