1. Oachaka (Oaxaca)
Meksikos pietvakariuose esanti Oachaka užburia nuo pirmos akimirkos, tarsi būtum atsidūręs spalvų katile. Valstijos sostinė – Oaxaca de Juarez, arba tiesiog Oachaka, – vienas fotogeniškiausių miestelių: spalvota kolonijinė architektūra, iš visų pusių sklindanti muzika, karštis, uoslę glostantys ore besimaišantys patiekalų kvapai, šalia stūksantys kalnai.
Kiekviena diena čia švenčiama tarsi paskutinė – su gyvo garso koncertais ir šokiais, kur gali pamatyti garbaus amžiaus senjorus, besisukančius mambo ritmu.
Daugiausia lankytojų čia suplūsta liepą ir lapkritį. Liepą vyksta garsusis Guelaguetzos festivalis, skirtas visos valstijos indėnų kultūrų įvairovei švęsti. Jo metu pristatomi tradiciniai šokiai, rankdarbiai. O lapkritį turistai plūsta pasižiūrėti svarbiausios šalies metų šventės – Visų šventųjų dienos.
Susipažinti su istorija mieste verta užsukti į Santo Domingo bažnyčią ir didžiulį vienuolyną, su gamta – į unikalų etnobotanikos sodą, kuriame auginami valstijai ir šalies kultūrai svarbūs augalai, su menu – į vieną iš daugybės meno galerijų ir tekstilės muziejų.
Oachakos virtuvė – UNESCO paveldo vertybė, kurios geriausia paragauti viename iš miesto turgų – Benito Juarez ar 20 de Noviembre. Čia verta paragauti tradicinių gėrimų, kurių didelė dalis gaminama iš kukurūzų (tejate, atole), karšto šokolado, specialia molinijo lazdele plakamo iki putelės.
2. Gvanachuatas (Guanajuato)
Meksikos kolonijinėje širdyje įsikūręs miestas laikomas vienu gražiausių šalyje.
Dėl kalnuotos vietovės, kurioje yra įsikūręs, mieste gausu požeminių gatvių, daugiau nei 3000 skersgatvių, iš kurių žymiausias – 68 cm pločio Bučinio skersgatvis. Pasak legendos, priešais esančiuose balkonuose susitikdavo du įsimylėjėliai, kurių istorija baigėsi tragiškai apie jų meilę sužinojus merginos tėvui. Be to, gyvuoja ir naktinės callejoñeadas – skersgatvių švenčių tradicijos. Per jas lankomi skirtingi skersgatviai, pasakojamos jų istorijos, šokama, tradicinę muziką groja muzikantai.
Gvanachuato valstijos sostinėje gimė turbūt žymiausias Meksikos dailininkas Diego Rivera (čia galima aplankyti jo vaikystės namus), be to, Gvanachuatas yra laikomas „Amerikos Servanteso sostine“. Jame ne tik galima aplankyti Don Kichoto muziejų, čia kasmet vyksta garsus tarptautinis Cervantino festivalis.
Ne mažiau įdomus mumijų muziejus, kuriame eksponuojamos natūraliai, dėl unikalaus dirvožemio ir klimato susiformavusios mumijos, iškastos miesto kapinėse. Nors kiek kraupokas, muziejus supažindina su šalies mirties filosofija ir papročiais.
3. Puebla
100 km atstumu nuo Meksikos sostinės įsikūręs Pueblos miestas – šalies architektūros sostinė. UNESCO įvertintas dėl architektūrinės įvairovės (nuo Renesanso iki Meksikos baroko) ir grožio, Pueblos miestas išsiskiria tradicinėmis plytelėmis – talaveromis – puoštais pastatais, vaiskių (salotinės, žydros ar rožinės) spalvų bažnyčiomis ir šiek tiek Europos miestą primenančia elegancija.
Prie Pueblos įvyko žymusis 5 de Mayo (Gegužės 5) mūšis, kurio data Puebloje kasmet švenčiama ir kai kurių žmonių klaidingai painiojama su Meksikos Nepriklausomybės diena. Šio 1862 m. mūšio metu vietiniai indėnai, ginkluoti mačetėmis ir akmenimis, atsilaikė prieš žymiai didesnę prancūzų kariuomenę. Mūšio istorija pasakojama interaktyviame muziejuje, o mieste galima pamatyti ne vieną paminklą, skirtą jam paminėti.
Puebloje verta apsilankyti Menininkų rajone. XX a. jis buvo įkurtas tam, kad menininkai turėtų dirbtuves, kur kurti, ir čia pat eksponuoti savo kūrinius. Dabar tai ne tik dailininkų dirbtuvių vieta, čia atvirame ore nuolat vyksta koncertai, šokių ir teatro pasirodymai. Puiki proga išgirsti nuostabios meksikietiškos muzikos!
Pueblos valstijoje vis dar išlikusi sena ikikolonijinė UNESCO saugoma voladores tradicija. Ja sausrų metu buvo prašoma dievų atsiųsti lietaus ir gerą derlių. Nepakartojama patirtis ją pamatyti gyvai.
Ceremonijos metu penki spalvingai, paukščius primenančiais drabužiais apsirengę vyrai užlipa į apie 25 m siekiantį stulpą. Centre atsisėdęs vyras groja dūdele ir būgneliu, o kiti keturi susėda ratu, kas simbolizuoja keturias Pasaulio kryptis (Š, P, R, V). Muzikai prasidėjus, stulpas pradeda suktis, o voladores („skraidytojai“), apsirišę virvėmis, pradeda leistis žemyn (simbolizuoja krentantį lietų). Kiekvienas jų apsisuka apie stulpą po 13 kartų – bendrai 52 apsisukimai, kurie simbolizuoja 52 metus trunkantį indėnų kalendoriaus ciklą.
4. San Kristobal de las Kasasas (San Cristobal de Las Casas)
Piečiausios Meksikos valstijos magiškasis miestelis San Kristobal de las Kasasas pasitinka debesyse skendinčiais kalnais.
Spalvotos aptrupėjusios kolonijinės gatvelės, ant šaligatvių sėdintys indėnai, moterys su tradiciniais vilnoniais sijonais, užsirišusios vaikus ant nugaros. Nepaisant akivaizdaus skurdo, aidi juokas. Šis kalnų miestelis turi nenusakomo autentiškumo ir žavesio.
Ant sienų matyti politinio atspalvio grafičiai primena apie čia kilusį Zapatistų sukilimą. Dar dabar lankant kai kuriuos Čiapaso valstijos lankytinus objektus teks mokėti dvigubą mokestį: vieną oficialų ir vieną zapatistams.
Turgų prekystaliai lūžta nuo tradicinių Čiapaso valstijos saldumynų (cukruotos figos ir saldžios bulvės, kokosu įdarytos žaliosios citrinos, kondensuoto pieno saldainiai...), kvapnių vietinių vaisių, spalvingų papuošalų iš stiklinių karoliukų, gėlėmis siuvinėtų šalių ir suknelių. Įdomu užsukti į Utrillo indėnų turgų, kur ispaniškai gali ir nesusišnekėti. Čia sutiksi indėnę, per petį persimetusią gyvas vištas, už eurą gali nusipirkti maišą įvairių vaisių, tokių, kaip bananų, mangų ir guavos.
5. San Migel de Aljendė (San Miguel de Allende)
Ne kartą prestižinių kelionių žurnalų išrinktas geriausiu miestu pasaulyje gyventi, UNESCO saugomas, menininkų „apdainuotas“ San Migel de Aljendės miestelis įsikūręs vos valandos atstumu nuo Gvanachuato valstijos sostinės.
Dėl didelės čia gyvenančių užsieniečių (ypač – JAV piliečių) dalies dabar šis miestelis virtęs tarptautiniu, vaikštant jo gatvelėmis išgirsi ir Europos kalbų.
Miestelio širdis – persikinės spalvos San Miguel Arcangel bažnyčia – atrodo tarsi iš pasakos. Prieš ją esančiame parkelyje groja mariačio muzikantų grupės, pardavinėjami gėlių vainikai ir vaisių sultys.
Bet miestelis ne vien gražus, jis svarbus ir šalies istorijoje. Pavadintas jis dviejų asmenybių garbei: iki XIX a. Nepriklausomybės karo miestelis vadinosi San Miguel pranciškonų vienuolio garbei, o vėliau pridėtas Allende vardas – čia gimusio Ignacio Allende – šalies nepriklausomybės nuo Ispanijos kovų lyderio garbei. Būtent netoli esančiame Dolores Hidalgo miestelyje 1810 m. prasidėjo kova dėl šalies nepriklausomybės.
Dabar tai jaukus, mielas, kalvotas miestelis tiesiai iš atvirukų. Jame daugybė meno galerijų, net pagrindinis Benito Juarezo parkas labiau primena meno galeriją po atviru dangumi, rankdarbiai (tarp jų miesteliui tradiciniai alaviniai pjaustiniai, ypač sparnuotos širdys) pardavinėjami gatvėse ir turguose.
