Masua kasyklose anksčiau būdavo išgaunama cinko ir švino rūda, o ji išgabenama 600 metrų ilgio tuneliu. Rūda būdavo verčiama ant konvejerio, juo naudingosios iškasenos keliaudavo iki tunelio pabaigos, o iš ten – tiesiai į apačioje laukiančius laivus.
Uostą 1924 m. pastatė inžinierius Cesare'is Vecelli, kuris jį pavadino savo dukros Flavia garbei.
Uostas čia buvo labai reikalingas. Prieš jo statybas rūdą reikėdavo išgabenti į paplūdimį, kur ji būdavo kraunama į nedidelius laivelius, o šie plaukdavo į už 30 km esantį uostą Carloforte saloje. Uoste naudingosios iškasenos buvo laikomos tol, kol jomis būdavo galima pakrauti visą garlaivį. Rūda tuomet keliaudavo į Prancūziją, Belgiją, Vokietiją.
Visas šis procesas brangiai kainuodavo, buvo lėtas ir pavojingas. Rūda pakrauti nedideli laiveliai dažnai skęsdavo audringuose vandenyse, rūdos laikymas sandėliuose taip pat atsieidavo nemenkus pinigus. Jeigu būdavo blogas oras, kartais reikėdavo laukti net du mėnesius, kad susidarytų pilnas krovinys garlaiviui. Net ir esant geroms oro sąlygoms tam reikėdavo bent savaitės.
Kasyklų savininkas kreipėsi į italą inžinierių Cesare'į Vecelli, kad šis išspręstų jo galvos skausmą – kaip pagreitinti ir atpiginti garlaivių pakrovimą. C.Vecelli tyrinėjo Masua krantus, kol galiausiai atrado idealią vietą. Čia jūra buvo pakankamai gili, kad priplauktų laivai, bangos ir vėjai čia nesiautėjo, tad laivams buvo ir daug saugiau. O galiausiai – laivus bus galima krauti tiesiai nuo skardžio.
Inžinierius sugalvojo, kad turi būti iškasti du 600 m ilgio tuneliai, sujungti devyniais dideliais vertikaliais rezervuarais rūdai. Viršutiniame tunelyje elektrinis traukinys veždavo rūdą į rezervuarus, iš šių rūda patekdavo ant konvejerio, kuriuo būdavo nugabenama iki laivo pakrovimo taško. Rezervuarai, iškasti pačioje uoloje, galėjo sukaupti apie 10 tūkst. tonų rūdos.
Tunelių išėjimas į jūrą buvo sutvirtintas betoniniais bokštais, padailintas dekoratyviomis lentelėmis.
Kai Porto Flavia pradėjo veikti, rūdos produkcijos kaštai nukrito net 70 proc., o kasyklų savininkas per trumpą laiką įsitvirtino šioje srityje. Statybos atsipirko per mažiau nei dvejus metus, o pats uostas buvo laikomas inžineriniu stebuklu kasybos pramonėje.
Uosto svarba gerokai sumažėjo septintajame dešimtmetyje, kai kasyklų naudojimas sumenko. Jos buvo uždarytos paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tuomet uždarytas ir Porto Flavia. Šiandien šis uostas yra UNESCO saugoma vieta.
