Vizų klausimai
Nusprendžiame pirkti bilietus, tik nenusprendžiame kiek. Vieną, du, o gal penkis?
Galutinis skaičius – devyni bilietai.
7 mėnesiai pasiruošimo kelionei nebūtame krašte: transportas, gidų susiradimas, viešbučiai, kopimo į Kilimandžarą maršruto išsirinkimas, safarių pasirinkimas, vietiniai skrydžiai į Zanzibarą ir visa dokumentacija – bus veiklos.
Ir buvo – kelis kartus kaitalioti tarptautiniai skrydžiai, keistos datos programoje, viešbučių rezervacijos, gidai atrašo arba neatrašo – visko daug.
Štai likus porai savaičių iki išskridimo, klausiame Tanzanijos ambasados dėl galimybės pasidaryti vizas nuskridus į Tanzaniją. Likus 10 dienų iki skrydžio, iš Tanzanijos ambasados Švedijoje sužinome, kad, norėdami gauti vizas, būtinai turime dėl to kreiptis internetu. Vizos išdavimas trunka nuo 12 iki 15 dienų.
Sutariam su Tadu paklausti informacijos viešbučiuose, kuriuose gyvensime, dar kartą patikrinti oro linijų informaciją, pasiteirauti vietinių gidų. Bet kokiu atveju, pradedame visos grupės registraciją dėl visų. Rezultatas: vizos padarytos, nuvykę į Tanzaniją sužinome – be problemų vizos daromos ir oro uoste.
„Pūkinė striukė, pirštinės, dvi šiltos kepurės, termo marškinėliai – tikrai matosi, kad žmonės ruošiasi į Afriką, nesumaišysi kelionės krypties“, – prieš skrydį juokiasi mano žmona Asta.
Ramybės atodūsis lėktuve
Rugsėjo 22 d. Vilniaus oro uostas. Panašu, kad tikrai išskrisim, galima atsipūsti po paruošiamųjų darbų. Visa grupė pasiruošusi – į rankinius bagažus susitalpinę viską, ko reiktų ekstremaliam išgyvenimui kalnuose, jei dingtų registruotas bagažas. Kitu atveju laukti bagažo negalėsim, mat jau kitą dieną po skrydžio keliaujame į kalnus.
Skrydis Vilnius–Amsterdamas, valandos trukmės persėdimas, visi bėgte prie vartų ir jau sėdime lėktuve, skrendančiame į Kilimandžarą. Visi ramesni arba bent jau taip atrodo – užpildytos formos teisingos, COVID-19 testo rezultatai neigiami.
„Jau kažkaip atslūgo tas jaudulys dėl testų rezultatų, persėdimų, dokumentų, pereinam į kitą kelionės etapą – lauks vietiniai ar nelauks? Viešbutis... ar tikrai nuveš?“ – klausiamai žvelgia pakeleiviai Tadas ir Marius.
Praskrendam Egiptą, Pietų Sudaną, Etiopiją, baigiam kirsti Kenijos teritoriją ir lieka visai nebedaug – pusvalandis ir po 8-ių valandų skrydžio leisimės Kilimandžaro oro uoste. Sutemo labai greitai. Kaip bebūtų – pusiaujas (nulinė lygiagretė visai šalia), saulė nusileidžia labai greitai.
Viešbutis su ginkluotais apsaugininkais
Tarptautinis Kilimandžaro oro uostas – temperatūra apie +26 laipsnius. Pasų patikra. Eilėje stovime apie valandą laiko. Pasirodo, bendroje eilėje stovi žmonės ir su vizomis, ir tie, kurie gauti jas nori atvykus. Diskutuojame, piktinamės – jaučiasi kelionės nuovargis.
Patikros praeitos, registruotas bagažas atskrido kartu su mumis, vietiniai pasitiko – labai keista, kad neįvyko jokių nesklandumų. Tikriausia buvome labai geri.
Pasiekiame viešbutį. Jis aptvertas tvora. Įvažiuojame pro vartus, apsauga su automatiniais ginklais – prasibudiname. Viešbutis tropiniame miške, augalija įspūdinga. Renkamės kambarius, įsikuriame.
Paprašome vakarienės. Viešbučio virtuvė jau užsidariusi, bet darbuotojai gyvena kažkur netoli, kol įsikursime – ateis ir padarys vakarienę. Taip ir buvo.
Viskas: sotūs, atrodo, kad saugūs, pasiruošę poilsiui ir kalnams – mes Afrikoje!
Ekspedicija prasideda
Rugsėjo 23 d. Iš ryto krapnoja lietus, geras kelio gabaliukas iki Machame maršruto vartų Kilimandžaro nacionaliniame parke. 12 val. su gidais praeiname nacionalinio parko vartus ir ekspedicija į Kilimandžaro kalną prasideda.
Pradinis aukštis – 1800 m virš jūros lygio. Gidas informuoja: „Einame – kaip galima lėčiau, geriame – kiek galima daugiau vandens, jei sunku – iš karto sakome.“
Paklausiame, ar eiti lėtai reikia dėl laukinių gyvūnų?
Gidas juokiasi: „Šiame take iš didesnių gyvūnų pasitaiko tik leopardų, o šiaurinėje kalno pusėje jų daugiau: drambliai, liūtai, leopardai, buivolai.“
Būtume pasirinkę šiaurinę pusę, būtų nereikėję į safarius važiuoti – visko būtų gana ir miegas palapinėse būtų ekstremaliomis sąlygomis.
Vadinasi, nusimato 11-os kilometrų pasivaikščiojimas. Kol pasikalbėjau su gidu apie gyvūnus, grupė jau buvo pabėgusi tropiniu mišku. Vejuosi.
Aukštis – 2400 m virš jūros lygio, grupė nurimusi, pokalbiai nutilę. Jaučiasi, kad vakar turėjome ilgą skrydį, pasikeitė klimato juostos.
Dingę daiktai ir soti vakarienė
18.15 val. pasiekiame stovyklavietę – 2838 m virš jūros lygio. Kaip pirmai dienai visai neblogai – 1 km į viršų. Užtrukome lygiai 6 valandas.
Stovyklavietėje pamatome, kad mūsų 8 žmonių grupę aptarnaus 31 žmogus: gidai ir jų padėjėjai, virėjai su padėjėjais ir porteriai / nešikai. Palapinės pastatytos, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai gerai, kol nepaaiškėja, kad dviejų mūsų grupės dalyvių daiktai neatkeliavo. Laukiame. Visgi ten ir miegmaišiai, ir drabužiai, ir šiaip gaila kuprinių.
Kuprinės vėliau grąžintos – visi laimingi. Gidai kviečia arbatos ir sausainių su kukurūzų spragėsiais – prabanga kalnuose.
Kalbame apie keliones – kiek esame prišlapinę į kelnes ekstremaliose situacijose, kur planuojame keliauti po Afrikos apžiūrėjimo. Gidas klausia, ar reikia vandens prausimuisi? Nusprendžiam, kad „higiena – vrag turista“ (švara – turisto priešas), šiandien nesiprausim, patausosim šiltą vandenį rytiniam prausimuisi.
Virėjai pradeda nešti lėkštes vakarienei – agurkų sriuba, tilapijos žuvis su keptomis bulvėmis ir daržovių troškiniu. Nenuostabu, kodėl tiek personalo dirba.
Gidų informacija po vakarienės: „Rytoj eisime dvigubai trumpesnį atstumą, bet panašų laiko tarpą.“ Suprantame, kad bus status ėjimas.
Nusimato aklimatizacija. Bet čia – rytoj, o šiandieną – miegoti į palapines ir būtinai užsisegti, nes, pasak gidų, galime atsikelti su svečiais palapinėse.
Ar šalta? Temperatūra tikrai nėra žema, +13 laipsnių, bet drėgmė skverbiasi kiaurai, tad lengva pūkinė striukė tikrai nemaišo.
Patirtis yra patirtis
Rugsėjo 24 d. – gidai su porteriais ir virėjais sukilo gana anksti, gerokai prieš 6 val. ryto. Greitai suprantame, kodėl taip anksti – 6.30 val. į palapines atkeliauja arbata ir kava. Tokio aptarnavimo, kiek keliavę kalnų žygiuose, niekur nesame gavę.
Oras – kaip priklauso drėgniesiems miškams: drėgnas, vanduo kapsi nuo medžių.
Išgeriam arbatą, prausiamės, pusryčiaujame. Pusryčių metu pagrindinis vadovas Džozefas visiems patikrina deguonies įsisavinimą – visi atitinkame normą, rodmenys svyruoja nuo 97 iki 94.
8 val. išeiname. Kylime ir gana stačiai. Panašu, kad šiandien kitaip ir nebus. 8.30 val. pasivejame grupelę žmonių, kurie išėjo truputį anksčiau. Žmonės sušilę, veidai paraudę, prakaitas bėga. Tuo pačiu metu mus pralenkia porteriai, ant galvų nešdami stovyklos įrangą.
8.40 val. Tadas pastebi: „Pagal savijautą sakyčiau, kad aukštis apie 3000 m virš jūros lygio.“ Patikriname išmaniuosius įrenginius, aukštis – 3005 m. Patirtis yra patirtis!
Grupėje dar vyksta pokalbiai, diskusijos – geras poilsis ir sotūs pusryčiai leidžia juokauti, bet neilgai. Po 20 min. kalbos aprimsta, nutyla.
Kylam stačiai, 3500 m virš jūros lygio aukštis. Išeiname iš drėgnųjų miškų, debesys prasisklaido ir pirmą kartą per tris dienas išsitraukiame akinius nuo saulės. Nedrąsiai pasiūlau kremo nuo saulės – išskyrus Mindaugą, susigundo visi.
12.15 val. sustojam atsigerti, pailsėti. Viršijam 3600 m aukštį. Aplink žalia, žalia – Afrika! Kiek girdžiu – visi stebisi neįprastu vaizdu. Mūsų labiausiai patyrę keliautojai – Mindaugas, Tadas, Gintaras – irgi stebisi. Nematytas peizažas, nematyta gamta.
Gidų istorijos
13 val. pasiekiame antrą stovyklą – 3800 m virš jūros lygio.
Pietų metas. Vakar kalbėjome, ar užlipus aukščiau norėsis valgyti? Kol kas visi apie maistą atsiliepia teigiamai. Po pietų einame aklimatizuotis truputį aukščiau, gidai papasakoja įdomių istorijų.
Štai pirmas europietis į Kilimandžaro kalną užlipo 1884 m., jis buvo vokietis ir jam tai pavyko padaryti tik iš trečio karto.
Apie porterius. Anksčiau porteriai ir gidai gyvendavo ne stovyklavietėse su turistais, bet prie stovyklaviečių esančiose kalnų olose. Tik turistai turėdavo miegmaišius ir palapines. Po daugelio gidų ir porterių žuvimų užgriuvus uoloms, nuo 2000 metų palapinėse apsistoja ir gidai su porteriais. Šiuo metu Tanzanijoje yra gidų mokyklos, kur mokomi gidai. Tai kainuoja nemažus pinigus, atsižvelgiant į tai, kad gidas už savaitės ekspediciją gauna apie 25 dolerių atlyginimą.
Grįžtame po aklimatizacijos, laikas vakarienei. Po vakarienės gidas informuoja, kad rytoj keliamės anksčiau, laukia 10 km atstumas, pakilsim į 4600 m aukštį, o nakvoti leisimės į stovyklavietę 3900 m aukštyje.
Kodėl lipama į viršų ir po to leidžiamasi į apačią tą pačią dieną?
Tai skirta aklimatizacijai „pagauti“ – palaipsniui pratinamas žmogaus organizmas prie aukščio pokyčio (sumažėjusio deguonies pasisavinimo ir slėgio pokyčio).
19.30 val. – visi ilsimės palapinėse. Saulei nusileidus, oras labai greitai atvėsta. Spėjame, kad temperatūra gali svyruoti apie +5 laipsnius. Mūsų su Tadu palapinės užtrauktukas neužsisega, tad atvirą angą uždengiam kuprine – bus lengvesnis išėjimas į tualetą naktį, vartus atkelsim ir viskas, nepažadinsim kitų grupės žmonių segiodami užtrauktuką.
Aklimatizacijos iššūkis
Rugsėjo 25 d. 00.30 val. prabundu nuo kitų palapinių segiojamų užtrauktukų, gal nueiti iki tualeto? Tadas irgi susigundo. Išlindus iš palapinės atrodo, kad stovyklavietės apšvietimui sujungti prožektoriai – taip stipriai ir arti šviečia mėnulis. Vėl užmigti užtrunka laiko, nes palapinėse irgi šviesu.
6 val. – arbata jau prie palapinės. Išgeriam, nusiprausiam, pusryčiaujam, kuprinės sudėtos, paruoštos. 7.40 val. paliekam stovyklavietę. Gidai primena, kad naudojame kremą nuo saulės, jei bus vėjuota – saugome ausis nuo dulkių.
10 val. stojame – jaučiasi aukštis, greitas temperatūros pokytis: kol saulė šviečia – šilta, reikia nusirengti megztukus, tik užslinkus debesims – staigiai atvėsta, darosi žvarbu, negalima peršalti.
Gidas juda pilnu žingsniu. Aš pasirenku pusės žingsnio pastovų ėjimą, Tadas su Mindaugu taip pat. Truputį atsiliekam nuo pagrindinio gido, palikdami atstumą pasivijimui, kai sustoja priekiniai žmonės. Gal todėl iš paskos einantys gidai klausia, ar viskas gerai, ar nereikia stoti.
11.20 val. pasiekiam 4400 m aukštį. Nuo šio taško porteriai leidžiasi į 3900 m aukštį, o mes kylam iki 4600 m. dėl aklimatizacijos. Ten valgysime pietus ir keliausime link stovyklos. Tačiau kaip bus su apetitu tokiame aukštyje?
Niekas niekur neskuba, kvėpavimas dažnėja. Kalbos? Jokių kalbų.
4600 m aukštis. Lavos bokšto stovyklavietė. Ne be reikalo taip vadinasi – įspūdingi lavos dariniai, dar aukštesni ir didesni už bet kokio bokšto dydį. Papietaujam ir 13.40 val. pradedame leistis į stovyklavietę.
Nusileidę apie 200 m, patenkame į debesį, ir rūkas, maišydamasis su lietumi, mus lydi iki pat stovyklos.
Kaip ir sakė gidai, leidomės lygiai dvi valandas ir 15.40 esame stovykloje (3900 m). Šiandien įveikėme 1600 m vertikaliai. Pas kiekvieną grupės narį jausmai skirtingi: vieniems skaudėjo / spaudė galvas, kiti eidami norėjo miego, treti džiaugėsi, kad nieko blogo nepajuto.
Vakarienė, pasėdėjimas prie stalo ir lendam į drėgnas palapines. Kadangi mūsų palapinė praminta princesių (pūkiniai miegmaišiai – pas Tadą, pūkinės kojinės – pas mane, pūkinės antklodės užtenka abiem), reikia tai patvirtinti kaskart – prisipilam šilto vandens į butelius ir dedam juos į miegmaišius – tikrai suteikia jaukumo žvarbų vakarą.
Kaip per kupranugario kupras
Rugsėjo 26 d. Rytas, kylam iš palapinių – užtrauktukai sunkiai atsisega, vėl užstrigo? Ne, šį kartą užšalo! Naktį buvo vėsu, šerkšnas aptraukė viską, kas tik turėjo drėgmės: batus, palapines, palmes.
Vytautas pasigailėjo, kad neįsidėjo į šią kelionę dukrų dovanos – šaltam klimatui skirtos kuprinės, kuri apsaugo vandenį nuo užšalimo. Gintaras, pažiūrėjęs į apšalusius akmenis, pastebi: „Ar gerai susipakuoti ėjimo lazdas? Gali prireikti.“
Tikrai vertingas pastebėjimas iš daug patirties sukaupusio keliautojo. Reikia tikėtis, kad šerkšnas, paliestas Afrikos saulės, labai greitai ištirps.
Išeiname 8.45 val. Lipam Baranco siena. 10.20 val. pasiekiame 4200 m aukštį, Baranco sienos viršus. Fotosesija: individuali, bendra, stovint, gulint, sėdint. Visi jaučiamės gerai. Po lipimo Baranco siena, Ligita pastebi: „Jaučiasi aktyvios veiklos stygius“.
Judame nuo Baranco uolos, atsiveria įspūdingas slėnis – vaizdai mūsų akiai labai neįprasti ir egzotiški.
12.25 val. pasiekiam šios dienos stovyklavietę – Karanga, aukštis 3995 m. Dienos ėjimas buvo kaip per kupranugario kupras: aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Stovyklavietėje rūkas toks, kad nedrąsu eiti į tualetą, kažin ar po to rasi kelią atgal?
Sprendžiant iš šurmulio aplinkui, panašu, kad žmonių stovykloje nemažai. Tikimės, kad debesys / rūkas prasisklaidys ir bent į vakarą bus galima pasižvalgyti, kur esame. Ar sunki šiandien diena buvo? Manau, kad visi sutiks, jog buvo įdomus ėjimas su gražiais slėniais, pakopimais į statesnes sienas.
Ėjimas baigtas, laukiame pietų. Pradeda lyti lietus. Drėgmė nuteikia nemaloniai, bet esam tikri, kad tai laikina. Pietums – kepta vištiena su bulvėmis ir šviežių daržovių salotomis – niam, niam. Mūsų komandos mohikanai Tadas su Mindaugu pripažįsta, kad 4 km aukštyje gautume keptos vištienos – to dar tikrai nėra buvę. Va tau ir Afrika, va tau ir kalnai.
Po pietų visi išsiskirstome į palapines ištiesti kojų. Marius taip „ištiesia kojas“, kad vos nepramiega vakarienės. O supratęs, ką galėjo prarasti, valgo už du.
Lietus nustoja lyti. Debesys skirstosi. Giedrėja. Gidas supažindina su rytojaus planais: kilsim iki bazinės stovyklos 4600 m aukštyje. Po vakarienės kasdieninė procedūra: deguonies pasisavinimo ir pulso patikrinimas.
Dangus giedras, pilnas žvaigždžių, panašu, kad ryte vėl rasime užšalusius palapinių užtrauktukus ir šerkšnu aptrauktus Afrikos augalus.
20 val. visi lendame į palapines miegoti.
Vakarienė prieš kulminaciją
Rugsėjo 27 d. Saulėtas rytas. Puiki nuotaika prieš bazinę stovyklą. Marius pasidžiaugia, kad pirmą naktį išsimiegojo gerai. Mindaugas laimingas po „trumpametražių“ sapnų. Evelina ir Ligita vis dar naktimis šąla, nors šiąnakt buvo šilčiausia.
8.50 val. paliekame stovyklą ir beveik po trijų valandų ėjimo pasiekiame Barafu stovyklą, esančią 4673 m aukštyje. Aukštis jaučiasi visiems, išskyrus Marių. Kadangi jam pirmi kalnai, tai naujoko sėkmė lydi ir aukštyje – jokių šalutinių potyrių.
Klausiu mūsų gido, ką jis galvoja apie mūsų grupę? Atsakymas taktiškas: „Labai stipri, drausminga, koordinuota grupė, greitai judanti. Turėtumėte užlipti į viršūnę“.
Bet Kilimandžaro kalno statistika sako kai ką kita – tik apie 60 proc. lipančiųjų pasiekia Uhuru viršūnę. Juokaudami išsiskaičiuojame, kad trys iš mūsų pasilieka bazinėje stovykloje ir nevargsta, o kiti ramiai be vargo lipa į viršūnę.
Papietaujame ir visi į palapines poilsio. Ligita su Evelina tą laiką juokiasi, Vytautas su Mindaugu dalyvauja vietinių debatuose apie rinkimines akcijas Tanzanijoje, Gintaras diskutuoja su Mariumi, mes su Tadu pramiegam visą veiksmą.
17.30 val. – laikas vakarienei. Po vakarienės gidas Džozefas supažindina su vakaro programa: „Susiruošiam kuprines šturmo žygiui į viršūnę, šilti rūbai, vanduo, einam miegoti. Keliamės 23 val., į viršūnę išeiname 00.00 val. Turim 3,5 val. miegui. Eisime naktį, šalčiausias laikas bus nuo 3 val. iki 5 val. Lengvas galvos skausmas ir svaigimas, pykinimas, vėmimas – visa tai normalu. Iki viršūnės užtruksim 6–7 val. kelio. Visiems plinki gero poilsio.
Baigiam gerti arbatą ir į palapines. Kai kas dar juokiasi, kai kas jau tyliai ilsisi. Klausiu Tado, ar jis miega. Tadas nemiega. Klausiu vėl: „Budėjimo režimas?“ Tadas atsako: „Kaip visada, truputį neramu.“
Suprantama. Naktį turim pasikelti nuo 4670 m iki 5895 m., o po to nusileisti iki 3000 m aukštyje esančios stovyklos. Visas ėjimas, kas vyko iki šiandien, jau nieko nebereiškia. Lieka paskutinė diena, o ji bus ilga. Atsimenant Kilimandžaro statistiką – viršūnę pasiekia tik apie 60 proc. visų lipančių, norėtųsi, kad visa mūsų grupė patektų į tą laimingųjų procentą. O kaip bus, matysim ryt.
Bandom pamiegoti.
23.00 val. Visi pradeda krebždentis. Ar aš vienas nemiegojau, ar ir daugiau buvo tokių nemiegančiųjų? Pirmą kartą visai neužmigau.
„Nesuprantu, dar niekada nėra taip buvę“
Rugsėjo 28 d. Kaip ir žadėta, išeiname vidurnaktį. Oras žada būti geras, naktis giedra. Lipam uolomis, nuobirynu, prasideda serpantinas. Eilėje esu trečias nuo galo, truputį laikau atstumą nuo priekyje einančio, bet gidams tas dalykas pasirodė įtartinas ir po sustojimo mane perkelia į priekį, kad neatsilikinėčiau ir nejaukčiau tvarkos.
Aukštis – 5100 m. Sunkiai einasi, iš komandos nario pasigirsta: „Šiandien viršūnės nepasieksiu, nesulipsiu.“
Sustojam, gidas motyvuoja dar palipti, paima panešti kuprinę, sako, kad dabar sunkiausias etapas, po to bus lengviau. Bandome eiti.
Aukštis, slėgis, naktis. visi tie faktoriai daro savo – šalta, vienos pūkinės striukės nebeužtenka, ant viršaus rengiamės striukes nuo vėjo, maunamės pūkines pirštines, dedamės šiltesnes kepures. Įveikėme 100 metrų (5200 m.) – dar kartą stojam ir mūsų komandos narys pasako: „Šią dieną aš kopimą baigiu, jei eisiu, vėliau bus tik dar prasčiau, leidžiuosi žemyn.“
Gidai dar bando įkalbėti, kad pakentėtų, bet žmogus su patirtimi ir tikrai žino, ką daro. Mes neįkalbinėjam. Visada tokie sprendimai yra liūdni, suima už širdies, kai matai žemyn besileidžiantį draugą, bet prieš gamtą nepakovosi ir gailesčio niekas nerodome.
Kylam toliau, prasideda blogumai: su Mariumi einame į tualetą, pagerėja, bet laikinai. Ligita irgi jaučiasi prastai, vimdo. Tadas dreba nuo šalčio: „Nesuprantu, dar niekada nėra taip buvę.“
5400 m aukštis. Labai nekaip jaučiuosi ir aš: silpna, jaučiu, kad koordinacija trinka. Kas 50 m stoju ilsėtis – fiziškai nesunku, bet aukštis „taško jėgas“, o silpnumas kelia nerimą.
Prieiname italų grupę – jie ilsisi. Kai kas geria arbatą, bando kažką užkąsti, kiti labai blogai jaučiasi – vemia. Mūsų gidai dainuoja, žada, kad po 5 min. bus Stella point (Kilimandžaro kraterio kraštas), patekės saulė ir bus daug geriau. Nebegaliu, kojos nekyla, mėto į šonus, bet pažiūrėjus į kitus – irgi vaizdas ne koks. Dar truputį... bet tas truputis kalnuose tokiame aukštyje yra labai daug!
Stella point pasiektas – ištiksėjo ilgiausios 5 minutės mano gyvenime.
Gidas įtikina nesustoti
6 val. ryto. Gražu, saulėtekis, o jis labai gražus, įspūdingas!
Gidas prieina: „Sakiau, kad viskas bus gerai, kaip jautiesi?“ Atsakau: „Tai buvo ilgiausios 5 minutės mano gyvenime.“
Nufilmuoju gamtos vaizdus ir sėdu pailsėti. Lieka 100 metrų iki Uhuru viršūnės – pagrindinės Kilimandžaro viršūnės. Labai negera. Manau, kad neįveiksiu ir palauksiu komandos 5790 m aukštyje. Išgirdęs mano sprendimą, gidas bando įtikinti, kad aš galiu, tikrai nebedaug liko. Įkalbinėjimams nepasiduodu, žinau, ką galiu. Gidas traukia kozirį.
„Pasilikti čia yra pavojingiau, nei judėti į viršų, o po to – greitai leisimės žemyn. Liko tik 100 m, į viršų eisime labai lėtai“, – sako jis.
Papirko sveikatos ir pavojaus tema. Stojamės, judame į viršų.
6.50 val. – Uhuru viršūnė, 5895 m virš jūros lygio. Fotosesija. Įspūdingas vaizdas. Ne, ne dėl viršūnės, o dėl ugnikalnio gamtos. Žodžiais neatpasakojama.
7.15 val. – esu „priduodamas“ gido padėjėjui ir dviese pradedame leistis į bazinę stovyklą. Į stovyklą nubėgame ir jau 9 val. stovyklavietėje geriu natūralias sultis. Tokio nusileidimo nuo viršūnės dar nesu turėjęs.
Po geros valandos susirenka visa mūsų grupė. 11.30 val. – pietūs. Po pietų dedamės daiktus ir leidžiamės iki stovyklavietės. 16.30 val. nusileidžiam į Mweką stovyklą (3100 m). Pavargę, turėję ilgą ir aktyvią parą, įveikę 4020 m vertikalaus „pasivaikščiojimo“, pavalgom ir einam ilsėtis.
Kalnų dainos
Rugsėjo 29 d. Paskutinis rytas kalnuose. Su gidais pasikalbame apie aktualiausią temą – COVID-19 virusą.
Visomis dienomis gidai dainuodavo dainą „Jamba bwana, Kilimanjaro“, kurią ir mes pramokome. Gidai tikino, kad būtume greičiau išmokę, jei ne COVID-19. Pasirodo, jiems yra uždrausta stovyklavietėse dainuoti, kad žmonės nesibūriuotų didelėmis grupėmis. Anksčiau gidai nusileidę į stovyklavietes, susitvarkę ir pavalgę, sueidavo į būrius ir vakarais dainuodavo Kilimandžaro kalno dainas. Gaila, kad to nepamatėme.
Baigiame nusileisti iki Kilimandžaro nacionalinio parko prieigų. Leisdamiesi matome paliktus neštuvus ir metalinius ratukus su rėmais, kuriais transportuojami žmonės, jei jiems pasidaro labai blogai ir reikalinga medikų pagalba. Kodėl gabenami tokiu būdu? Todėl, kad šiandien Kilimandžaro nacionalinio parko teritorijoje malūnsparnių skraidymas yra uždraustas.
Iškilo klausimas, jei žmogus transportuojamas metaliniuose ratukuose per kalnų keliukus, tai vien nuo transportavimo sąlygų turėtų neišgyventi. Na, bet jei tai vyksta, vadinasi, patikrinta ir viskas veikia.
Leidžiamės su viltimi, kad viešbutyje tikrai bus šiltas vanduo ir pailsėję galėsime pakalbėti antrąją ekspedicijos dalį po Afriką: apsilankymą safariuose ir susipažinimą su Zanzibaro sala.
Tęsinio laukite jau netrukus.
