Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Italijos miestelyje gyvena vos du žmonės, bet ir čia koronaviruso taisyklių itin griežtai laikomasi

Jie yra vieninteliai gyventojai šiame nedideliame Italijos miestelyje, tačiau šie du senoliai nerizikuoja ir taip pat griežtai laikosi šalyje įvestų taisyklių dėl koronaviruso, rašo CNN.
Nortosce miestelis
Nortosce miestelis / wikimedia.org

Nortosce miestelyje gyvenantys Giovanni Carilli ir Giampiero Nobili dėvi kaukes kaskart, kai susitinka, ir visuomet laikosi vieno metro atstumo. Tai jie daro nepaisydami fakto, kad aplinkui neturi nė vieno kaimyno ir labai retai iš čia išvyksta.

Turistų pamėgtas Umbrijos Perudžos provincijoje esantis Nortosce miestelis įsikūręs virš akmeninio tarpeklio Nerinos slėnyje 900 metrų aukštyje, todėl jį pasiekti yra itin sunku.

Nepaisant tokios atokios jų padėties, nei G.Carilli (82 m.), nei G.Nobili (74 m.) nesijaučia apsaugoti nuo viruso, nusinešusio Italijoje beveik 37 tūkst. žmonių gyvybių.

„Aš mirtinai bijau šito viruso. Jei aš susirgčiau... Juk gyvenu vienas, kas gi manimi pasirūpintų? Aš senas, bet noriu toliau čia gyventi prižiūrėdamas savo avis, vynmedžius, avilius ir daržą. Rinkti triufelius ir grybus. Aš džiaugiuosi savo gyvenimu“, – pasakoja senolis.

Šiuo metu Italijoje reikalaujama visur laikytis mažiausiai vieno metro atstumo, taip pat visose viešose vietose, tiek viduje, tiek ir lauke, būtina dėvėti kaukes.

Nors vietos policija didesniuose Italijos miestuose išrašinėja 400–1000 eurų siekiančias baudas nepaisantiems reikalavimų, dviem senoliams – G.Carilli ir G.Nobili – veido kaukių dėvėjimas yra šventa pareiga.

G.Nobili tikina, kad būtų didelė nepagarba vienas kitam, jei kuris sumanytų nedėvėti kaukės, net ir turint omenyje jų išskirtines gyvenimo sąlygas.

„Kaukės dėvėjimas ir socialinio atstumo laikymasis yra svarbus ne tik dėl sveikatos. Jei yra taisyklės, jų reikia laikytis dėl savo ir kitų žmonių labo. Tai tiesiog principo reikalas.“ – tikina G.Nobili.

Kuomet senoliai susitinka G.Carilli namuose puodeliui espreso, jie sėdi prie dviejų metrų ilgio stalo – skirtinguose jo galuose.

Atstumo jie laikosi net ir eidami kartu pasivaikščioti.

G.Carilli šiame miestelyje ir gimė, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido ruošdamas mėsą Romoje, o po to, kai išėjo į pensiją, grįžo gyventi į savo vaikystės namus.

G.Nobili – G.Carilli svainio brolis – taip pat nusprendė čia praleisti paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Atskirti nuo pasaulio

Kadangi daugelis buvusių miestelio gyventojų pabėgo į Romą ir kitus miestus susirasti darbo po Italijoje praėjusio šimtmečio pabaigoje įvykusių žemės drebėjimų, G.Carilli ir G.Nobili miesteliu dažniausiai džiaugiasi vieni.

Žinoma, retkarčiais jie susitinka ir su savo giminaičiais, gyvenančiais už miestelio ribų. Nortosce miestelį su žemynu jungia vienas vaizdingas kelias su dideliais ir pavojingais posūkiais be jokių apsauginių turėklų, nuo kelio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į laukinius Sibillini kalnus, kur kadaise klajojo piligrimai ir keliautojai.

„Šiek tiek didesnis socialinis šurmulys čia kyla tik vasarą, kai šeimos grįžta į savo protėvių namus. Tiek daug žmonių iš čia anksčiau pabėgo dėl kelių baisių žemės drebėjimų“, – pasakoja G.Carilli.

Miestelis, kaip manoma, įkurtas dar viduramžiais ir, pasak legendos, pirmasis jo gyventojas buvo ūkininkas iš netoliese esančio Rocchetta miesto. Čia jis atėjo, kad sode pasodintų riešutmedį.

Nortosce pavadinimas yra kilęs iš senovės vietinės tarmės žodžių „riešutas“ ir „sodas“ derinio.

„Paprastas gyvenimas“

Nors senovinė Nortosce pilis prieš metus subyrėjo, raudonų, rausvų, žalių, oranžinių ir kreminių pastelinių spalvų namai su ryškiai nudažytais langais ir viduramžių nuožulniomis sienomis vis dar išlikę.

Jie buvo iš dalies pertvarkyti po paskutinio didelio žemės drebėjimo po 1970-ųjų metų. Miestelio akmenimis grįsta danga taip pat nepaprastai gerai išsilaikė.

Kadangi čia nėra barų, viešbučių, restoranų ar net nedidelės parduotuvės, du čia gyvenantys senoliai turi pasirūpinti būtiniausiais dalykais patys ir prireikus kartais apsilankyti netoliese esančiuose miestuose.

„Mes gyvename labai paprastą gyvenimą: viskas, ką galime pasiūlyti, yra gaivus oras, kuriame gausu deguonies, ramybė, tyla ir sveikas kalnų vanduo. Tai mūsų išsigelbėjimas. Kai man reikia nuvykti į didmiestį, man pasidaro bloga, nekenčiu triukšmo“, – sako G.Carilli.

Tačiau gali būti, kad greitai senoliai čia gyvens ne vieni. Šiuo metu miestelyje yra parduodami keli atnaujinti būstai. Vienas neseniai buvo parduotas už 20 000 eurų.

G.Nobili pabrėžia, kad norintys čia persikelti turėtų pasiruošti esminiam gyvenimo būdo koregavimui.

„Gyvenimas čia yra puikus, tačiau prie jo reikia prisitaikyti. Nėra čia nei parduotuvės, nei vaistinės, nei gydytojo, o kiekvieną kartą, kai reikia nusipirkti duonos ar gauti receptą tabletėms, reikės nusileisti į netoliese esantį Borgo Cerreto miestą“, – pasakoja G.Nobili.

Jam antrina ir G.Carilli. Ir nors pripažįsta, kad miestelis tiktų ne visiems, jis pats niekuo nekeistų savo gyvenimo, ir džiaugiasi galintis gyventi tokioje unikalioje vietoje, kuri leidžia būti arti gamtos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais