Esu žurnalistė. Per savo gyvenimą teko sutikti daug nuostabių žmonių tiek dirbant televizijoje, tiek privačiose įmonėse, tiek traukiniuose ar net tiesiog gatvėse. Su ta filosofija ir leidžiuosi į keliones – jeigu sutinku įdomų žmogų, kuris sutinka pasidalinti savo istorija – būtinai išklausau. Keliaujant traukiniais artimai susipažinau su žmonėmis iš Argentinos, Peru, JAV, Brazilijos, Australijos bei visos Europos. Visas tas istorijas aprėpti vienu ypu – sunku. Tačiau pirmiausiai galbūt reikėtų pradėti nuo savo tautiečių.
Su Juozu kartu dirbome toje pačioje televizijos projektų prodiuserinėje kompanijoje. Nebuvome artimi kolegos. Tačiau, kai jis pamatė įrašus apie mano kelionę, parašė man žinutę ir mielai sutiko pasidalinti gyvenimo ant ratų subtilybėmis. Susitikome netoli Gibraltaro, Ispanijoje. Jis ten jau keli mėnesiai ir net nežada grįžti. „Esu čia, kol jausiu, kad noriu būti.“
Dirbo svajonių darbą, bet kas iš to?
Juozas virš penkiolikos metų sukosi video kūrimo, televizijos laidų filmavimo ir montažo užkulisiuose. Darbas buvo įtemptas, bet tuo pačiu ir įdomus. Netrūko įdomių pažinčių ir patirčių. Nebuvo monotonijos. Tačiau viskas pasibaigdavo 2 dalykais: pinigų uždirbimu ir jų išleidimu. Besibaigiant televizijos laidų sezonui Juozas savo darbdaviams tiesiog pasakė, kad išvyksta be atgalinės datos.
Į savo gyvenimo ant ratų daiktų sąrašą Juozas visgi yra įtraukęs ir kompiuterį. Kartas nuo karto įsijungia montažo programą. Atlieka vieną kitą darbą per atstumą. Tačiau neįsipareigoja nei krūviui, nei laikui. Nes užtenka 200-300 eur/mėn. To reikia maistui ir kurui. Vidaus apšvietimui Juozas naudoja saulės kolektorių – panelę.
Šalia Juozo įsikūręs vokietis kažkada dirbo IT specialistu. Tačiau jis dabar pensijoje, ir gaunamų pinigų jam pakanka. Vokietijoje per metus gyvena tik 3 mėn., o visą kitą laiką praleidžia savo kemperyje – Ispanijos paplūdimiuose.
Išvyko, nes liko 30 vasarų
Juozas samprotauja, kad vidutinis lietuvio vyro gyvenimo amžius yra 65 metai, o jam dabar 35. Tai reiškia, kad vidutiniškai liko tik 30 žiemų (arba vasarų) įgyvendinti savo polėkius, svajones, nekankinti savęs stresu ir bereikšmiais rūpesčiais. Iki tol jis uždirbo gerai, tačiau kasdienybė buvo tokia: darbas, namai, kartais savaitgaliais nueidavo papramogauti, pavalgyti gurmaniško maisto. Tačiau laimės nematė.
„Laikas bėga, o laikas yra mūsų valiuta. Nuotykių tu nenusipirksi. Tu gali nusipirkti kelionę į Turkiją ar kitą šalį. Bet nuotykiams reikia laiko ir laisvės. Žmonės svajoja, kad kai uždirbs per mėnesį 2000 eurų – tada jau leisis į keliones. Ne, kelionėse reikia ne pinigų, o sveikatos. Keliauti galima ir už minimalią sumą. Tik, žinoma, kokį tu būdą ir komfortą pasirenki“, – pasakoja Juozas.
Kemperiuose gyvena ne tik vienišiai, bet ir šeimos
Filmuojant kemperių aikštelę Juozas išdavė, kad čia gyvena ir daug šeimų su vaikais. Net su naujagimiais. Kiekvienas kemperį gali įsirengti pagal savo patogumus ir nesukti galvos, kaip nueiti į darbą ir nepavėluoti, o tiesiog atsikėlus ryte mėgautis nuostabiu paplūdimiu.
Savo namus ant ratų įsirengia su visais patogumais: virtuvė, miegamasis, dušas, tualetas, svetainė, svečių ir darbo zona, šaldytuvas, šaldiklis, netgi baras, kiliminė danga ar oda dengti kemperio vidaus baldai.
Kiekvieną vakarą toje zonoje suvažiavę gyventojai gamina bendrus pietus ar vakarienes. Juozas pasakoja, kad čia vyksta gyvenimas kaip tuose filmuose apie gerai sutariančius ir viskuo besidalinančius kaimynus: „vieną dieną Rupertas pagamina savo firminės kavos, kitą dieną kitas pagamina itališkus makaronus, trečią dieną – visi esame kviečiame į griliaus vakarą. Ir viskas čia vyksta, tiesiog gamtoje, saulei besileidžiant. Ar ryte – bendrai geriame arbatą, kai kyla saulė. Iš viso pasaulio suvažiavę žmonės susijungia bendrystei. Čia nėra jokio susvetimėjimo. Jeigu kas su dviračiu išvažiuoja iki miesto – kaimynai užmeta akį ir prižiūri kemperį. Čia daug saugiau nei bet kuriame mieste. Galiu ramiai palikti savo kemperį, nes žinau, kad šitie žmonės čia yra dėl tos pačios priežasties, kaip ir aš“, – man pasakojo Juozas.
Pagarba gamtai – taisyklė numeris vienas
Iš tiesų mane nustebino dar vienas dalykas. Darbo rutinoje įsisukę žmonės tokį gyvenimo būdą komentuoja kaip „lengvabūdišką, valkatavimą ir t.t.“
Taip taip, sulaukiau tokių pastabų tiek apie savo kelionę, tiek apie žmones, gyvenančius kemperiuose. Tačiau tai, kas vyksta tarp tų žmonių ir gamtos, yra pamoka daugeliui, gyvenančių vartotojiškumo apsuptyje.
Vaikštinėjau kemperių miestelyje ir staiga pamačiau, kaip vokietis Rupertas kažką grūdo Juozui į rankas ir prašė išmesti. Tai buvo maža nuorūka. Net jeigu yra ir rūkančių žmonių – visi savo šiukšles neša tiesiai į ten esantį konteinerį.
„Žinai, tai nėra sunku. Ir ta pagarba supančiai aplinkai turi būti be kalbos. Kaip tu gali šiukšlinti gamtoje ar nesusitvarkyti po savęs? Tai yra man protu nesuvokiamas dalykas Kaip?! Kas turi darytis galvoje, kad palikti kalnus šiukšlių gamtoje? Kas?! Juk ji mums duoda absoliučiai viską! “ – savo filosofija dalinosi vokietis Rupertas.
Žinote, paantrinsiu Rupertui. Atvirai sakau, kad tame kemperyje nemačiau nei vienos numestos šiukšlės, išskyrus esančias specialiuose konteineriuose.
Tiesioginė galimybė sekti kelionę valandos tikslumu
Už operatyvų video montažą dėkoju video guru – Kęstučiui Petkevičiui. Kuris iš karto kiekvieną dieną gauna mano nufilmuotus video ir juos operatyviai montuoja, kad tik kuo greičiau pasidalintume traukinių naujienomis su jumis! O jeigu norite bent akies krašteliu kartu keliauti su manimi – visus iš karto online keliamus karštuosius video galima sekti mano Instagram paskyros @sandragald istorijose. O apie savo keliones gyvai ant scenos pasakoju, ir akis į akį pasikalbėti yra galimybė Pasaulio kultūrų klube, 9 Vėjai Culture Club, Kauno r.
