8 kilometrų baidarių žygį prie Balskų užtvankos leidosi kelios dešimtys įvairias negalias turinčių žmonių iš visos šalies. Tai pirmasis tokio masto reginys Nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Į baidares sėdančius savo neįgaliuosius artimieji stebėjo su ašaromis akyse.
Organizacijos „Aktyvi Tauragė“ inicijuotas ir jau antrus metus iš eilės organizuotas neįgaliųjų mokymas plaukti baidarėmis, panašu, taps tradiciniu. Prie šios iniciatyvos prisijungė Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Seimo narys Darius Petrošius ir Tauragės rajono savivaldybė. Visi rėmėjai dar prieš prasidedant renginiui džiaugėsi mažo miesto žmonių aktyvumu ir gerumu, dėkodami pagrindiniam globėjui Sauliui Bagdonui.
Renginyje dalyvavo 54 neįgalūs žmonės iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Šilalės ir Tauragės. Dalyviai buvo suskirstyti į porines baidares. Neįgalieji baidarėm yrėsi su patirties turinčiais irkluotojais – savanoriais. Startavę Balskų tvenkinyje, 8 km distanciją žygeiviai baigė Pagramančio regioninio parko teritorijoje.
Niekas geriau ir nuoširdžiau negalėtų papasakoti apie renginį, jo dalyvius ir emocijas nei pats jo organizatorius, „Aktyvios Tauragės“ prezidentas Saulius.
– Kaip ir kada kilo mintis suorganizuoti tokį istorinį renginį?
– Su negalią turinčiais žmonėmis irklavimo paslaptis raškome jau kuris laikas. Pernai mūsų inicijuotame ture po Lietuvą „Mes įgalūs irkluoti“ aplankėme keletą miestų, kuriuose susipažinome su labai daug žmonių, išgirdome jų norus, vizijas. Taip gimė idėja surengti tokio masto šventę.
– Ar nebuvo baimės, vis dėlto neįgaliesiems irkluoti ne taip paprasta?
– Baimė visada šalia, nes tai didžiulė atsakomybė. Nepaisant to, kad buvome visiškai pasiruošę, negalima atsipalaiduoti ir manyti, kad nieko negali nutikti. Viso plaukimo metu jaučiasi įtampa, nes kiekvienoje baidarėje sėdi skirtingas negalias turintys žmonės. Irklavo visi, kurie norėjo, o tie, kurie ne – tiesiog mėgavosi nuostabia Pagramančio regioninio parko gamta.
– Kaip greit pavyko rasti padėti norėsiančių savanorių?
– Tokio masto renginiui buvo reikalinga milžiniška instruktorių ir savanorių pagalba. Mums belieka pasidžiaugti, kad atsiliepė daug puikių žmonių iš visos Lietuvos, kurie sutiko atvykti ir prisidėti prie šios kilnios akcijos. Nuoširdus ačiū jiems.
– Kuo ypatingi šie žmonės (neįgalieji), ko iš jų išmokstate jūs pats?
– Kiekvienas skirtingas, su savo gyvenimo istorija, kurios negali nepakerėti. Dažnam iš jų tai gyvenimo įvykis, kurio metu mūsų visų skruostais byra ašaros. Tai yra labai jautru ir miela. Tu supranti koks pats esi laimingas, nes nevaržomai vaikštai, bėgioji, mini dviratį, kopi į kalnus. Jų gyvenimo kalnai yra kur kas statesni už mūsiškius. Svarbiausia ką mes išmokstame iš šių žmogučių – mylėti gyvenimą ir džiaugtis tai, ką turi. Dažnas iš mūsų to nesuvokiame.
– Kaip apibūdintumėte emocijas po plaukimo upe kartu su jais, tokiais užsidegusiais ir besišypsančiais, atrodo, nieko nebijančiais?
– Emocijos jokiais matais nematuojamos, jos kartu ir sunkiai paaiškinamos. Tai su niekuo nepalyginama. Pernai dalyvavome treniruotėje viename Lietuvos mieste.
50-metė moteris, kuri neteko savo kojų dar jaunystėje, pažymi, kad gyvenime nėra sėdėjusi baidarėje. Ji įsitempusi, vis pabrėžia, kad yra nusivylusi gyvenimu, viskas ją liūdina. Ji su akiniais nuo saulės, ant jos veido nuo pat įlipimo į baidarę – jokių emocijų. Ji tikrai nėra laiminga. Ties ežero viduriu, mums jau įveikus apie 500 metrų, pamatau iš po akinių rėmelių krentančias ašaras. Nusisuku ir pats pagaunu save tokioje pačioje būsenoje. Tai yra taip jautru.
– Kuri plaukimo akimirka įsimintiniausia?
– Neįvardinčiau kuri. Visas žygis yra itin įsimintinas. Kiekvienas yris, šypsena ir juokas jų veiduose, šiluma jų giliose akyse. Tai pavergia ir motyvuoja nesustoti ir kuo dažniau dovanoti tokias iniciatyvas.
– Ar dar sulauksime kvietimo į panašius susibūrimus?
– Taip dažnai, kaip jie vyks – būsite kviečiami ir itin laukiami. Neįgalių vandens sportas Lietuvoje – tai labai plati niša, apie kurią privalo sužinoti kuo daugiau žmonių ir taip sudaryti galimybes tapti jos renginių dalimi. Artimiausiu metu planuojame tęsti turą po Lietuvą „Mes įgalūs irkluoti“ ir pagal galimybes aplankyti kuo daugiau bendruomenių.
– Ar niekada nepritrūksta energijos įgyvendinant tokias idėjas?
– Galbūt daugiau laiko. Mes esame žmonės, ne robotai ir sakydamas, kad nepristingame – meluočiau. Turime šeimas, kurioms kartais skiriame nepakankamai laiko, bet laviruojame, stengiamės. O kai pagauname save silpnumo akimirką – prisimename emocijas, patirtas šių žygių metu ir kaipmat užsivedame. Prisimename šių nuostabių žmogučių akis – gerumu, nuoširdumu, jausmingumu, kartais ir žaižaruojančiu nuovargiu tvinksinčius vulkanus. Būti ir užsiimti šia veikla su jais. Mums tai tikra Dievo dovana.
