Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Mažai kas nūdien bepravažiuoja pro krūmynais apžėlusį Daustorių dvarą (Kelmės r.). Jis – tarsi visų išsižadėtas našlaitis, be tėvų, be ateities ir be prisiminimų...
Prieš 65 metus Daustoriuose gyveno 131 žmogus, o dabar čia „gyvybės įneš“ nebent tik netoliese statomos milžiniškos vėjo jėgainės. Girdėjau, kad mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo aušroje Daustorių dvarą savo namais laikė net 6 šeimos, ten būta ir mokyklos, veikė parduotuvė.
Anot Kelmės krašto muziejaus, istoriniuose šaltiniuose Daustoriai minimi XVI a. Šis kaimas priklausė karališkųjų bajorų Kačenauskų dinastijai. Manoma, kad senieji mediniai Daustorių dvaro rūmai sudegė per 1830–1831 m. sukilimą, o vietoje jų Boleslovas Kačenovskis pasistatydino naujus modernius rūmus, kurie buvo vadinami vienais gražiausių apskrityje.
Vėliau Daustorių dvarą valdė Stefanija ir Voldemaras Liutikai. Šiandien net vaizduotės lakumu nesiskundžiančiam asmeniui būtų sunku įsivaizduoti, kokie kadaise buvo šio dvaro rūmai – negi toks apleistas pastatas kažkada galėjo būti prašmatnus?.. Ne tik galėjo, bet ir toks buvo.
Man teko matyti tarpukario laikus liudijančią Daustorių dvaro rūmų nuotrauką, kurioje jo prieangį išdidžiai puošė keturios įspūdingos kolonos, virš prieangio buvo didelis balkonas su dailia baliustrada, priešais rūmus puikavosi elegantiškas gėlynas, kurio centre vešėjo egzotiški didžiulės agavos lapai. Stovėdavo čia, prie prieangio laiptų, ir senuosius kino filmus primenantis prabangus automobilis.
Gražus buvo ir Daustorių dvaro rūmų interjeras. Apie kadaise čia dvelkusią prabangą šiandien galima spręsti tik iš laiko purvinais batais nutryptų tos prabangos trupinėlių. Į antrąjį rūmų aukštą vedė marmuru puošti laiptai, kiekviename kambaryje buvo didžiulės dvivėrės durys, o koks turėjo būti krosnių dailumas... Stebina, kad autentiškos krosnių detalės čia vis dar išlikusios, ne taip, kaip bene visuose kituose apleistuose Lietuvos dvaruose.
Visgi Daustorių dvaras ypatingas ne tik dėl to, jo sienos pasakoja ir apie žmogiškumo svarbą tuo laikotarpiu, kai bet kokia atjauta buvo tolygi pražūčiai. Šiame dvare gyveno Stefanija Liutikienė (1887–1951), kuri čia glaudė nuo mirties išgelbėtą žydų šeimą.
Šią istoriją pavyko atrasti prieš 13 metų JAV lietuvių laikraštyje „Dirva“ perpublikuotame pasakojime, kurio originalą galima rasti leidinyje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“.
Čia pasakojama, kad našlė S.Liutikienė Daustoriuose sulaukė Antrojo pasaulinio karo ir to siaubingo laiko, kai prasidėjo Holokaustas. Tekste minima, kad itin kaitrią dieną dvarininkė įsėdo į vienkinkį trakėno traukiamą vežimaitį ir išskubėjo į Kelmę, kartu priedangai pasiėmusi savo krikštasūnį, ūkvedžio sūnų Juozuką.
„Šūvių garsai jau aidėjo visai arti, ir kažkoks siaubingas gaudesys – verksmai, dejonės, šauksmai, malda buvo užtvindę visą erdvę. Vyrai su šautuvais, apsupę grupę pusnuogių žmonių, stūmė juos link duobės, žiojėjančios po kojomis“, – rašoma tekste.
S.Liutikienė vos laikydamasi ant kojų bandė kalbėtis su ginkluotų vyrų vyresniuoju, bet jai buvo įsakyta kuo greičiau iš tos vietos pasišalinti.
„Labai lėtai, žvalgydamasi į šalis Stefanija Liutikienė ėjo per mišką šalia arklio, vesdama jį už apynasrio. Ir tarp pušaičių už didelio kadagio ji pamatė tuos, kurių ieškojo, dėl kurių ji taip stengėsi ir rizikavo: gydytojas Koganas su žmona, jos seni draugai, bičiuliai, su kuriais buvo susijusi didelė jos gyvenimo dalis, – draugystė, kasdienybė ir šventės, kartu nugalėtos ligos, neįkainojama moralinė parama, tragiškai mirus jos vyrui...“
Tie, kurie vieną tamsų vakarą atvyko išsivežti nelaimingųjų Koganų, nesileido į jokias kalbas.
Gydytoją ir jo žmoną dvarininkė įsodino į savo vežimą ir parsivežė į Daustorius. Sutuoktiniai Koganai nesislėpdami gyveno jos dvare. Anot pasakojimo, gydytojas Koganas, gyvendamas dvare, netgi vertėsi gydytojo praktika. Jis pagydė ir dvarininkės krikštasūnį, gydė kumetyno žmones ir apylinkės gyventojus, kurie galėjo kreiptis pagalbos bet kuriuo paros metu.
„Ponia Liutikienė, tarsi nujausdama nelaimę, buvo paruošusi išpirkai savo brangenybes: papuošalus, briliantais nusagstytą laikrodį, žiedus, auksines monetas. Tačiau tie, kurie vieną tamsų vakarą atvyko išsivežti nelaimingųjų Koganų, nesileido į jokias kalbas. Prie apšalusio rožyno sustojo sunkvežimis, iš kurio iššoko keletas ginkluotų vyrų. Įžūliai stumdydami, jie išvarė iš rūmų sutuoktinius Koganus. Ponia Liutikienė dar suspėjo užmesti gydytojui ant pečių savo vyro šiltą paltą. Bejėgiai žmonės buvo įmesti į sunkvežimio kėbulą, jų galvos daužėsi į bortą.“
Už žydų slėpimą S.Liutikienei mažų mažiausiai grėsė areštas, tačiau ji nuo to išsigelbėjo atiduodama visas savo brangenybes.
Tragiškas šeimos draugų likimas moterį visiškai sugniuždė, pasak krašto žmonių, ji tapo tarsi šešėliu, nerimastingai klaidžiojančiu po Daustorių dvaro rūmus.
Tragiškas šeimos draugų likimas moterį visiškai sugniuždė.
2012 m. dienraštyje „Kurier Wileński“ lenkų kalba buvo publikuotas ir minėto dvarininkės krikštasūnio Juozuko pasakojimas, kuriame jis taip apibūdina S.Liutikienę: „Ji buvo išsilavinęs žmogus: gražiai grojo pianinu, laisvai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai, jau nekalbant apie lenkų, rusų ir lietuvių kalbas. Daug vertingų knygų iš jos bibliotekos bolševikų laikais teismo komisaro nurodymu buvo išmesta“.
Nors drąsioji Kelmės krašto dvarininkė prisimenama vos keliuose įrašuose, jos narsa liks amžiams gyva Daustorių dvaro žemės smiltyse net tada, kai ištirps dar šiandien regimos mūrinės sienos, net tada, kai neliks mūsų. Juk žmogiškumas privalo gyvuoti?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“