„Būtent dėl šios organizacijos mes susipažinome su Aurimu. 2017 m. mes išsiruošėme į ekspediciją Afrikoje, kur visą mėnesį mynėme per Namibijos dykumas kęsdami karštį, troškulį ir smėlėtus, sunkiai įveikiamus kelius. Tuo metu Aurimo Lietuva dar nepažinojo, tad jo nepažinau ir aš. Tada tikrai neįsivaizdavau, kad jis taps vienu iš nedaugelio bendrakeleivių, su kuriuo aš palaikysiu ryšį dar ilgai po įvykusios kelionės, – vaizdo įraše sakė A.Gurevičius.
– Manau, kad jo tiesmukumas ir atvirumas išlaikė mūsų santykius. Tai – ir mūsų bendras pomėgis keliauti dviračiu, stengiantis kiekvieną kelionės akimirką įamžinti savo kuriamuose filmuose. Kai Aurimas išplaukė per Atlantą, mes ne kartą turėjome šiltą ir jaukų pokalbį telefonu, tad jam baigiant kelionę, pasiūliau padaryti dar vieną, šį kartą – jau viešą pokalbį.“
Dabar A.Valujavičiaus kelionė per Atlanto vandenyną eina į pabaigą, todėl A.Gurevičius jo klausė, ar ši kelionė buvo tokia, kokią jis ir įsivaizdavo.
„Matai, buvau prisirinkęs daug informacijos. Prižiūrėjęs daug filmukų, medžiagos, tai kažkaip nebuvo siurprizų. Be to, Jasmine, kuri man pardavė valtį, labai daug dalinosi informacija. Ji daug man pagelbėjo šiuo klausimu. Taip pat ir knygas skaičiau žmonių, kurie perplaukė. Taigi daug informacijos prisirinkau ir galėjau daug kam čia pasiruošti“, – pasakojo A.Valujavičius.
„Kalbant apie daiktus, įsivaizduoju, kad vis tiek tokio ilgio kelionėje ir dar ant vandens daug visko reikėjo, tai kiek visa tai sveria?“ – klausė A.Gurevičius.
„Svorio kažkaip neskaičiavau, na, gal maistas – 107 kg, bet kas susiję su mano įranga, tai tikrai nesvėriau, nes iš esmės įsidėjau tuos pačius daiktus, su kuriais per Atlantą plaukė ir Jasmine“, – paaiškino Atlanto bangomis valtimi skrodžiantis lietuvis.
„Ar buvo kažkas, ko pritrūkai?“ – tęsė A.Gurevičius.
„Labai gailiuosi, kad nepaklausiau draugo patarimo ir nepasiėmiau povandeninio šautuvo, nes ne visą laiką pavyksta pagauti žuvies, o čia ji tikrai yra drąsi ir nuo tavęs nebėga, tai būtų galima sumedžioti po vandeniu ir turėti skanius pietus. Sakyčiau, ne, nepritrūkau, bet gal norėjosi daugiau įvairesnio maisto. Maisto kiekio užtenka, tiesiog trūksta įvairovės“, – akcentavo A.Valujavičius.
Maisto kiekio užtenka, tiesiog trūksta įvairovės.
„Ar kelionėje sunkiausia yra jos fizinis aspektas, ar sunkiau vienatvė?“ – jo paklausė pažįstamas.
„Psichologiškai pirmos trys savaitės, sakyčiau, ne tai, kad sunkios, bet buvo keistos. Aplink save nieko nematai. Vandenynas toks atšiaurus. Jautiesi truputį svetimkūnis, bet po kokio mėnesio tai visiškai „saviakas“ ir jauti komfortą, kad aplink tave nieko nėra. Nes jeigu aplink save pamatai laivą, tai jau kaip tik diskomfortas. Reikia pažiūrėti, kokia kryptimi plaukia, ar čia saugu, kokiu atstumu pro tave prasilenks, – aiškino A.Valujavičius.
– Čia viskas gerai su psichologija, viskas gerai su fiziniu pajėgumu, nes vis tiek dviračiu minti yra sunkiau. Irkluodamas Atlante tu niekad neuždūsti, irkluoji savo ritmu. Aišku, būna tų sunkių dienų – prieš bangą, prieš šoninę bangą plauki, vėjas, dar kas nors. Būna – nuvargsti, bet ne taip, kaip dviračiu. Ten, Indonezijoje, aš kai pumpuodavau, tai ir liežuvis iškritęs būdavo, Atlante tokių momentų nebuvo. Gal žmonės nuvertina mano keliones dviračiu, nes ten tikrai jauti, kad pulsas 190, o čia visą laiką – 115–120.
Irkluojant nėra įkalnių, aišku, yra blogas vėjas, bet jis neprilygsta 20 proc. įkalnei. Kai tu nebepajėgi pairkluoti, matai, kad dar visą dieną pūs blogas oras, yra laiko ir energijos švaistymas. Imi parašiutinį inkarą ir eini miegoti, nes tu nieko nepadarysi. Tave neša atgal. O nežinau, kokios turėtų būti sąlygos, kad toks būtų vėjas, kad tu dviračiu nepamintum į priekį.“
Anot A.Valujavičiaus, kelionė per Atlantą jam nėra sunkiausia kelionė. Visgi, pasak jo, psichologinis iššūkis kalbant apie visas keliones, yra sunkiausias, bet sąlyginai vis tiek visiškai lengvai įveikiamas.
„Aš pats pradžioje nežinojau, kaip man bus su psichologija, nes niekada nebuvau savęs pastatęs į tokią padėtį. Bet kai pastačiau, supratau, kad man viskas yra gerai“, – sakė jis.
„Jeigu privalėtum su savimi pasiimti kokį nors žmogų, ką pasiimtum?“ – garsaus keliautojo paklausė A.Gurevičius.
„Va čia jau būtų sunku. Pasiimčiau kokį draugą, kuris yra ramus, gal pasisektų. Su draugu būtų iššūkis, nes vis tiek nežinai, kaip seksis bendrauti ir būti tokioje mažoje aplinkoje su vienu žmogumi. Būtų daugiau reikalų, negu man vienam, – atviravo A.Valujavičius.
„Jau prieš kelionę tu buvai žinomas. Ar tai jautėsi tiesiog einant gatve? Būdavo, kad žmonės užkalbintų, prašytų autografo? – jo klausė A.Gurevičius.
„Kartais žmonės atpažindavo, autografų nelabai prašė, bet asmenukių prašydavo. Nežinau, kaip bus dabar, kai grįšiu į Lietuvą“, – nurodė A.Valujavičius.
„Kaip manai, kas bus, kai grįši Lietuvą? – tikslinosi A.Gurevičius.
Kartais žmonės atpažindavo, autografų nelabai prašė, bet asmenukių prašydavo.
„Nežinau, bijau grįžti. Būsiu iščiulptas dėmesio. Bus sunku. Jei dėmesys protingas ir neįkyrus, tada viskas gerai, bet tas įkyrus dėmesys tikrai labai vargina – kur labai daug klausimų klausinėja, net nuo tavęs neatstoja“, – pasakojo garsus keliautojas.
Interviu metu A.Gurevičius A.Valujavičiui pasiūlė pažaisti žaidimą, kurio metu per Atlantą plaukiančiam lietuviui būtų užduodami provokuojantys klausimai. Į 10 teiginių A.Valujavičius turėjo atsakyti „sutinku“ arba „nesutinku“. Štai jo atsakymai iš pokalbio:
- „Žemė yra plokščia“, – „Nesutinku“.
- „911 buvo pačių amerikiečių inscenizuota“, – „Nesutinku“.
- „5G kelia pavojų žmonių sveikatai“, – „Nesutinku, manau, kelia tiek pat, kiek stovėjimas prie mikrobangų krosnelės, bet ir tai mažiau, minimali žala“.
- „Pasaulį sukūrė Dievas“, – „Nesutinku“.
- „Gitanas Nausėda – puikus prezidentas“, – „Manau, kad nesutinku“.
- „Krymas yra Ukrainos“, – „Sutinku“.
- „Kovido metu kaukių dėvėjimas buvo nereikalingas“, – „Nesutinku“.
- „Lietuvoje turėtų būti įteisinta dviguba pilietybė“, – „Sutinku“.
- „Lietuvoje turėtų būti įteisintos homoseksualios šeimos“, – „Sutinku“.
- „Matijošaitis – meras, kurio reikia Kaunui“, – „Nesutinku“.
Kalbėdami apie A.Valujavičiaus kelionę per Atlantą, abu vyrai aptarė ir būsimus bei nepavykusius rekordus irkline valtimi.
„Su šia kelione yra tiek paminėjimų, tiek rekordų. Žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, negali sakyti, kad tai yra rekordas, gal paminėjimas – aš tapsiu pirmuoju lietuviu, perplaukusiu Atlantą irkline valtimi. Tada antras dalykas – Lietuvos rekordas – tolimiausia kelionė irkline valtimi Lietuvos istorijoje, – apie savo pasiekimus pasakojo A.Valujavičius.
– Pasiekęs Majamį, aš tapsiu trečiuoju žmogumi pasaulyje sėkmingai perplaukusiu Atlantą nuo Europos žemyno iki Šiaurės Amerikos žemyno. Jeigu būčiau perplaukęs per 110 dienų ar mažiau, taip pat tai būtų greičiausias plaukimas nuo žemyno iki žemyno irkline valtimi be sustojimo ir be palydos.
Tai, kas susiję su Lietuvos paminėjimu, – būsiu pirmasis lietuvis, įveikęs Atlanto vandenyną irkline valtimi. Taigi tie dalykai lieka. Dėl pasaulio – faktas, kad būsiu trečiasis žmogus pasaulyje, padaręs šitą dalyką. O pasaulyje greičiausias plaukimas, rekordas – jau liko praeityje. Šiandien yra jau mano 111 diena. Tai teoriškai šiandien arba vakar turėjau pasiekti Majamį, o man dar savaitė laiko iki jo. Šitos vyšnios ant torto, deja, negalėsiu uždėti.“
Teoriškai šiandien arba vakar turėjau pasiekti Majamį, o man dar savaitė laiko iki jo.
„Ko trūko, kad būtum pasiekęs rekordą?“ – tikslinosi A.Gurevičius.
„Trūko vėjo, nes viduryje Atlanto dvi savaites turėjau labai silpną vėją, palankų, bet silpną. Arba buvo kelios dienos, kurios buvo prieš vėją. Tiesiog aš dvi savaites kasdien nuirkluodavau po 20–30 jūrmylių, kai man reikėdavo po 50–55. Tai ir buvo pagrindinis faktorius. Gamta pakišo koją, Atlantas neleido man išsiveržti“, – apgailestavo keliautojas.
„Ar tau tai daug reiškė? Ar tau bus didelis kartėlis, kad nepavyks pasiekti to greičiausio perplaukimo? Ar vis dėlto, tai yra skaičius, kuris nėra esminis?“ – teiravosi A.Gurevičius.
„Būtų smagu, būtų tikrai vyšnia ant torto, o dabar liks tik tortas. Tortas irgi nėra blogai. Turi suprasti, kad gamta diktuoja taisykles, tai turi priimti. Nėra ko nervintis, nepasisekė, – sakė A.Valujavičius.
– Čia ne baidarė, ne dviratis, kur tu gali varyti ir viskas bus gerai. Blogas oras – pasislėpsi autobusų stotelėje, pralauksi ir t. t. Atlante to faktoriaus jau nebėra.“
„Ar kartotum šią kelionę?“ – paklausė A.Gurevičius.
„Gal nereikėtų Atlante, o Ramiajame vandenyne. Taip, pats faktas, kad Ramiajame vandenyne plaukiu vienas, man patinka“, – atsakė A.Valujavičius, pastaruoju metu vienas iš labiausiai aptariamų ir stebimų lietuvių.
