Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Nemėgstu važiuoti paskui kolonas vilkikų, todėl eilinį kartą rinkausi siauresnį bet artimesnį kelią. Važiavimo laikas beveik toks pat, tačiau atstumas mažesnis – apie 50 kilometrų. 2–3 litrus kuro taip galima sutaupyti – čia argumentas sąžinei, jei kartais pradėtų priekaištauti riedant vidutinio greičio kontrolės zonose ar velkantis paskui traktorių bei laukiant ištisinės vidurio juostos pabaigos.
Seniau tokios problemos laukdavo Lenkijoje, o dabar, atrodo, situacija verčiasi aukštyn kojom. Tiesdama ir tvarkydama kelius Lenkija žengia tokiais žingsniais, kad Lietuvai ir bėgimas nepadės. Rinkdami į valdžią „jarunda“ ministrus likome Europos kelių užribyje. Kam tvarkyti tuos kelius, juk į Briuselį lėktuvai skraido.
Kelius tiesti dar ne viskas, juos reikia ir barstyti. Naujųjų metų išvakarėse tuo pačiu keliu iš Lenkijos važiuoju į Vilnių, o oro sąlygos pradeda krėsti pokštus. Pirmasis plikledis pasirodo nuo Augustavo link Lietuvos sienos vedančiame kelyje per mišką, o kirtus sieną kelias taip blizga, kad net gražu žiūrėti. Visai nesvarbu, kad termometras rodo 2 laipsnius šilumos, nuo Alytaus kelias tampa tikra čiuožykla.
Tiesdama ir tvarkydama kelius Lenkija žengia tokiais žingsniais, kad Lietuvai ir bėgimas nepadės.
Važiuodamas 60 km/h greičiu atrodau tarsi lėkčiau akis išdegęs. Daugelis juda daug lėčiau, o automobilis su lenkiškais numeriais stovi pakelėje įsijungęs avarinį. „Sveiki atvykę į Lietuvą, tikriausiai seniai čia nebuvot!“ – pagalvoju mintyse ir viltingai bandau pamatyti barstytuvą. Nors tai kelias A4, barstytuvo nesutinku iki pat Vilniaus. Tikriausiai šį kelią barstys tada, kai bus pabarstyti A1, A2 ir A3. Logiška, bet pas lenkus logika kita ir man ji labiau patinka. Sakote, pats kaltas, reikėjo važiuoti pro Kauną ir Marijampolę? Galbūt, bet ten kelias A5?!
Vaikų žiemos atostogos tai dar viena galimybė pasivažinėti Lietuvos ir Lenkijos keliais. Ir ne tik, nes šį kartą maršrutas per Čekiją ir Austriją veda į Italiją. Bus pirmas kartas, kai į n kartų aplankytą šalį šį kartą vyksiu automobiliu. Ta proga nuprausiau jį tiek iš vidaus, tiek iš išorės, kad lietuviškiems numeriams gėdos nedaryčiau, tačiau visas pastangas niekais pavertė pirmieji 10 kilometrų.
Ankstyvas kelionės rytas aušo lėtai, nes iš dangaus dideliais gabalais krito šlapias sniegas. Ne plikledis, bet važiavimo sąlygos toli gražu neidealios. Prisiminęs paskutinę kelionę paminu užsispyrimą ir pasuku „Waze“ siūlomu maršrutu pro Kauną. Kilometrai bėga greitai, o Marijampolę pasiekiu beveik šviesoje. Važiavimo tempą numuša greitį ribojantys ženklai, nes vyksta greitkelio tiesimo darbai. Dirba keli technikos vienetai, todėl nestebina, jog 40 kilometrų atkarpa greitkeliu taps tik po 2 metų. Ir tai su sąlyga, jog į valdžią neateis dar vienas „jarunda“ ar toli nuo asfaltuotų kelių gyvenantis premjeras.
Kelionė Lenkijos keliais
Patriotiškumas verčia liūdėti, bet kirtus sieną važiuoti daug maloniau. Suvalkai ir Augustavas lieka kažkur už matymo zonos, tačiau kelyje atsiranda naujas pavadinimas – Ełk, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip Lukas. Prie šio miesto greitkelis dar nebaigtas, kaip ir ties Lomža.
Patriotiškumas verčia liūdėti, bet kirtus sieną važiuoti daug maloniau.
Dvi keliasdešimties kilometrų atkarpas tenka įveikti senais keliais, tačiau, panašu, kad darbai vyksta sparčiai ir Lietuva gaus dar vieną kelių tiesimo pamoką. Jau greitai nuo Lietuvos-Lenkijos sienos Varšuvą pasieksime nekeisdami „cruise control“ nustatymų. Nors ir kiek sumažinus greitį Varšuvą apvažiuoti taip pat ne problema.
Aplinkkelio kamščių sekasi išvengti ir prieš akis nusidriekia naujas kelias link Čekijos. Prisiminimuose jis išliks kaip autostrada su šviesoforais, kurioje reikia laiku paspausti stabdžių pedalą prieš kelią kertantį traktorių ar vos judantį „Polski Fiat“.
Reikšmingai pagerinus kelių būklę Lenkijoje prieš kelis metus buvo padidintas ir leistinas greitis. Dabar per Lenkiją keliais su skiriamąja juosta galima važiuoti 120 km/h greičiu, o magistralėse – 140 km/h. Ilgai bjauriuoju ančiuku kelių srityje buvusi Lenkija tapo gulbe – vienus greičiausių kelių turinčia valstybe Europoje.
Jei prieš 10 metų ir daugiau pravažiuoti Lenkiją buvo tolygu darbui, tai dabar važiavimas yra komfortas, nemokamas komfortas.
Ties Piotrków Trybunalski (liet. Petrakavu) nuo Lietuvos einantis kelias S8 įsilieja į A1 ir ten jau galima važiuoti greičiau. Tas pats greitis ir keliuose link Poznanės, Gdansko, Vroclavo. Čekijos siena artėja tikrai greitai, tačiau netoli Katovicų vietomis apribotas greitis. Susidarę savotiški linksmieji kalneliai veikiausiai yra kelininkų darbo brokas, kuris greičio ribojimo nepaisančiam vairuotojui su pakrautu automobiliu gali padaryti nemažai žalos.
Šį kartą Lenkija pravažiuota su vienu trumpu sustojimu, kadangi maisto ir kuro atsargų dar užtenka. Jei prieš 10 metų ir daugiau pravažiuoti Lenkiją buvo tolygu darbui, tai dabar važiavimas yra komfortas, nemokamas komfortas.
Kelionė Čekijos keliais
Kelionė Čekijos keliais prasidėjo dar prieš kelionę. Turbūt visi žino, jog Čekijoje važiavimas magistraliniais keliais yra mokamas, todėl šį kartą sugalvojau įsigyti elektroninę vinjetę. Ant priekinio automobilio stiklo klijuojamo lipduko Čekijoje negavau jau praeitą vasarą. Tiesiog degalinėje suvedė automobilio valstybinį numerį į kompiuterį, davė čekį ir palinkėjo gero kelio. Dar yra savitarnos automatai, bet kam apsunkinti kelionę jei galima viską susitvarkyti iš namų.
Internetinis tinklapis „VisitCzechia“ ragina vinjetes pirkti tik iš oficialių platintojų. Vieną tokių galima rasti paspaudus nuorodą „elektroninės vinjetės Čekijoje“. Tereikia įvesti valstybę, kur registruotas automobilis, valstybinį numerį bei kelionės datą ir, pasirinkus transporto priemonės tipą, susimokėti. Lengvajam automobiliui 10 dienų vinjetė kainuoja apie 13 eurų. Jokių sustojimų pasienyje, jokių degalinių paieškų, tik privalu pravažiuojant Ostravą laikytis taisyklių, kadangi greičio matavimo įranga tunelyje veikia preciziškai ir korespondencija Lietuvą pasiekia greitai.
Keliaujant į Austriją, Italiją, Kroatiją ar dar toliau, Čekija yra populiari vieta, kur stojama nakvynei. Iki šiol visos slidinėjimo kelionės būdavo be nakvynių, bet keliaujant su vaiku nutariau šią tradiciją pakeisti. Po kiek daugiau nei 11 valandų kelio užsukame į Mokrá-Horákov gyvenvietę, esančią už kelių kilometrų nuo Brno.
Užsakant nakvynę tikrai atrodė, jog tai geras kainos ir kokybės variantas, bet vėliau apsižiūrėjau, jog apgyvendinimas be pusryčių. Juos šeimininkas už papildomą kainą pažada pagaminti, bet tik nuo 8.30 val. Vėloka, bet be pusryčių niekur nevažiuosiu. Pusryčiausim.
Vakare į Brno važiuoti jau nebesinori, o ryte nebus laiko, todėl internete bandau ieškoti kokių paslėptų lobių yra šioje gyvenvietėje. Vienas toks yra kitapus gyvenvietės esančiame kitame slėnio šlaite. Tai nedidelis apžvalgos bokštelis, kokių Čekijoje yra tikrai nemažai. Nuo saulėtekio iki pusryčių bent pusantros valandos, laiko yra, spėsiu ir nuo bokšto pasižvalgyti, ir gyvenvietę apžiūrėti.
Apžvalgos bokšto aukštis tik 10 metrų, bet pastatytas ant kalvos jis atveria vaizdą į kalvotą Moravijos kraštovaizdį. Už kalvoto horizonto slepiasi antras pagal dydį Čekijos mietas, o link jo driekiasi magistralinis kelias. Netrukus juo važiuosime. Slėnyje įsikūrusi Mokrá-Horákov gyvenvietė – kaip ant delno.
Ankstų sekmadienio rytą slėnio tylą drumsčia tik giedančių gaidžių ir čiulbančių paukščių balsai. Stačiomis gatvelėmis ir ryškiai spalvotai nudažytais namais išsiskirianti gyvenvietė dar miega. Iš aitroko kvapo galima suprasti, jog čia vis dar populiarus kietas kuras – ekonomija vis dar pirmauja prieš ekologiją. Gyvenvietėje privatūs namai dera su daugiaaukščiais, o šlaituose tarp medžių matyti Šventosios namelius primenantys medinės architektūros objektai. Tarsi aliuzija į kurortą, tuo labiau, kad slėnio apačioje įrengti baseinai.
Pasivaikščiojimas stačiomis gatvelėmis yra puiki treniruotė kojoms prieš slidinėjimą, bet artėja vėlyvų pusryčių metas ir laikas grįžti. Po pusryčių iš bokšto matytu keliu važiuojame pro Brno ir pasukęs link Vienos pamatau „Tesco“ degalinę. Praeitais metais Lenkijoje ji džiugino itin draugiškomis kainomis, dabar irgi dega patys mažiausi degalinėse matyti skaičiai.
Sklidinu degalų baku pajudame link Austrijos, tačiau iki tol buvusį leistiną 130 km/h greitį tenka pamiršti. Artėdamas prie Mikulovo pasijaučiu tarsi važiuočiau prieš eismą, nes iš pietų į šiaurę traukia nesuskaičiuojami būriai paukščių. Dar daugiau jų matosi prie dirbtinio vandens telkinio, per kurį eina kelias į Austriją. Mistiškai atrodo vienoje iš salų atsidūrusi bažnyčia, ji yra vienintelis užtvindyto kaimo palikimas.
Pravažiuoti Čekiją ilgai netrunka. Truktų dar trumpiau, jei paskutiniai 40 kilometrų kelio būtų magistralė. Sujungti magistralinius kelius šioje vietoje neskuba nei čekai, nei austrai, todėl šis kelio ruožas kiek numuša vidutinį greitį.
Kelionė Austrijos keliais
Priešingai nei Čekijoje, įvažiavęs į Austriją stoju pirkti kelių vinjetės. Norinčių įsigyti vinjetę daugybė, todėl kur sustoti randu tik privažiavęs degalinę. Čia net ant durų užrašyta, kad Austrijos kelių vinjetėmis neprekiauja. Suprask, nevarstyk durų be reikalo.
Tenka porą šimtų metrų žingsniuoti atgal ir už 9,90 nusipirkti vinjetę dešimčiai dienų. Pigiau nei Čekijoje, bet mokant kortele tenka mokėti 50 centų brangiau. Neseniai pasirodė galimybė įsigyti ir elektroninę vinjetę, tačiau paskutinį vakarą prieš kelionę „Unterwegs” programėlės rasti nepavyko. Tik vėliau sužinojau, kad ši programėlė slepiasi po pavadinimu „Asfinag“, kuris „App store“ rodomas pirmu numeriu.
Yra dar programėlė „Etolls.eu“, bet joje kainos pateiktos su nekukliu antkainiu. Užsiklijavęs ant priekinio stiklo klasikinį kelių mokesčio lipduką, kuris, kaip vėliau įsitikinau, labai tvarkingai nusiplėšia, pradėjau pratintis prie austriško eismo ritmo.
Po nedidelės atkarpos įvažiuoju į magistralę, kurioje leistinas greitis kaip ir Čekijoje – 130 km/h. Šios dienos maršrutas veda pro Vieną, Gracą ir Klagenfurtą, ties kuriuo šiek tiek išsuksime iš kelio.
„Waze“ siūlo rinktis kelią pro Zalcburgą, kuris yra 60 kilometrų ilgesnis, bet net 2 minutėmis greitesnis. Visgi labiausiai šioje programėlėje erzina tai, jog kiekvienoje šalyje, kur mokami keliai, reikia nurodyti, jog turi įsigijęs vinjetę. Priešingu atveju pagal nutylėjimą „Waze“ brėžia maršrutą tokiais šunkeliais, kad pamačius planuojamą kelionės laiką reikia už galvos susiimti.
Kelionėje sutikti lietuviai irgi prasitarė, kad susipažino su Čekijos regioniniais keliais, kol suprato, kad „Waze“ visais būdais bando išvengti autostradų. Vargu ar „Waze“ būtų tokia populiari, jei nebūtų pranešama apie greičio matavimo įrenginius, tad nors ir erzina ji kai kada, bet kelių eismo taisyklių laikytis tikrai padeda.
Pirmą kartą stojame Austrijoje maždaug pusiaukelėje tarp Vienos ir Graco. Poreikio nėra, bet ryškiai geltonos spalvos „Oldtimer“ viešbučio su restoranu pastatas kalnų fone atrodo vertas patekti į kadrą. Po minutės važiuojame toliau, nes tokių fotografų kaip mes automobilių stovėjimo aikštelė nesutalpina.
Važiuoti greitkeliu per kalnus ne taip nuobodu, o prasidėję tuneliai greitai įtraukią į naują veiklą – juos skaičiuoti. Šiame kelyje jų yra virš 20, o pats ilgiausias siekia 4300 m. Visi jie nemokami, tik greitis juose ribojamas iki 100km/h.
Beje, tai ne vienintelė veikla, kuri padeda ilgai išsėdėti automobilyje. Skaičiavome ne tik tunelius, bet ir valstybes, iš kurių atvažiavusius automobilius sutikome kelyje. D, CZ, I, SRB ir t. t. – tai raidės ant valstybinio numerio, kurios žymi registracijos šalį. Suskaičiavome iki 25 – tikrai neblogai. Štai kokia laisvės statistika, – pagalvojau artėjančios Vasario 16-osios proga, – Tik gaila, kad už galimybę gyventi laisvoje Europoje taip brangiai moka Ukraina.
Užsiimant kokia nors veikla bėga ir kilometrai, ir valandos. Čia pat Klagenfurtas ir tenka išsukti iš greitkelio. Negaliu pravažiuoti pro šalį, kai pakeliui yra aukščiausias pasaulyje medinės konstrukcijos apžvalgos bokštas. Jis puikiai matosi nuo greitkelio, bet norint į jį patekti reikia važiuoti pakrante kita ežero puse. Ten keliai siauri ir eismas lėtas, tačiau turime laiko rezervą. Tuo labiau, kad oras geras ir giedras dangus žada gerus vaizdus.
Negaliu pravažiuoti pro šalį, kai pakeliui yra aukščiausias pasaulyje medinės konstrukcijos apžvalgos bokštas.
Ant kalvos pastatytame 100 metrų aukščio apžvalgos bokšte aukščiausia apžvalgos aikštelė yra 71 metro aukštyje. Jų yra ne viena, o bijantys aukščio Karintijos regiono kraštovaizdžiu gali gėrėtis iš uždaros ir įstiklintos patalpos. Bokšte yra ir ilgiausias Europoje (žemyninėje jos dalyje) nusileidimo tunelis, bet šį kartą bilietus perkame tik bokšto lankymui.
Į viršų galima keltis liftu, tačiau mes renkamės laiptus. Lipant aukščio baimė kausto, o atsiveriantys vaizdai žavi. Kyla emocijos, nes viduje gaminasi cheminis kokteilis su daug adrenalino. Jo daugiausiai išsiskiria viršutinėje atviroje apžvalgos aikštele, iš kurios vienoje pusėje jau matosi Italijos Alpės, kitoje – siaura juosta iš rytų į vakarus išsidriekęs Verto ežeras su bažnytėlėmis ir nameliais pakrantėje, tarsi jie būtų iš miniatiūrų muziejaus. Ir gražu, ir baisu, net nežinau, kas labiau.
Vos nulipus žemyn baimės jausmą keičia alkio jausmas. Pusryčiai buvo seniai ir toli, todėl skubame į restoraną, kurį nusižiūrėjome dar kildami į kalną. Aplink ežerą išsibarsčiusios kurortinės gyvenvietės. Žiemos metu jos atrodo apytuštės, bet vienas prie kelio esantis restoranas patraukė dėmesį automobilių gausa. Kažkur iš pasąmonės ateina signalas, jog jei daug lankytojų, vadinasi – skanu.
Pavysta rasti dar vieną laisvą vietą automobiliui ir einame vidun. Ten laisvų vietų irgi mažai, bet yra. Užsisakant maistą nebijau rizikuoti ir patikintas, jog tai Karintijos regionui būdingas patiekalas, užsisakau mocarela įdarytus virtinius. Prie jų dar ir didelį dubenį salotų gaunu. Atėjo eilė skonio pojūčiams ir čia jais tikrai galima pasimėgauti. Restorane tarp stalelių su neįgaliojo vežimėliu nuolat sukinėjasi pozityviai nusiteikęs vyras. Porą kartų privažiavęs prie mūsų paklausė ar jau užsisakėme, ar skanu, o visus ateinančius ir išeinančius palydi pasisveikinimais ir atsisveikinimais.
Jau pavalgęs ant sienos pastebėjau nuotrauką, kurioje jis su vežimėliu ir krepšinio kamuoliu. Pasirodo, jis žaidžia neįgaliųjų krepšinio komandoje, o šis restoranas – jo šeimos verslas. Charizmos ir gyvenimo energijos neatimsi, todėl užsukus į „Karawankenblick“ restoraną galima ne tik gurmaniškai pavalgyti, bet ir gauti dozę motyvacijos ir pozityvo.
Kelionė Italijos keliais
Iki kelionės tikslo liko 200 kilometrų ir 3 valandos kelio. Dar kurį laiką džiaugiuosi paskutiniais greitkelio kilometrais, tačiau toliau pro Lincą link Italijos vedantis kelias jau lėtesnis. Italiją pasiekiame sutemus, todėl tarp kalnų vedančiu vingiuotu keliu judu gana lėtai. Nuo sienos iki Bruneko – apie 40 kilometrų. Greitkelio šioje vietoje nėra, tad ir už kelius mokėti nereikia. Italijoje mokestis skaičiuojamas pagal nuvažiuotą atstumą, vinječių pirkti nereikia.
Nuvažiuota 1770 kilometrų. Jei ne ilgas sustojimas Austrijoje, vidutinis greitis beveik būtų siekęs 100 km/h. Dar metai ar du ir pabaigus tiesti greitkelio ruožus ties Marijampole, Luku ir Lomža tai taps realybe.
Anksčiau atvažiavę užsieniečiai stebėdavosi mūsų gerais keliais, o dabar su pavydu tenka žiūrėti į kaimynus.
Tačiau realybė dar ir ta, kad anksčiau atvažiavę užsieniečiai stebėdavosi mūsų gerais keliais, o dabar su pavydu tenka žiūrėti į kaimynus. Kol lenkai išsijuosę tvarkė ir tiesė kelius, kurie dabar yra vieni greičiausių Europoje, mes tik lopėme duobes. Per tą laiką lenkiškas bjaurusis ančiukas tapo gulbe, o Europos geografiniame centre esančią valstybę ištiko priešingas likimas.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
